1923 m. Malaišiuose buvo 14 kiemų su 105 gyventojais. Dabar – vos kelios sodybos ir, pasak Svėdasų seniūnijos seniūno pavaduotojo Rolando Pajarsko, kaime gyvena tik dvi moterys garbaus amžiaus – Bronė Dagienė su dukra Milda Juškiene.
Tačiau Vaižgantą menantys Malaišiai gausiai lankomi poilsiautojų, čia vyksta kraštiečių šventės ir keli kraštiečiai žada sugrįžti į Malaišius gyventi.
Kaimo istorija
Malaišiai istoriniuose dokumentuose buvo paminėti tuoj po Lietuvos karalystės valdovo, pirmojo ir paskutiniojo mūsų karaliaus Mindaugo vainikavimo, tuomet, kai jis atsidėkodamas už vertingą paslaugą užrašė svetimiesiems didelius plotus žemių, daugiausia Sėloje. 1255 m. surašytame dovanų Livonijos ordinui dokumente buvo paminėti Malaišiai, Taurožė, Latava, Viešinta – daugiausiai upelės, kurių vagos tapo naujomis valstybių ribomis. Tad Malaišiai gali pagrįstai didžiuotis gyvavę jau Mindaugo karalystės užuomazgoje.
Lemtį pranašavo gimimo diena
Vaižgantas čia gimė 1869 m. rugsėjo 8 – ąją – Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną. Motina, pakėlusi jį su pirmapradžiu, evangelijos džiaugsmo pilnomis ašarų akimis, teisingai pratarė, kad šis jos kūdikis labiausiai tiks Dievui ir žmonių išganymui tarnauti. Taip ir atsitiko. Kiek jis gėrio savo pamokslais, savo raštais visai Lietuvai pasėjo. Imkim tad ir skaitykime svarbiausiąjį jo kūrinį – Lietuvos nepriklausomybę pranašaujančią epopėją „Pragiedruliai“.
Vaikystės šviesa, dienos, metai praleisti kartu su tėveliais, gyvenimo paslaptis ir gerumus pažinti padėjo. Kelionės į Svėdasus, bažnyčios šventumas, santykiai su žydais, kaimynai, jų charakteriai, istorijos papasakotos ir sugalvotos, senos ir tuomet besimezgančios, sielas audrinančios, džiaugsmus ir skausmus dovanojančios. Popšutės kalnelio šviesa, Juodžiaus kelmas su senosios Lietuvos paslaptimi, knygnešių ir karžygių takai. Nedidelis, bet pilnas paslapties, magijos didžiosios upelis Malaiša, kaip magnetas visai dienai berniūkščius pritraukiantis – žaisti, žuveles gaudyti, vilioti. Vėliau aprašys šitos mažos, linksmos tėkmės monus. Ta laukų šviesa, gumbuotumas – kalnai kalneliai, kurių šešėlius tirpdydama pakildavo nuo piliakalnio saulė. Nutįsdavo ilgi šešėliai, kurie sutirpdavo bundančios dienos šviesoje.
Dėdės ir dėdienės
Skaičiau apie juos, tuos nuostabiausius žmones, Vaižganto raštuose, kai kaimas gyvybingas buvo, kai jame amžiaus pradžioje gausiose šeimose apie 100 žmonių gyveno. Apie jų darbštumą, jautrumą, kartais tiesiog neįmanomą nuolankumą. „Mykoliuk šen, Mykoliuk, ten…“, „Kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju…“ Didžią laimę pajauti, kuomet verti vagą po vagos, kuomet prie šėmų jautelių prisiglaudi, kuomet užsirišęs gražiausią šaliką eini į bažnyčią ir skausmo širdies sugautas užsuki į karčemą… Dėdžių likimas, nuolankumas, kad mylimos mergaitės netenki, kad ir mylimai už nemylimo išeinant. Aistros pragaištingoms ir nelaimes suartinančios, prie Dievo kreipiančios. Tas pasaulis, rodosi, plasta čia, šiuose laukuose, senojoje ūlyčioje, mirguojančioje vasaros ūksmėje.
