Medininkų pilyje princesės negyveno

Gynybinėje Medininkų pilyje, viduramžiais apsuptoje miškų, princesės greičiausiai negyveno – čia buvo įsikūrę ginkluoti lietuviai, pasirengę ginti Lietuvos širdį Vilnių. Tiesa, manoma, kad Medininkų pilyje, nors ir neįrengtoje kaip pasakose su prabangiomis menėmis, ne kartą viešėjo Vytautas Didysis ir diktavo savo laiškus – taip pasakojo 2012 metais atidaryto Medininkų muziejaus ekskursijų vadovas Aleksandras Krivošeinas.

Medininkai gynė Vilnių

,,Lietuvoje viduramžiais geopolitinė situacija buvo sudėtinga – XIIIa. dabartinėse Latvijos ir Estijos žemėse buvo įsikūręs Kalavijuočių ordinas, vėliau tapęs Livonijos, o pietų Lietuvą puldinėjo totoriai. Iš visų pusių valstybė ir jos pilys buvo apsuptos priešų. Manoma, kad Didysis kunigaikštis Gediminas nusprendė pastatyti aptvarinių, gynybinės paskirties pilių žiedą, kuris galėtų apsaugoti valstybės branduolį. Medininkų pilis buvo pastatyta prie Vilniaus, galima daryti išvadą, jog ji saugojo Vilnių nuo priešų antpuolių. Deja, tiksliai nežinoma, kada buvo pastatyta Medininkų pilis. Vieni istorikai teigia, kad ji pastatyta XIII amžiaus pabaigoje, kiti – jog Gedimino valdymo laikais – XIV amžiaus pirmojoje pusėje. Tikrai aišku, kad pilis pastatyta iki parakinių ginklų įsigalėjimo Europoje, nes Medininkų pilies sienos sąlyginai plonos – iki 185 centimetrų storio, taigi patrankų salvių jos būtų neatlaikiusios.“ – apie keturių bokštų, iš kurių dabar išlikęs tik vienas, pilį pasakojo muziejininkas A. Krivošeinas.

Senovėje plytos turėjo įspaudus

,,Plytos iš įvairių Lietuvos pilių, eksponuojamos pirmajame Medininkų muziejaus aukšte, turi gyvūnų įspaudus. Šie pėdučių antspaudai pagerindavo plytų sukibimą. Įspaudai daryti specialiai – kartais plytos pačių žmonių ženklintos kryžiais, o kartais, atsitiktinai, tiesiog gyvūnų pėdelėmis. Mes parinkome eksponuoti tokias plytas specialiai – žmonėms įdomu pamatyti kiek neįprastus sienos fragmentus.“ – pasakojo A. Krivošeinas.
Pirmajame ekspozicijos, įrengtos gynybiniame pilies bokšte, aukšte galima pamatyti realistiškas Trakų, Vilniaus, Medininkų, Krėvos pilių tapybines rekonstrukcijas, plytas iš šių ir kai kurių, jau nebeegzistuojančių pilių.
 Įdomu tai, kad šiame muziejaus aukšte lankytojams virš galvos pakabinti kelios dešimtys  lietuviškų strėlių reprodukcijų, o per garsiakalbius leidžiamas skrendančių strėlių garsas. Viduramžiais, gerai paruoštas lietuvių lankininkas per minutę galėjo iššauti nuo 8 iki 12 strėlių. ,,Lubos, kurias matote, vaizduoja tai, kaip kryžiuočiams, puolantiems Medininkų pilį, turėjo atrodyti dangus virš jų galvų – tai tikras pragaras“, – sakė ekskursijų vadovas.
 Po Vytauto Didžiojo valdymo Medininkų pilies reikšmė tolydžio menko. XV–XVI a. sandūroje ją nuniokojo gaisras, po kurio tvirtovė neatsigavo – iš jos liko tik griuvėsiai. Pilis buvo atiduota valdyti kunigaikščiui Vosyliui Žilinskui. Pilimi ne tik visiškai nesirūpinta (iki XX a. pr. jos teritorijoje stūksojo medinis dvarelis su ūkiniais pastatais, vyko paprastas gyvenimas), bet ji ir toliau niokota 1655 m. ,,tvano“ laikotarpiu, 1812 m. iš Rusijos besitraukiančios Napoleono armijos karių, Pirmojo ir Antrojo Pasaulinio karo metais.

