Mane lydi močiutės žvaigždė

Jolanta VAZBUTAITĖ

Galbūt man dieviškai pasisekė, nes juk turėjau dvi mamas. Viena, tikroji, buvo ta, kuri mane pagimdė, kita, ne mažiau tikra, tėčio mama, padėjo mane auginti. Pirmoji mama buvo labai griežta ir kritiška, antroji parodė, kas yra besąlygiška meilė ir suaugusiojo draugystė su vaiku.
Jos meilės žvaigždė ir dabar virš manęs šviečia, lydi per visą gyvenimą, jaučiu ir, atrodo, matau ją visada, ir kai būna gera, lengva, ir kai sunku.

Močiutė gimė 1900-aisiais. Yra išlikę jos jaunystės fotografijų: daili mergina šviesia suknele su nėriniais, švelnių bruožų veidas (gaila, į ją panaši buvau tik vaikystėj), labai vešlūs kaštoniniai plaukai, stora kasa. Joje derėjo prieštaringos savybės: laisva, maištinga dvasia (iš kur tokia kaimo merginoje, universitetų juk nebuvo baigusi) ir švelnus, ramus charakteris. Apie tokius žmones ir sakoma: dvasios aristokratas. Niekada apie nieką neatsiliepdavo blogai, nieko nekritikuodavo, neapkalbėdavo, nesmerkdavo. Nepatinka kas – patyli, ir tiek. Sulaukusi brandaus amžiaus, sakydavo, kad mažai su kuo benori bendrauti, jai užteko savos šeimos, labai atsirinkdavo žmones. Šiandien suprantu, kad ji buvo labai meniškos sielos.

Jei būtų turėjusi galimybę mokytis, studijuoti, gal būtų tapusi kokia rašytoja ar dailininke.
Net neturėdama profesinių įgūdžių, gerai piešė, lankstė origamius. Mokėjo daugybę – net ne dešimtis, gal šimtus – eilėraščių. Vakarais man sekdavo pasakas, jas visada kurdavo pati. Ir moterys tose pasakose visada būdavo maištingos, laisvos: ragana, pati pasigaminusi prisegamus sparnus, Velykė, vilkinti pačios išpaišytu apsiaustu su žvėrių ir paukščių atvaizdais, keliautoja, įveikusi džiungles, stebuklingus vaistus išradusi gydytoja… Galbūt jos siela ilgėjosi kitokio, spalvingesnio gyvenimo, gal slapčia ji svajojo apie įdomią profesiją, tolimas šalis? Galiu tik spėlioti. Žmogui, turinčiam tokią vaizduotę, paprastos moters gyvenimas galbūt nebuvo lengvas, kita vertus, meilė ir šiluma aplinkiniams apšviečia bet kokią pilką kasdienybę, ir niekas tada neatrodo sunku. Jos meilę aš, vaikas, jaučiau ir identifikavau kaip absoliutų laimės, saugumo pojūtį. Vėliau gyvenime jau niekada nebepavyks susikurti tokios būsenos, bet vien jos prisiminimas bus lyg koks kiautas, lyg apsauginiai šarvai, padedantys išgyventi. Kuo labiau tolstu nuo močiutės per laiką, tuo labiau ji prie manęs artėja. Ir tai neatrodo keista, juk buvo absoliučiai šiuolaikiška! Atsirastų čia šiandien, ir tiktų – kaip visą laiką buvusi, taip man atrodo. Būna žmonių, kurie juk nepriklauso jokiam konkrečiam laikui. Jie priklauso kažkam kitam – Dievui, meilei, juokui, džiaugsmui, kūrybai, šviesai… Beje, moterys nelabai dažnai turi gerą humoro jausmą, o močiutė jį turėjo, ir kokį!.. Tie jos pasakojimai apie vaikystės nuotykius ir jaunystės nuodėmes šiandien, galvoju, galėtų būti puikūs standap’ai. Ji nebijojo būti juokinga. Mes kalbėdavomės ir apie tai, apie ką žmonės paprastai tyli, pavyzdžiui, apie tikėjimą, apie Dievą. Kartais galbūt ji nesijausdavo labai užtikrinta Dievo buvimu. Mūsų susitarimas, kad po mirties ji ateis pasakyti, ar ten, Anapus, kažkas yra, buvo vienas mūsų slaptų sąmokslų. Ir ji tikrai atėjo. Bet tai jau buvo daug vėliau.

