Medžių magija ir mano gyvenimas

Be jokių dvejonių, džiugiai nusiteikęs panorau papasakoti apie mano kelerius pastaruosius metus pieštus gražiausius Anykščių krašto medžius, apie tai, kodėl sumaniau įamžinti tuos medžius, kodėl šį piešinių rinkinį pavadinau „Medžių magija“. Iš tiesų, užaugau ir iki šiol gyvenu gražuolių medžių apsuptyje, kasdien jais gėriuosi, išgyvenu medžių magijos nulemtas Lietuvos, kaip žemės rojaus, pajautas, todėl medžiai man labai svarbūs. Paroda veikė Svėdasų bibliotekos meno galerijoje. Nemeluoju…

Man giliai įstrigo filosofo Antano Maceinos raštuose išsakyta mintis, kad mes, lietuviai, esame miško tauta. Esame tauta, iki šiol nepraradusi gamtos ritmo, tauta, persmelkta džiaugsmingo gamtos stebuklo, kurio iki šiol nesunaikino iš visų pakraščių kylančios modernios mirties kultūros hidros…

Nuo pat mažens mėgau šilus, karūnuotas pušis, jų viršūnių kupolai puikavosi paveiksle, puošusiame mūsų namų Butėnuose svetainę, tapybiškomis pušimis gėrėdavausi ir Pakapės miškelyje. Jo takais eidavome iki upės, kurios kitame krante, ūksmingo parko pakraštyje, gyveno mano močiutė Konstancija. Tame senojo dvaro pasakiškame vaikystės parke pažinau kiekvieną medį. Didžiulės liepos, maumedžiai, klevai, jaukiai apsistoję Kliomboje, buvusiame dvaro rūmų kieme. Didžiulis uosis, parimęs prie svirno, milžiniškų storakamienių liepų alėjos,  didžiulėse paslaptingose drevių angose slepiančios amžių slėpinius. Trys milžiniškos baltosios tuopos prie pat upės, nuo jų  vainikuotų galvų lietaus ir rasų lašai skambėdami kapsėdavo tiesiai į tėkmę. Dar eglė, ir nūnai tebestovinti prie keliūtės. Dar mistiškoji medžių pora – palinkęs, paliegęs, vainiko šakomis pasirėmęs senutėlis beržas, tiesiog suaugęs su tvirta egle – kuo ne medžių bičiulystė ar tikriausia meilė…

Parodoje „Medžių magija“ dvi dešimtys piešinių. Kiekvienas medis, jo nepakartojamas siluetas, laja, šakų vainikas –  ne tik grožis, bet ir daugybė į medžių rieves įaugusios praeities, istorijų, pasakojimų, kuriais gyvas šalia gyvenančių žmonių ir mano santykis su šiais mūsų žemės papuošalais. Didžiausia legenda –  vienišas paupio žilvitis Butėnuose. O kiek jaudulio, šilumos malonės ir „bulvę“ žaidžiančių bičiulių artumo vasaros sutemomis čia išgyventa. Tikrai vertėtų visiems, ten vasaros sutemose kamuolį mušusiems, bendryste besidžiaugusiems, susiburti į amžinąją „Žilvičio broliją“. Prie vienišo svyruoklio daugybę dešimtmečių vykdavo šventinės kaimo gegužinės, jubiliejinės šventės, o dabar unikalios ir  pagarsėjusios Butėnų Joninės. Medį vėtros vis pažeidžia, aplaužo, neretai ir suskaldo, bet, žmonėms šiek tiek padedant, jis vis atsigauna, naujomis atšakomis sužaliuoja, atžalomis stiebiasi kaip magiškas ir amžinas gyvybės garantas.

Vinkšna – guoba, auganti pačiame Butėnų kaime. Magiškas šis medis, tad jo fotografiją panaudojau knygos apie didįjį Butėnų kaimą viršeliui. Dar viena gražuolė jos sesė – kaimyniniame Šaltinių kaime.

Obelis, auganti pačioje Kėkštagalio kaimo pakriaušėje, prie keliūtės, matyt, skaičiuoja jau antrą šimtą metų, nepalieka abejingų. Net buvo mintis užklydusi, kad neilgai ji bežaliuos, tačiau medis kas pavasarį išsprogsta ir vis dar subrandina gardžių raudonšonių obuolių. Pamėgau juos – ragauju juose slypinčią istoriją, juntu jų sultyse tekantį praėjusių amžių, senovės laikų skonį.