Viduramžių bajorų ir prezidento Algirdo  Brazausko ginklai

Antrajame muziejaus aukšte eksponuojama didelė ginklų – iečių, durklų, bei šaunamųjų ginklų kolekcija. ,,Vienas iš įdomesnių ginklų – balesteras. Tai arbaleto atmaina. Paprastai arbaletai šaudo strėlėmis, o balesteras šaudė iš švino gamintomis kulkomis. Balesteras naudotas medžioklėje – jo kulkos sunkiai sužalodavo žvėrelio vidinius organus, tačiau kailis išlikdavo nepriekaištingos būsenos. – apie Trakų istorijos muziejaus Medininkų skyriaus eksponatus pasakojo A. Krivošeinas, –  taip pat eksponuojame ir skirtingus kardus – tiesiais ašmenimis – špagos skirtos durti, o lenkti kardai, vadinami karabėlėmis, atkeliavę iš Osmanų imperijos, skirti pjaustyti ir kapoti.“
Ketvirtajame muziejaus aukšte eksponuojama didžiulė Lietuvos prezidento ir patyrusio medžiotojo, Algirdo Brazausko peilių kolekciją, kurią, jis padovanojo Medininkų pilies muziejui. Taip pat salė pilna ir Prezidento sumedžiotų gyvūnų – net tik šernų ar elnių iškamšų bei ragų, bet ir egzotinių žvėrelių, tokių kaip antilopė.

Medžioklė – vienas
pirmųjų amatų

Medžioklė nuo pirmykščių laikų buvo vienas iš būdų žmonėms apsirūpinti maistu. Lietuvoje medžioti pradėta dar paleolite (X – I-II t. pr. Kr.). Viduramžiais susiformavo du medžioklės tipai: pragyvenimo šaltinis arba laisvalaikio praleidimo forma.
Yra žinoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis su savo pusbroliu Lenkijos karaliumi Jogaila prieš Žalgirio mūšį aktyviai medžiojo – matyt, tarėsi dėl būsimo karo, kaupė atsargas karinei kampanijai. 1577 m. Valakų įstatyme medžioklė pradėta teisiškai reguliuoti LDK.

Taikyti apribojimai valstiečiams, jiems drausta medžioti stambesnius gyvūnus, (elnius, briedžius, stumbrus ir pan.). 1795 m. žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, medžiojami gyvūnai tapo Rusijos caro nuosavybe. Nors medžioklė toliau ribota, gyvūnai nyko. Pavyzdžiui, prieš Pirmąjį pasaulinį karą stumbrų tebuvo likę apie 600, kol tarpukaryje jie galiausiai išnyko (1919 m. Belovežo girioje ir 1927 m. Kaukaze) ir tik 1929 m. pradėta atkurti išnykusią populiaciją. Vieno milžiniško stumbro galva eksponuojama ir Medininkų pilies muziejuje, kurią padovanojo Amerikos Lietuvių bendruomenė.

Apsiaustai riterius
saugojo nuo pražūties

,,Šarvai, kuriais apsirengę kovodavo riteriai, turėjo vieną, atrodo, nereikšmingą detalę – plonus apsiaustus. Tiesa, jie buvo gyvybiškai būtini – mūšio sukūryje, per šalmą, susimaišius keliems tūkstančiams karių, buvo praktiškai neįmanoma atskirti, kas yra draugas, o kas priešas. Ženklinti apsiaustai patiems riteriams signalizuodavo, kas yra kas. Manoma, kad kai kurie riterių šarvai svėrė apie 20 kilogramų. Kariui, kuris visą gyvenimą užsiėmė karyba, tai nebūdavo labai daug.‘‘ – pasakojo muziejininkas.
 Tiesa, pamačius muziejuje eksponuojamus šarvus, lengva pamanyti, jog mitas, kad viduramžiais žmonės buvo mažesni, neteisingas. A. Krivošeinas į šį klausimą atsakė, jog muziejuje eksponuojamos XIX-ame amžiuje pagamintos šarvų reprodukcijos tikrai išdidintos, nes iš tiesų to laikmečio vyrų ūgis buvo apie 150-170 centimetrų.

,,Žalgiris, arba Rūstybės
diena“

,,2012 metais, kai buvo atidarytas Medininkų muziejus, buvo pristatytas ir dabar čia eksponuojamas milžiniškas paveikslas ,,Žalgiris“, vaizduojantis Viduramžių periodą Lietuvoje alegorine forma. Paveikslo autorius – profesorius Giedrius Kazimierėnas. Beveik 13 kv. m ploto paveiksle, įrėmintame gotikinės katedros altoriaus pavyzdžiu pagamintu mediniu rėmu, Ulrichas fon Jungingenas vaizduojamas baudžiamas Dievo šviesos, skeletas su karūna – Romos popiežius, kuris laimino kryžiuočių – žygius. Dešinėje paveikslo pusėje – jungtinės Lietuvos ir Lenkijos pajėgos ir energingas Vytauto puolimas. Pirmame plane vaizduojamas besimeldžiantis karalius Jogaila, kuris dalies istorikų nuomone, geidė išvengti mūšio“, – apie Žalgirio mūšiui paminėti skirtą paveikslą, eksponuojamą muziejaus antrajame aukšte, pasakojo ekskursijos vadovas.

