Mažosios koplytėlės atgimimas

Jau prieš porą metų, paskutinį saulėtą gegužės vakarą į Jaros slėnio šilus besileidžiant saulei, didžiulė minia maldininkų rinkosi į atnaujintą Švč. Mergelės Marijos koplytėlę istorinių kelių kryžkelėje netoli Svėdasų. Juos atvedė noras melstis Dievo Motinai, dėkoti jai ir prašyti globos.
Mažoji dangiškosios Motinos koplytėlė grafo Marikonio ir buvo pastatyta kaip padėka ir prašymas. Juk visuomet žmogus turi už ką dėkoti ir ko paprašyti…

Itališkos ištakos

Itališkas barokas nusileido į Lietuvos šilus, ypač į giriomis apsuptą Vilnių – šiauriausią barokui atsivėrusią, baroko statiniais išpuoštą Europos sostinę. Italai Marikoniai, pasak legendos, į Lietuvą atvyko kartu su Žygimanto Senojo žmona karaliene Bona Sforca. Uoliai tarnavo, pelnė palankumą, buvo apdovanoti valdomis, nestokojo išminties, tad buvo renkami į valstybinius postus, daugybę metų buvo Ukmergės pavieto teisėjais, bajorų vadovais. Mūsų krašto Marikonius labiausiai reprezentuoja Salų miestelyje, Dviragio ežero krante, stūksantys balto mūro rūmai. Masyvios kolonos, laiptai, vedantys prie pat banguojančio ežero. Atgimsta dvaras: vasaromis stovyklauti čia renkasi lituanistai, baltistai, menininkai, filmuojami filmai, įsisteigė amatų centras, krašto muziejus, veikia ir kavinė, kuri siūlo senajam sodžiui ir dvarų stalui būdingų patiekalų.

Parko medžiai – tokių retai kur pamatysi: didingai ošia baltoji tuopa bažnytėlės pašonėje, kažką kuždėdamos kviečia pasižvalgyti ežero pakrante besidriekiančios alėjos. Grožis nenusakomas. Bažnytėlė taip pat lyg iš Vakarų Europos atkelta. Beje, ji, vyskupui Motiejui Valančiui paraginus atnaujinti suirusią senąją koplyčią, naujųjų šeimininkų Tyzenhauzų statyta. Bokštas, mažesnių bokštelių karūnomis apkaišytas, vidus skliautais išdabintas.

Marikonis, pasak legendų, Salų dvarą pralošęs kortomis, tačiau istoriniai šaltiniai liudija, jog dvarą jis pardavęs,nes spaudusios skolos, todėl nebeišlaikęs. Netoli Svėdasų, Beragio ežero pašonėje stovėjo itališko stiliaus bokštu pasipuošę rūmai, driekėsi išpuoselėtas angliško stiliaus peizažinis parkas, kurį Vaižgantas yra apibūdinęs kaip gyvą pasaką. Verkdavo iš bokšto į numylėtas Salas žvelgdamas…

Gilaus tikėjimo paženklinti

Nors tame pačiame bokšte prasikaltusius valdinius kotas rykštėmis bausdavo, bet žmonių prisiminimuose italas minimas kaip geras ponas. Demokratiškesnis nei kiti apylinkės dvarponiai – skyręs pinigų ligoniams gydyti ir gydytojui Svėdasuose išlaikyti. Pamaldus buvęs, o ypač pasitikėjęs tolimo giminaičio Šv. Pranciškaus bei Mergelės Marijos globa. Liucijonas Marikonis rengėsi tapti kunigu, tad studijuoti išsirengė į pačią Romą, bet kelionėje sutikęs žavingą merginą, kuri tiek kritusi į širdį, kad pažintis pražydo romantiška, tiesiog dieviška meile. Paklausė širdies balso, vedė.

Koplyčia pagal austrų architekto Georgo Vernerio ( jis yra ir puošnios bei didingos Rokiškio bažnyčios projekto autorius) projektą sumūryta 1854 metais: elegantiška, baltasienė, vos 4 x3 metrų dydžio, šiek tiek aukštesnė nei šešių metrų, padabinta nedideliu bokšteliu, vainikuota kuklaus metalinio kryžiaus. Koplytėlėje – Mergelės Marijos, Visatos globėjos, su Kūdikiu, stovinčiu ant žemės ritulio, statula. Deja, daugiau nei šimtmetį koplytėlėje buvusią statulą tuoj po 1990 m. piktadariai pavogė. Nesurasta ji ir iki šiolei, o reikėtų ieškoti, ieškoti ir ieškoti, kad grobikams amžinai žemė degtų po kojomis. Nūnai čia stovi serijinės gamybos gipsinė Dievo Motinos skulptūra. Tik senoji gotikinė buveinė išlikusi. O koks to baldakimo lengvumas…