Uosis Svėdasų miestelyje, veik paežerėje, netoli mažojo upelio, –  oi, kaip reikėtų jį saugoti.  Vienišius maumedis mąsliai žvalgosi  Sausalaukio dirvų platybėse.  Dar vienas žilvitis, tik jau kerojantis Šventupio kaime, ten, kur nuo Debeikių link plento, sukančio į dešinę, atitrūksta paupio smėliakelis. O prie jo ir žilvitis kerokšlis, gal tik vienas iš ten augusių kelių medžių – brolių, išlikęs. Debeikių miestelio gražiausias medis. Ąžuolas Smėlynės kaime, netoli Troškūnų, obelis senelių sode, Gurskų kaime, pro jos siluetą tolėliau matosi stūksantis pakelės ąžuolas. Ramuldavos miškų pakraštyje, prie Taurožės, tikiuosi, dar tebežaliuoja milžiniška pušis, kaip ir  dar kita pušis, žavinti elegantišku liemeniu, Šaltiniuose.

Mano piešiniuose ošia medžiai, kurių grožiu teko gėrėtis, kurie tiesiog įaugo į mano esybę, tačiau nesupratingi, nejautrūs žmonės, gal net barbarai, juos nukirto. Sunaikino visai be reikalo. Juk buvo politikų, kurie, pamatę seną medį, net padrąsindavo: „Kodėl nekertat. Duosim leidimą…“

Kalniečių kaimo liepa vis dar stūkso visa savo didybe mano piešinyje. Įpaminklinau. O Narbučių kaimo liepos tragedija iki šiol neišaiškinta. Pasirodo, atvažiavo kelininkai ir nukirto. Sena buvo liepa, ne tik sena, bet ir istorijos, tikėjimo ženklais pažymėta. Nuo seniausių laikų prie jos kamieno buvusi koplytėlė. Ją tautos atgimimo metais atnaujino,  bet kažkoks išdykęs Aulelių globos namų auklėtinis ją sudaužė, tiesiog „subombardavo“ akmenimis, bet supratingi žmonės vėl koplytėlę atgaivino. Nukirtimo „operacija“ labai mįslinga. Darbavosi, apsirūpinusi technika kelių žmonių brigada veik visą ankstyvo pavasario dieną. Nukirto, supjaustė, medieną išvežė, šakas sudegino, kelmą išrovė, o atsivėrusią žemės žaizdą tuojau pat žvyru užpylė. Tarsi nieko nebūta. Sunaikinę šventą medį, išmaniai elgėsi – koplytėlę su Nukryžiuotuoju klebonui nuvežė.

Tikriausios tragedijos paženklinti ir gražuoliai Anykščių miesto medžiai. Klevas Dariaus ir Girėno bei Sodų gatvės sankirtoje. Gražuolis, senas medis. Galėjo gi žaliuoti, nors ir senas, galima buvo pasaugoti, pagydyti, gal net sutvirtinti. Bet ne – brykšt pjūklu, ir nėra medžio. Liko tik  marmuro paminklą primenantis kelmas – jo skersmuo apie 130 centimetrų.

Dar vienas papuošalas – baltoji tuopa prie Šiaurinių miesto vartų – šalia plento, atbėgančio nuo Svėdasų. Ten tai buvo medis… Gal prisimenate? Tiesus, didingas, šviesiai marguojančiu kamienu, plačiu, žaliasidabriais lapais mirgančiu vainiku. Būdavo, kai važiuojame su turistų autobusu ta gatve, aš išdidžiai mostelėdavau ranka, ragindamas  žvelgti įdėmiai į priekį, nes priešais akis –  gražiausias mūsų miesto medis. Nupjovė, nurėžė, išvežė didžiulėmis mašinomis –  daug to medžio būta. Kažkas džiaugėsi, kad nebereiks lapų grėbti: netoli gyvenusi močiutė džiugiai pasakojo apie rajono architektę, kurį leidimą pjauti davė…

Ši paroda – tai mano požiūrio į senuosius, didžiausius, gražiausius medžius išraiška, pabrėžiant jų ypatingą vertę, estetinę ir etinę prasmę, manifestas. Tarsi priedas prie rašto, kurį adresavau gamtininkui merui, rajono administracijai ir tarybai, pasiūliau suregistruoti visus didžiausius, gražiausius medžius, juos išmatuoti, aprašyti, pažymėti, pasitelkus visuomenę išrinktais vardais apdovanoti ir saugoti. Juk medis auga šimtmečius ir nėra kito tokio, tiek mažai priežiūros reikalaujančio augalo, – aplinkos papuošalo, oro gaivintojo, klimato sergėtojo, kaip medis. Pats laikas tai suprasti, patvirtinti, kad vis dar esame savą aplinką, gamtą, tėvynę mylintys, kad esame miško tauta…