Troškūnuose gyvenančią ir įvairius kūrybinius projektus vykdančią režisierę Jolantą Pupkienę galima vadinti žmogumi, laužančiu stereotipą, kad tik didmiestyje kūrėjai gali pasiekti reikšmingų rezultatų, būti pastebėti ir įvertinti. Režisierė vadovauja jos pačios įkurtai teatro studijai „Mes“, kuriai, pasak J. Pupkienės, jau kelinti metai nereikia ieškoti norinčių vaidinti vaikų. Ypač po to, kai 2016 metais „Mes“ buvo apdovanota aukščiausiu mėgėjų teatro apdovanojimu „Aukso paukšte“.
– Ar galėtumėte papasakoti, kaip Jus likimo keliai atvedė į Troškūnus? Ar sunku buvo pritapti, įsijungti į veiklą miestelyje?
– Galima sakyti, kad esu „meilės emigrantė“. Dar besimokydama Klaipėdoje, to meto Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, susipažinau su savo būsimu vyru Artūru, kuris buvo kilęs iš Troškūnų ir atitekėjau į šį Anykščių rajono miestelį. Nors pati buvau kilusi iš Kavarsko, bet iki tol niekada nebuvau buvusi Troškūnuose. Matyt, taip jau buvo iš aukščiau numatyta. Pradėjau dirbti metodinį darbą su vaikais – taip tuo metu vadinosi mano pareigos.
Pritapti buvo labai sunku, todėl kad mažose bendruomenėse žmonės turi savų įsitikinimų, tam tikrą gyvenimo būdą ir savitą kultūrinių dalykų supratimą. Labai nesiveržiau į kitų organizuojamas veiklas. Tiesiog atėjau į miestelio gyvenimą su tam tikra kultūros misija, įkūriau vaikų teatro studiją, nes degiau noru dirbti su vaikais ir statyti spektaklius. Pamažu atradau savo bendraminčių, žmonių, kuriems reikia „aukštesnės kultūros“, prasmingų ir nuoširdžių, profesionalių renginių. Sunkiai, bet visada siekiau savo kūrybinių tikslų. Žinoma, ne visiems gyventojams jie buvo priimtini, bet niekada nepataikavau žiūrovams, turėdama tvirtą nuomonę, kad tai, kas profesionalu, ne visada patinka žmonėms. Juk tai ir išsilavinimo, skonio ir net auklėjimo šeimoje reikalai. Kai kurie miestelio žmonės ir dabar mane vadina „atėjūne“.
– Į Troškūnus nuolat atvyksta koncertuoti ne tik žinomi atlikėjai iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Kaip Jums pavyksta juos prisikviesti, įtikinti, kad jie važiuotų į nedidelį, toli nuo didžiųjų miestų esant miestelį?
– Pradžia buvo labai sunki. Bet per daugelį metų organizacinių darbų, įvairių žanrų projektų organizavimas leido man pažinti didžiąją dalį Lietuvos profesionalių menininkų, kuriuos prasmingais ir profesionaliais darbais pavyko įtikinti, kad ir mažuose miesteliuose jiems gali būti didelė garbė atlikti, pristatyti koncertus, spektaklius, kitus meninius projektus. Didelė dalis mano draugų, pažįstamų menininkų keliauja po užsienio šalis ir ten kuria projektus su užsienio menininkais, tai jie ir pasiūlo įvairias grupes, pavienius menininkus atvežti į Troškūnus.
Didelė reikšmę atlikėjams turi erdvės, kuriose jie gali realizuoti savo idėjas. Ne paslaptis, kad Troškūnuose yra ypatingų erdvių, tai Troškūnų Bernardinų vienuolyno ansamblis, Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia. Šios erdvės turi ypatingą aurą, kuriose „kitaip“, ypatingai skamba daugelis meninių projektų.
– Jūsų režisuojami ir organizuojami renginiai dažnai vyksta Troškūnų bažnyčioje, vienuolyne, o kartais net bažnyčios rūsiuose. Gal galite prisiminti, kaip kilo mintis į veiklą įjungti bažnyčios aplinką?
– Aplinką kuria žmonės. Negaliu sau prisiimti visų organizacinių ir kūrybinių veiklų. Norint kurti prasmingus dalykus, reikalinga komanda ir vienminčių palaikymas ir pritarimas. Troškūnuose yra dar keletas žmonių, kurie myli Troškūnus, kuriems ne vis tiek, kokie kultūriniai renginiai vyksta mūsų miestelyje. Vienas iš meno, kultūros mylėtojų yra Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius. Klebono puikaus meninio skonio, išsilavinimo, išminties ir palaikymo dėka pradėjome rengti meninius projektus, koncertus vienuolyne ir bažnyčioje. Žinoma, kad kiekvieno projekto įgyvendinimui mes puoselėjame tas erdves, ieškome vis naujų būdų ir priemonių, kaip tas erdves padaryti patraukliomis: šviesos instaliacijos, įvairūs meniniai apipavidalinimai, scenografijos ir kt. Esančioms erdvėms parenkame tam tikrą muziką, atlikėjus. Viską labai analizuojame ir įdedame daug jėgų ir kūrybinių sumanymų.
