Mediniai paminklai gyvi, kol rūpi

Lietuva – ne vienintelė šalis, kurios pakeles ir sodybas puošia kryžiai, ant žemės statomos koplytėlės ar koplytstulpiai, tačiau vienintelė, kurioje statyti stogastulpiai. Savo puošybos elementais, raštais, formomis ir dydžiu jie traukia akį monumentalumu, dekoratyvumu.
Nuo senų senovės žmonės norėjo būti arčiau Dievo, jaustis saugiau, todėl statyti aukšti kryžiai, stogastulpiai bei koplytstulpiai, žmonių mintyse buvo ne tik religijos ženklai, riboženkliai, bet ir apsauga, veikianti tam tikru spinduliu.

Seniūnija tiesina Bebarzdžių kaimo stogastulpį

Vykstant keliu iš Rubikių į Debeikius, pravažiuojamas mažai apgyvendintas Bebarzdžių kaimas. Ties Bebarzdžių kaimo riba ilgus metus stovėjo pakrypęs ir vienišas stogastulpis.
Šiame kaime prieš 101 metus gyveno 135 gyventojai, o dabar gyvos tik kelios trobos, gyventojus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bebarzdžių kaimo gyventojai pasakoja, kad dar jų vaikystėje abiejuose kaimo galuose stovėjo stogastulpiai. Nors kaime gyventojų mažai, tačiau jie pasakoja, kad prieš gerą dešimtį metų patys tvarkė šį stogastulpį.

Pravažiuodami žmonės vis sustodavo, nufotografuodavo palinkusį Bebarzdžių stogastulpį ir, matyt, nuotraukos pasiekė Debeikių seniūnijos darbuotojus, nes darganotą lapkričio rytą atvyko keletas žmonių jo apžiūrėti.
Debeikių seniūnijos seniūno Alvydo Simonavičiaus nuomone, kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai statyti kaimo bendruomenių, todėl ir dabar jie yra daugiau bendruomenių reikalas.

Tačiau, pasak A. Simonavičiaus, seniūnija pagal turimas galimybes stengiasi po vieną ar du per metus atnaujinti. Pernai buvo atnaujintas Varkujų kryžius, šiemet – Bebarzdžių. Atnaujinimo darbai vyksta bendradarbiaujant su kaimo bendruomenėmis. Bebarzdžių kaime beveik nelikę gyventojų, todėl ir iniciatorių stogastulpiui atnaujinti ir prižiūrėti nėra.
Seniūnas sako, kad kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių atnaujinimo darbai Debeikių seniūnijoje vyksta, tačiau ne taip gerai, kaip norėtųsi.

Ne kartą buvo trumpintas

Menotyrininkės, dailės pedagogės, kultūros organizatorės, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentės, mokslų daktarės Jolantos Zabulytės knygoje „Anykščių krašto kryždirbystė. Mediniai paminklai“ minimas ir Bebarzdžių kaimo stogastulpis.

Pasak knygos autorės, sunku ką nors apie jį pasakyti, nes nėra išlikę duomenų apie jo statytojus ir amžių, tačiau jo medinė stulpinė dalis akivaizdžiai matosi, jog sena – statyta XIX amžiaus pabaigoje, o gal XX amžiaus pradžioje. Apie tai galima spręsti iš arčiau apžiūrėjus medinės dalies būklę, kuri kontrastuoja su vėliau atnaujintu stogastulpio viršumi.

Valstybė saugo 28 Anykščių rajono paminklus

Šiuo metu Anykščių rajone, pasak Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistė Daivos Stankevičienės, kultūros vertybių registre įregistruoti 28 paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai ir kryžiai, koplytėlės. Bebarzdžių kaimo stogastulpio tarp jų nėra. Nors, D. Stankevičienės nuomone, jo vertė yra akivaizdi vien todėl, kad jis išgyveno Lietuvos Sovietinės okupacijos laikotarpį.
Anykščių rajone esantys kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai registruojami Kultūros vertybių registre, o jų sąrašas kinta nuolat, nes Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu naujam objektui suteikiama teisinė apsauga arba tos pačios vertinimo tarybos aktu teisinė apsauga panaikinama.
Kultūros paveldo departamentas yra sukūręs Nekilnojamo kultūros paveldo inventoriaus duomenų bazę, kur galima pateikti siūlymus įrašyti objektus į kultūros vertybių registrą.

Šioje inventoriaus duomenų bazėje yra pateikti 58 Anykščių rajone esantys objektai, kuriuos siūloma įrašyti į kultūros vertybių registrą, tarp kurių yra ir kryžiai, koplytėlės, pažymėtos žūties vietos ir kt. Į inventoriaus duomenų bazę pasiūlyti objektą gali visi prisijungę prie Kultūros paveldo departamento svetainėje esančios nuorodos – Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo anketos.

D. Stankevičienės teigimu, Kultūros paveldo departamentas administruoja Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) programą.
Šios programos lėšomis iš valstybės biudžeto finansuojami saugomų paminklų išsaugojimo (tvarkybos) darbai. Finansavimą tvarkybos darbams, tyrimams, tvarkybos darbų projekto parengimui ar avarijos grėsmės pašalinimo darbams gali gauti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, nuosavybės ar patikėjimo teise valdantys kultūros paveldo objektą. Skiriamas dalinis finansavimas, dydis priklauso nuo kultūros paveldo objekto statuso (ar registrinis, ar valstybės saugomas objektas) ir tvarkybos darbų rūšies.