O tas 1979-ųjų kovo pradžios rytas buvo saulėtas, vėjuotas ir užverstas sniego pusnimis. Sėdėjau pamokoje, kai į klasės duris pasibeldė mama. Išsivedusi mane į koridorių, pasakė: „Miršta močiutė. Reikia atsisveikinti.“ Mano širdis suplazdėjo lyg išsigandusio paukščio sparnai ir sustojo, taip man rodės. Prisimenu, kaip per pusnyse paskendusį baltą miestą ėjome link ligoninės, kaip kažkodėl švietė ir švietė saulė, o juk turėjo užgesti. Palatoje glaudžiau prie savęs jos menką, lyg vaiko, virpantį kūnelį, glosčiau liesučius pečius. Tos atsikišusios mentės, lyg kaltųsi sparnai – juntu jas ir šiandien. Atsimenu baltus, kažkodėl šviečiančius jos plaukus, ir kaip jie supo blyškų veidą lyg aureolė. Atrodė keista, kad mane nuo viso pasaulio gynęs žmogus, visagalė močiutė, staiga tapo absoliučiai bejėgė. Budėjau prie jos lovos lygiai su suaugusiais. Čia pat, už ligoninės lango, stovėjo bažnyčia. Galvojau, kodėl taip arti esantis Dievas nepadeda, kodėl nesumažina tokio gero žmogaus kančių? Vėliau ne kartą stebėjau: didžiausios kančios ir skiriamos geriausiems. Tarsi paskutinįjį kartą būtų tikrinamas jų apsisprendimas… Kai jau atėjo išsiskyrimo akimirka, tvirtai apsikabinom. Jaučiau ją savo glėby lyg mažą nerimstantį paukštį. Jai buvo nebepakeliama čia būti, siela veržėsi aukštyn lyg kokio didžiulio magneto traukiama. Reikėjo ją paleisti. Per laidotuves labai verkiau, ir kažkokia pagyvenusi „cekava“ moteriškė smalsavo: o kodėl ta mergaitė taip rauda? Tada supratau, kad ne visi žmonės myli vienodai. Ne visi ir turi ką mylėti… Kartais galvoju, kad Dievulis, ją močiute man paskirdamas, gal norėjo pasakyti, kad yra gėris ir šioje Žemėje. Bet jos mirtis buvo užuomina, kad egzistuoja ir kita medalio pusė, kaip kad egzistuoja diena ir naktis. Ir kova tarp gėrio ir blogio nuolatos tęsiasi…

Svarstyklės svyra tai į vieną, tai į kitą pusę… Nes mes visi dar ne visai apsisprendę.
Apsisprendimas reikalauja aukų, kažko atsisakymo… Nėra lengva apsispręsti. Bet ji jau buvo apsisprendusi, galvoju, kai naktimis žiūriu į dangų. Ir tokiais momentais visada, net žvarbią žiemą, pajuntu vasaros žolynų, siūruojamų vėjo, kvapą, ir, atrodo, širdies akimis matau jauną gražią močiutę, pievomis brendančią. Vėjas plaiksto jos šviesią suknelę, draiko ilgus, žvilgančius, į laisvą kasą supintus plaukus… Jos akys švyti, per lūpas slysta lengva šypsena. Lyg sakytų: „Vaikeli, aš tavęs laukiu.“ Ir ramiai pridurtų: „Bet tu neskubėk.“ Aš ir neskubėsiu, močiute. Bet kai kažkada ateis tas laikas, o jis visiems ateina, kaip norėčiau, kad kitame Stikso upės krante lauktum Tu, geriausia pasaulyje mano Draugė, kuri niekados nesmerkia ir neteisia, ir kad Charonas plukdytų tą mano valtį tiesiai į Tavo išsiilgtą glėbį. Nes iš tiesų baisingai pasiilgau. Juk meilė niekada nesibaigia, ji yra tokia maloninga ir kantri, kad ištveria ilgiausius amžius laukimo ir tylos, ir tamsos, ir viską nugali. Su Motinos diena, mano Meile, su Šviesos diena, tegul Tau gieda angelų ir cherubinų chorai.