Mano balsas svarbus visuomenei

Greitai bėga, skuba laikas. Šiandien aš dar moksleivis – lašelis visuomenės jūroje. Imu ir naudoju tai, ką man duoda visuomenė. Bet netruks ateiti diena, kai visuomenė paklaus, ką aš galiu padaryti dėl jos?

Mano balsas svarbus visuomenei

Eini, ir lieka pėdos

Aiškios

Ir jų neužsnigti.

Smagu

Po savo žemę

Vaikščiot

Ir pėdsakus palikti

… rašė visų mylimas ir gerbiamas poetas Justinas
Marcinkevičius.

Aš dar visai nedidelis, bet labai norėčiau, kad mano žemėje,
mano gimtinėje liktų gilūs grožio pėdsakai. 
Labai norėčiau nebūti vėjo perpučiamas, niekada neužstoti saulės
silpnesniam, pačiam netapti silpnu. Noriu,kad visi žmonės su meile žvelgtų
vieni į kitus, rūpintųsi vieni kitais.

Kiekviena sžmogus turi svajonę, kažko tikisi iš gyvenimo. Tikisi
visuomenei duoti tai, ką pats norėtų iš jos gauti.

Greitai bėga, skuba laikas. Šiandien aš dar moksleivis –
lašelis visuomenės jūroje. Imu ir naudoju tai, ką man duoda visuomenė. Bet netruks
ateiti diena, kai visuomenė paklaus, ką aš galiu padaryti dėl jos?

Aš noriu,kad visada ir visur būtų gražu. Gaila, kad
kiekvieną dieną per radiją, per televiziją girdime apie žudynes, girtavimą,
plėšimus.

Juk visa tai daro šalia mūsų gyvenantys žmonės. Nelabai juos
galima ir žmonėmis vadinti…      Bet jie – irgi visuomenės nariai, juos augino, mokė, auklėjo
ta pati visuomenė, kurioje visi gyvename. Kaip galime ramiai klausyti apie tai,
kad žmonės, kurie turi auklėti, sudrausti kitus negerai besielgiančius,  patys girti, vidury dienos užmuša tris mano
bendraamžius ir šaltu veidu drįsta pažvelgti visuomenei į akis?

Kaip srauni upė nuolat teka  mūsų – jaunų žmonių srautas į didijį gyvenimą
iš mokyklos bendruomenės.

Ypatinga vieta yra mokykla, kur mūsų gyvenimą, lyg stovėdami
ant upės krantų stebi žmonės – mūsų Mokytojai.  Jie suteikia mums žinias, nurodo kryptį ir
vietą gyvenime. Mums reikia tik paklusti jų siekiams, ne skokie užaugsime mes,
tokia ir bus visuomenė.

Viskas keičiasi, ir mes keičiamės: augame, stiprėjame,
mokomės, ir ne tik to, ko moko mokykloje, bet ir to, ką gauname iš visuomenės. Mes jau suprantame, kad supanti aplinka yra tokia ir bus tokia, kokią mes patys
norėsime matyti ir kokią visuomenę sukursime.

Nes mes, kaip medžiai iš mažo daigelio, lietaus ir saulės globojamiaugame
didyn ir aukštyn. Augdami geroje visuomenėje išaugsime tiesūs ir tvirti savo
žemės šeimininkai.

Ir mano dar silpnas balselis didžiuliame visuomenės balsų
chore jau skamba tvirtai ir užtikrintai.

Simonas STRAZDAS, 6 b. klasė, A.Vienuolio gimnazija