Mūrus stilizuoti…

Svėdasų miestelyje į dangų stiebiasi elegantiška smailiabokštė koplyčia – Marikonių giminės mauzoliejus bažnyčios šventoriuje. Čia palaidota Marikonio žmona Teresė, mažametė dukra – iš viso bene trys giminės moterys. Tačiau palaidojimai neišliko – pasaulinių karų metais okupacinių kariuomenių kariai ir plėšikai įsibrovė ir mauzoliejaus požemį, pagrobė brangais įkapes, išbarstė kaulus, sudaužė karstus. Bene klebonas Antanas Survila paliepė bažnyčios tarnams surinkti kaulus ir palaidoti šventoriuje, ten, kur nuo krikščionybės krašte pradžios laidoti katalikai, kur buvo pirmosios kapinės. Tarpukariu planuota mauzoliejuje palaidoti Kaune mirusį Lietuvai nusipelniusį svėdasiškį, garsų rašytoją kan. Juozą Tumą – Vaižgantą. Tačiau, nors svėdasiškiai stengėsi, kauniečių nepalenkė ir garbiojo Svėdasų krašto sūnaus palaikai amžinojo poilsio atgulė Kaune. Baltosios koplytėlės anga į požemį užmūryta, nors vertėtų paslaptingąjį požemį atverti lankytojams: tokių mauzoliejų šalyje nėra tiek daug, tad būtų labai įdomu. Dabar kapavietėje, beje, yra likęs vienas senas skardinis karstas.

Koplytėlės atgimimas

Mažoji koplytėlė daugelio mėgstama. Ja susidomėjo pamaldusis, dieviškosios Mergelės Marijos globos stebuklo paliestas degalinių tinklo „Alauša“ savininkas, verslininkas Algimantas Čaplinskas. Jo rūpesčiu atidengtas natūralus altoriaus pamatas, kvadratuke palikta dar sodriai žalsva senesnių laikų spalva, langai pasipuošė vitražais, kažkas net prisiminė juos ten buvus, liko ir kulkų žymė kaip praėjusių dramatiškų įvykių liudytoja. Tik gaila, kažkur nusimetė kelios nedidelės skardinės votos, liudijusiosios patirtas malones, kurios buvo sudėtos ant koplytėlės altoriaus pakopos. Dabar koplytėlę saugo naujos ąžuolinės durys, ją dengia skardinis stogas. Grakščiai kildama į padangę, baltoji koplytėlė kviečia užsukti, pasimelsti. Net jaunavedžiai surado šią mielą vietą, neretai ją renkasi jungtuvių ceremonijai. Ne taip seniai trinkelėmis išklota kryžiaus formos šventovę juosianti aikštelė, takas iki vieškelio, turėtų atsirasti dar ir suolelis.

Perkeisto gyvenimo stebuklas tęsiasi: rūstus tampa švelnus, šykštuolis įgyja gebėjimą dalytis. Tam įkvepia dalytis gebančio vietinio verslininko Algimanto Čaplinsko pastangomis atgimusi koplytėlė. Kitas svėdasiškis, Petras Baronas, nupirko Svėdasų dvaro likučius, iššviesino parką, planuoja sodinti medžių, įrengti vejas. Rūmai taip pat laukia restauracijos, kol kas užkonservuoti, itališkasis bokštas apjuostas, sutvirtintas pastoliais, pridengtas plėvele. Jau paruoštas rūmų atnaujinimo projektas.
Dar nežinia, ar ateityje krašto kultūros paveldo likimą vėl lems vieniši mecenatai, ar vėl atgims bendruomenė, kuri, atrodo, palengva grimzta į netikėjimo, abejingo liberalizmo liūną. Tokią bendruomenių laikyseną Jonas Paulius II taikliai yra pavadinęs mirties kultūra.

Balandžio 1 – osios žinia

Bene prieš porą metų „Anykštoje“ pasirodė žinutė, kad koncertuoti į Lietuvą atvyksta garsus italų tenoras Andrea Bočelis, kurio repertuare skamba ir kelios žymaus kompozitoriaus, daugybės puikių melodijų kino filmams autoriaus Ennio Marikone dainos. Lemtinga, kad atlikėjas panoro kur nors šalies provincijoje aplankyti nors vieną vietelę, susijusią su Italija. Tikras stebuklas, kad jam buvo pasiūlyta aplankyti Svėdasus. Dainininkas pažadėjo paremti Svėdasų dvaro rūmų atstatymo darbus.