– Organizuojate stovyklas, renginius, į kuriuos suvažiuoja ne tik vietinis jaunimas. Daugelis veiklų vyksta vienaip ar kitaip su bažnyčia susijusioje aplinkoje. Ar dėl to nekyla sunkumų, juk turbūt ne visi dalyviai yra katalikai, o juo labiau tikintys?
– Daugelį atvykstančio jaunimo žavi mūsų erdvės. Jaunimas atvyksta turėdamas tikslą gauti kokybiškos kultūros naudą, susipažinti su kitu Lietuvos jaunimu, patirti „laimės pojūtį“, o laimė jaunam žmogui visada asocijuojasi su savirealizacija.
Visada, organizuodami renginius, galvojame apie dalyvius, žiūrovus ir atlikėjus. Labai didelį dėmesį skiriame profesionalumui ir kokybei. Atitinkamoms erdvėms parenkame atitinkamus atlikėjus, stovyklos dalyviams parenkame profesionalius lektorius, kad jie gautų visokeriopą naudą.
Niekada neturėjome sunkumą dėl erdvių su dalyviais ar žiūrovais. Žinoma, kartais vietiniai bendruomenės nariai nepritaria organizuojamoms veikloms, neva, garsiai groja muzika, po miestelį nuolat „siautėja“ linksmi jaunuoliai. Bet stengiamės sutarti ir manome, kad mes „auginame menu“ jaunąją kartą, kurie turi būti ekspresyvūs, triukšmingi, nes jie yra jauni.
– Kaip randate vaikus, kurie nori ir gali dalyvauti teatro veikloje? O gal juos „užsiauginate“?
– Jau kelinti metai nebeieškau vaikų ir jaunimo. Jie ateina patys. Teatro studija „Mes“ tapo vaikams saviraiškos ir savirealizacijos galimybe – kelionės, festivaliai, stovyklos, konkursai, bendri švenčių pasibuvimai. Mes esame komanda, kurią kasmet palieka keletas abiturientų, juos pakeičia kiti ir taip sukasi ratas. Mūsų teatras yra gyvas organizmas, todėl jame vyksta gyvenimas.
– Nykimo, gyventojų, o ypač jaunimo skaičiaus mažėjimo tendencija neapeina ir Troškūnų. Ar netampa sunkiau rasti ir pritraukti vaidinimuose norintį dalyvauti jaunimą?
– Dabar mūsų teatras išgyvena „aukso amžių“.„Aukso paukštės“ apdovanojimas mums atnešė stabilumą ir norą toliau garsinti savo kraštą, įgyvendinti naujus kūrybinius sumanymus, dalyvauti rajono ir šalies kultūriniame gyvenime. Mūsų teatro studija yra viena didžiausių respublikoje, kaip tik šiuo metu nejaučiame jaunimo mažėjimo teatre. Pačiame miestelyje ir seniūnijoje, žinoma, kad jaučiamas mažėjimas.
– Ne vienas Jūsų vadovaujamoje studijoje aktoriaus karjerą pradėjęs jaunuolis gyvenimą susiejo su teatru. Ką vaikai ir jaunuoliai randa teatre, kad ryžtasi sieti gyvenimą su menu?
– Mažos bendruomenės ir kaimo vaikams teatras yra vienintelis būdas būti reikalingu, svarbiu, reikšmingu.Teatras ruošia jauną žmogų gyvenimui, bendravimui, bendradarbiavimui, pažinti kitą pasaulį. Šiuolaikiniame progreso ir virtualaus gyvenimo pasaulyje teatras teikia jausmų, pažinimo, žodžio, muzikos, fantazijos, gilinimosi į save, kito žmogaus pažinimo pasaulius. Scena turi tam tikrą trauką, kurioje vaikas, jaunuolis gali būti savimi. Kurie nenori tapti robotais, kuriems svarbu gyvas bendravimas, pažinimas, tie „neria į teatrą“ ir tuo labai džiaugiuosi.
– Jūs esate pelniusi daugybę įvertinimų ir apdovanojimų, tarp kurių jūsų vadovaujamo Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus pripažinimas geriausiu Lietuvos kaimo kultūros skyriumi (2008 metais), ar Kultūros ministerijos Jums skirta premija už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus. Kurie įvertinimai Jums atrodo svarbiausi?
– 2014 m. esu pelniusi LR Kultūros ministerijos premiją kaip geriausias kūrėjas. Kaip netradicinių, profesionalių kultūros projektų organizatoriui mažame miestelyje tai yra labai svarbus įvertinimas. Įsivaizduokite, kiek gerų kūrėjų ir kokio dydžio projektus kultūros kūrėjai rengia didžiuosiuose miestuose, tikrai negalime su jais konkuruoti .
Džiaugiuosi, bet niekada nereikia „susireikšminti“, nes nė vienas apdovanojimas nesuteikia teisės nedirbti ir nekurti. Reikia eiti toliau.
Todėl didžiausias įvertinimas šiuo metu man yra teatro vaikai, jų sukurti vaidmenys, jų ašaros akyse po kiekvieno pavykusio kūrybinio darbo, anykštėnų ir troškūniečių džiaugsmas ir paprastų žmonių padėkos žodžiai.
524227 940549Right humans speeches must seat as properly as memorialize around the groom and bride. Beginer sound system around rowdy locations really should always not forget currently the glowing leadership of a speaking, which is ones boat. very best man speeches brother 257017