Didikai rakino cukrų

Trečiajame muziejaus aukšte eksponuojami auksiniai ir sidabriniai meno kūriniai – indai, papuošalai, dekoratyvinės lėkštės, net metaliniai moteriški rankinukai. ,,Vienas seniausių eksponatų – indas, pagamintas dabartinės Skandinavijos teritorijoje maždaug X – ame amžiuje po Kristaus. Vėliau jis atvežtas į Lietuvą ir naudotas apeigoms. Taip pat eksponuojami kunigaikščių epochos papuošalai – žiedai, sagos, didžiuliai žirgų papuošimai. Pastaruosius, už kuriuos buvo galima nupirkti apie 20 arklių, sau galėjo leisti tik kunigaikščiai ar jo dvaro nariai. Taip pat salėje eksponuojame ir kiek kurioziškų dalykų – pavyzdžiui, cukrines su užraktais. Cukrinės rakintos dėl to, kad cukrus buvo labai brangus ir net patys turtingiausi žmonės ribojo prieigą prie šio skanėsto“, – pasakojo muziejininkas.

Visi žmonės lygūs, tik
vyrai kiek lygesni

„XIX amžiuje Vilniuje gyveno žymus auksakalys Vaitiekus Jastžembskis. Būtent jis restauravo Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo metalinius drabužius. Jam mirus, auksakalyste pradėjo užsiimti jo žmona Tara Jastžembska. Tačiau kurį laiką jai buvo draudžiama užsiimti šiuo amatu vien todėl, kad ji buvo moteris. Kiek vėliau, išimties tvarka, Vilniaus miesto valdžia jai leido būti auksakale. Iki XIX amžiaus pabaigos Vilniaus miesto dokumentuose dažnai minimas jos dirbinių fabrikėlis. Galima drąsiai teigti, kad T. Jastžembskos kūriniai prilygsta jos vyro darbams“, – apie įdomiausius iš dviejų didelių ir aštuonių mažesnių vitrinų su įvairiausiais sidabriniais dirbiniais, eksponatus, pasakojo A. Krivošeinas.

Vilnius – tiltas tarp skirtingų civilizacijų

,,Vilniuje XIX amžiuje dažnai atsirasdavo įvairių kultūrinių fenomenų. Kai kurios taurės, kurias lengva įsivaizduoti naudojamas katalikų bažnyčioje, papuoštos užrašais žydų kalba. Šios taurės, vadinamos kidušinėmis, pagamintos žydų auksakalių, naudotos tradicinėms jų apeigoms, tačiau be užrašų, ant indų nėra jokių kitų tradicinių žydų meno bruožų, – sakė muziejaus darbuotojas. – Taip pat Vilniuje daug cerkvių, kurios įrengtos barokiniu stiliumi. Žmonės, atvažiavę iš Graikijos, Rumunijos, Rusijos dažnai nustemba užėję į vidų ir dar pasitikslina, ar tai tikrai stačiatikių cerkvė – toks dekoras būdingas būtent Lietuvai“.

Medinės konstrukcijos nebuvo patikimos

Ketvirtajame muziejaus aukšte galima išeiti į šaudyklą, esančią lauke, kur lietuviai lankininkai ir gynėsi nuo užpuolėjų.
Iš viso pilyje buvo 285 šaudymo angos. Šaulių galerijos buvo pagamintos iš medžio – tai viena iš priežasčių, kodėl vėlesniais laikais buvo atsisakyta tokio tipo pilių – priešai degančiomis strėlėmis nesunkiai galėjo sunaikinti medines konstrukcijas, kurių, mūšio metu nebuvo laiko gesinti.  Medininkų pilies kieme, kuris atsiveria iš šaudyklos, matoma visa pilies teritorija, kurioje mediniuose pastatuose kadaise gyveno pilies gynėjai. ,,Pilies bokšte buvo  įkurtos karinės patalpos, sandėliai, o penktame aukšte apartamentai vizituojantiems didikams“, – apie patalpas pilyje sakė A. Krivošeinas.

Vytauto Didžiojo
apartamentuose dabar gali
pailsėti ekskursantai

Dabar penktajame Medininkų pilies bokšto aukšte, kur viduramžiais buvo valdovų apartamentai, ir kur bent kelis kartus buvo apsistojęs Vytautas Didysis, įrengta auditorijos tipo patalpa.
,,Kaip atrodė šis aukštas, duomenų neturime, todėl šią erdvę stengėmės ne atkurti, o sukurti. Dailininkas sukūrė gotikinio tipo skliautą, langų papuošimus, kurie papuošti prancūziškos gotikos stiliumi, kuris buvo madingas Vytauto laikais. Dar visai neseniai, prieš pilies rekonstrukciją, į sienas buvo įaugę medžiai. Vieną kamieną mūrinėje sienoje nusprendėme palikti – kaip priminimą ateities kartoms, kad  istoriją privalu gerbti, o senuosius statinius – saugoti“, – pasakojo muziejaus ekskursijų vadovas. Dabar ši salė vėl yra reprezentatyviausia patalpa visoje tvirtovėje. Tai vieta, kurioje gali būti pristatomos knygos, sakomos iškilmingos kalbos, organizuojami kultūros renginiai. Čia turistai palieka atsiliepimus apie įspūdžius Medininkuose lankytojų knygoje.