Masiniai miškų kirtimai – ištekliu laikomos Lietuvos simbolis

Vytautas Sinica, politologas, leidėjas, socialinių mokslų daktaras

Viešojoje erdvėje vis daugiau kalbama apie masinį Lietuvos miškų kirtimą, plynus kirtimus net ir saugomose teritorijose, europiniu lygiu vertingose gamtinėse buveinėse ar net lietuvių tautai istoriškai svarbiose partizanų kovų vietose. Štai ką tik didžiojoje žiniasklaidoje pasirodė informacija apie rimtus pažeidimus išduodant leidimus plyniems kirtimams Šimonių girioje, prieš tai vilnijo skandalai dėl kirtimų Labanoro girioje, Dainavos girioje, Punios šile ir kitur. Tai kelia didelį visuomenės pasipiktinimą, lapkričio viduryje prie Seimo dėl to net įvyko protestas. Pasipiktinimas suprantamas, nes saugomose teritorijose kertama daug, beatodairiškai ir procesas įgauna pagreitį.

Kritikų teigimu, Aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba ir Valstybinė miškų urėdija sistemingai lengvina miškų kirtimo sąlygas, įteisina tai vis naujose teritorijose. Iš esmės šiandien Lietuvoje miškas saugomas tik rezervatuose, o visose kitose saugomose teritorijose – draustiniuose, nacionaliniuose ir kituose parkuose – kirtimai galimi ir plačiai vykdomi. Tai reiškia, kad visuomenę piktinantys kirtimai yra formaliai teisėti. Lietuvos įstatymai tiesiog nesaugo nuo žmonių ūkinės veiklos faktiškai jokių Lietuvos miškų, išskyrus mažytę dalį, esančią rezervatuose, kurie sudaro vos 1,3 proc. Lietuvos miškų.

Pasityčiojimu tapo vadinamieji sanitariniai kirtimai, vykdomi saugant mišką nuo kenkėjo žievėgraužio tipografo. Šis kenkėjas paveikia spygliuočius, bet ne lapuočius, tačiau kovai su juo visur Lietuvoje buvo pasitelkti plyni kirtimai, švariai išvertę ir lapuočius medžius. Akivaizdu, kad sanitariniai kirtimai tapo pretekstu ir priedanga piktnaudžiavimui, vykdant plynus kirtimus, taip pat ir saugomose teritorijose.

Nuo Skvernelio Vyriausybės urėdijų reformos Lietuvoje išaugę miškų kirtimai ir dėl to kylantys protestai sulaukia paradoksalaus atsako, esą miško plotai Lietuvoje tik didėja. Skirtingais laikotarpiais tai formaliai tiesa, tačiau miškas miškui nelygu. Vietoje brandžių ir biologine įvairove pasižyminčių miškų, kurie iškertami, yra atsodinami dažniausiai tvarkingi vienarūšiai medynai, kurie tiek dėl savo amžiaus, tiek dėl brandos ir rūšinio vienodumo negali tapti biologinės įvairovės šaltiniu. Dauguma buveinių formuojasi tik brandžiame miške, kuriam leidžiama sutrūnyti, formuotis drevėms ir daugybei kitų, tik nesteriliame miške įmanomų bruožų. Miškų politika, iškirstus brandžius miškus pakeičianti monokultūriniais medelynais, kurie bus vėl iškirsti, vos sulaukę šimto ar dar mažiau metų, niekaip nekompensuoja biologinių praradimų.

Kaip dažniausiai ir būna, miškų kirtimo vajaus negalima priskirti kuriai vienai valdžiai. Lygiai kaip, pavyzdžiui, elektros rinkos liberalizavimas, praėjusiais metais kainavęs šimtus milijonų Lietuvos mokesčių mokėtojams, taip ir miškų kirtimas, pradėtas Skvernelio Vyriausybės įvykdyta miškų urėdijos reforma. Tada korupcijos urėdijose pretekstu iš daugybės lokalių urėdijų buvo sukurta viena nacionalinė, o tarp jos rezultatų kriterijų iškilo pelningumas. Dabar urėdija vienu metu miškus saugo ir iš jų uždirba. Taip pat skirtingi padaliniai rūpinasi skirtingomis funkcijomis: vieni kirtimu, kiti – priežiūra. Už jokį konkretų mišką kaip visumą neatsako joks konkretus padalinys. Neįmanoma atsakyti, kaip tokia sistema galėtų nesukelti masinio miškų naikinimo. Tai užprogramuota pačioje reformoje. Jei gydyta urėdų korupcija, vaistas buvo nuodingesnis už ligą. Dabartiniai valdantieji, būdami opozicijoje, šią reformą kritikavo ir žadėjo rūpintis miškais, tačiau ir ši Vyriausybė tik ramiausiai stebi, kaip saugomų miškų kirtimų mastai toliau plečiasi, o rekreacinių miškų dalis išlieka maža.

Plačiau nuskambėjo faktas, kad Lietuva yra antra didžiausia pasaulyje IKEA medienos tiekėja. Ne IKEA kerta Lietuvos miškus. Kerta Lietuvos verslininkai, pirmiausia Vakarų medienos grupė, o leidžia jiems Lietuvos įstatymai ir reguliuojančios institucijos. Joks užsienio subjektas nėra kaltas dėl Lietuvos miškų būklės. Kalti mes patys. Su Lietuvos miškais, kaip ir su visa Lietuva, yra elgiamasi kaip su ištekliu. Gyventojai suprantami – ir tai dažnai girdėti viešoje retorikoje – kaip darbo jėga, miškai – kaip medienos ištekliai. 70 procentų Lietuvos miškų sudaro miškai, kuriuose neribojama ūkinė veikla ir kurie tiesiogiai skirti medienos tiekimui.

Svarbu ir kartu sunku įsisąmoninti, ką reiškia Lietuvos suišteklinimas. Iš esmės tai reiškia žvilgsnį, kuriuo žvelgiant į skirtingus Lietuvos aspektus matomas tik potencialus jų kuriamas uždarbis. Miškai yra potencialūs eurai, kuriuos reikia pasiimti. Valstybės tikrąja to žodžio prasme tokioje perspektyvoje apskritai nelieka. Profesoriaus Vytauto Radžvilo žodžiais: „Štai kodėl Lietuvos valstybė yra tuščias kiautas. Ji seniai yra virtusi suišteklinimo agentūra, o jos valdžios pareigūnai veikia kaip užsienio ir vidaus suišteklintojų aptarnautojai ir klapčiukai. Dabar ruošiamasi padaryti naują ir tiesiog milžinišką paslaugą kolonijiniams Lietuvos suišteklintojams – privatizuoti valstybinę miškų urėdiją. Tai būtų vienas iš baigiamųjų Lietuvos valstybės vertimo absoliučiai tuščiu kiautu akordų.“

Aplinkos ministerijos atstovai jau viešai pripažino, kad vykdant plynus „sanitarinius“ kirtimus padaryta klaidų, to buvo galima ir reikėjo išvengti. S. Skvernelio Vyriausybės pradėtas kirtimų vajus nestabdomas ir dabartinės valdžios. Miškai traktuojami kaip išteklius, realiai saugoma tik 1,3 procento jų plotų. Lietuvos miškų politikai reikalingas esminis posūkis link miško kaip rekreacinės aplinkos suvokimo. Neideologiniam ir šalies ekonomikos nežlugdančiam požiūriui į gamtos apsaugą tai būtų labai sveikas impulsas.