Dar kai ką prisimenu. Tikriausius dėdes ir tikriausias dėdienes – Marijoną Baronaitę, Antaną Grižą, jo seseris Aliutę ir Valiutę, bei tolimesnio vienkiemio gyventoją Liudą Budreikaitę, pas kurią kadaise užsukęs laižiau agurku gramdydamas iš gilios lėkštės ką tik išsuktą medų. Pasaulis kvepėjo pirmapradžiu smilkumu, kažkur toli toli čirškė svirpliai, baigėsi rugpjūtis ir rodėsi niekur niekur nereikėjo skubėti…
Papšutės skrydis ir liepos
šventovė
Kuomet eini laukeliu ir žvelgi vakaruosna, ant aukštos kalvos besistiepiantis Popšutės šilkelis atrodytų skrieja danguosna, kyla link baltais kamuoliais banguojančio į begalybes debesyno. Kaip tada suskeldėjęs smėliu atmiežtas molžemis – seniai seniai buvo neliję, tarp skalų besistiepiantys grikių daigai ir laukuose paslaptimi stūksanti sena liepa. Iš tiesų ne tik ji pati pūpsanti neregėtu gamtos dieviškumo vainiku, bet šalia jos dar kupeton sužaliavusios keletas jaunų liepaičių. Pats tikriausias gojus, kur gali būti, mąstyti, dangaus ir žemės galybes garbindamas.
Senojoj ūlyčioj
Šulinio akis, taip saugiai pridengta, susmukusi į laužą Baronų troba, įdžiuvęs, veik skambantis nuo žingsnių kelelis, ilga pajuodusi troba su lentute, kurioje įrašas, kad čia lankėsi Vaižgantas. Kur tik jis čia nesilankė?
Pačioje gi Tumų sodyboje tvora apjuostame sodelyje Juozo Tumo – Vaižganto paminklas. Buvo laikas, kai jis buvo visai ant žemės padėtas, galėjai prieiti, paliesti, prisiglausti, paglostyti veidą, plaukus, nors ir akmeninius… Po to kėlė vis aukštyn ir aukštyn tą akmeninį rašytojo biustą. Dabar jau nepasieksi. Ąžuolėlis taip pat nuostabus, Vaižganto ąžuolas.
Visai šalia – Antanėlių troba – jau naujoviška, prieš pat paskutinį karą statyta, impozantiškom kolonom paremta veranda.
Prie sovietų keletą metų čia veikė aštuonmetė mokykla ir tik apie 1961 m. Kunigiškiuose pastačius patogesnius mūrinius rūmus persikėlė ten.
Gerai čia vasarą, pripažįsta Kęstutis Leonardas Antanėlis, nuolat iš Žemaitijos atvažiuojantis. Taip jau susiklostė, kad net Žemaitijon likimas nubloškė – darbavosi ten ir gamtosaugininku, ir cemento gamykloje. Tvarkosi po truputį, vis iš Naujosios Akmenės su žmona, kitais artimaisiais atvažiuodami – gal kada ir visam laikui apsigyvens, juk palengva jau visus patogumus baigia įsirengti.
Rimantė – vis pamenu rimto rimto veido jos tėvelį, dažnai prabylantį nuoskaudomis sovietinei valdžiai – skriaudė, nesiskaitė su žmonėmis paprastesniais, valdžios paragavę ir jos gavę. Elena visuomet kukli, tyli. Nebėra jau šitų žmonių.
Net ir Antano dukra Rimantė atrodo tokia kitokia, tarsi būtų tą įgimtą linksmumą gyvenimo skausmuose ir netektyse pametusi. Suka medų – nėra kada nei pasikalbėti, nes lietus viską sutrikdytų…
989758 798034I like this post, enjoyed this one regards for posting . 985436