Kas dabar rūpinasi apleistais kryžiais, stogastulpiais bei koplytstulpiais, galima nuspėti net nebūnant ekspertu. Jei objektas tvarkingas, jis turi savininką, o jei apleistas – tikriausiai niekieno. Pagal galiojančius Kultūros vertybių aprašus, pasak D. Stankevičienės, už kiekvieną objektą, nepriklausomai ar jis registruotas kultūros vertybių registre, ar ne, atsakingas objekto savininkas (valdytojas).

Žmonėms tai svarbu

Jungtinės pajėgos, sudarytos iš jaunų, entuziastingų kryždirbių ir veiklios bendruomenės narių, gali atlikti neįveikiamus darbus.
Štai Svėdasų seniūnijos seniūnas Saulius Rasalas dalijasi įgyvendintu Svėdasų seniūnijoje projektu – naujai pastatytu Kunigiškių kaimo kryžiumi.
Pasak seniūno, šis projektas įgyvendintas bendruomenės iniciatyva, nes žmonėms tai svarbu.
Ypač smagu, kad jauni anykštėnai prisijungia prie tokių projektų, pavyzdžiui, Vytautas Taurelė, sukūręs ir padaręs naująjį kryžių. Anot S. Rasalo, kryžiai – tai nenutrūkstanti tradicija, o geras pavyzdys užkrečiamas, todėl už 3 kilometrų nuo Kunigiškių esantis Vaitkūnų kaimas taip pat pasikvietė jaunąjį meistrą atnaujinti savo kryžių.

Bendruomenėse, pasak seniūno, vyksta natūrali kartų kaita ir jei prieš kelerius metus reikėjo ieškoti savanorių, kurie sutvarkytų aplinką aplink vieną ar kitą kryžių, dabar seniūnijos gyventojai patys imasi iniciatyvos. Svėdasų seniūno teigimu, norint išsaugoti medinius paminklus, reikia, kad kiekviename kaime atsirastų iniciatorių ir entuziastų, kuriems rūpi juos supanti aplinka.

Kodėl nyksta paminklai

Pasak menotyrininkės, dr. Jolantos Zabulytės, daug paminklų jau sunyko dėl nepriežiūros. Mat šie objektai laikytini daugiau bendruomeniniais, jų statymu rūpindavosi visas kaimas, ir už jo būklę buvo atsakinga visa kaimo bendruomenė, todėl nykstant kaimams, nyksta ir mediniai stogastulpiai, koplytstulpiai bei kryžiai.
Dr. J. Zabulytės teigimu, žolės, užžėlusios aplink stulpą, sulaiko drėgmę, kurios prisigėrusi mediena ima greičiau pūti ir todėl didingųjų 5 ar 6 metrų aukščio paminklų gyvavimo laikas itin sutrumpėja.

Mokslų daktarė pasakoja, kad dėl natūralaus medienos irimo žemėn įkastus kryžių ir stogastulpių stulpus anksčiau patrumpindavo kas 30–50 metų, kol jie visai sutrumpėdavo. Tuomet juos pakeisdavo naujais, o senuosius per Vėlines sudegindavo.
Tokia unikali tradicija, kaip Vėlinių laužai, šiandien, pasak menotyrininkės, išlikusi Dzūkijoje, gausiai apsuptoje miškų ir mažiausiai paliestoje civilizacijos.
Dr. J. Zabulytė teigia, kad svarbu ne tik inciatyvūs ir entuziastingi žmonės, bet ir savo amatą išmanantys meistrai.
Viena iš senųjų kryžių, stogastulpių bei koplytstulpių ilgaamžiškumo priežasčių – tam tikru laiku nupjautas medis, tinkamas medienos apdirbimas. Pasak jos, anksčiau medieną šiems statiniams džiovindavo ne vienerius metus, ir tik gerai išdžiūvusią medieną impregnuodavo karštu linų sėmėnų ir kanapių aliejumi, idant uždarytų medžio poras ir taip apsaugotų nuo drėgmės.

Dabar gi viskas daroma kuo greičiau ir patogiau, todėl naudojama ne iki galo išdžiūvusi mediena, impregnantais uždaromos paviršiaus poros, o vidus lieka drėgnas, todėl paminklas neišgarina drėgmės ir ima pūti iš vidaus, sunykdamas maždaug per 20–30 metų. Norint išsaugoti šiuos unikalius, į UNESCO paveldą įtrauktus mažosios architektūros statinius, jais reikia rūpintis: nuravėti šalia užaugusią žolę ar apgenėti krūmus, kurie greitina medienos puvimą, o statant naują paminklą, reikėtų rinktis ąžuolo arba eglės medieną, iki galo neišdžiūvusį rąstą pjaunant atvirkščiai: šakninė dalis turi būti viršuje, viršūninė – apačioje, nes taip susikaupia mažiau drėgmės.
Tad ir restauracijos bei saugojimo darbai turėtų būti atliekami atsakingai, kad šie unikalūs medienos dirbiniai saugotų mūsų kaimus ir sodybas kuo ilgiau.