Mėgstamiausias skaičius – begalybę simbolizuojantis aštuonetas

Lina RUŠĖNIENĖ

Kaip mokslų daktarui, universiteto dėstytojui išlaviruoti ant slidžios ribos – likti reikliam, nenuolaidžiauti, o kartu pelnyti studentų palankumą? Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstantis rokiškėnas turi atsakymą į šitą klausimą – tiesiog negailėti savo laiko ir nuoširdžiai domėtis studentų rūpesčiais, jiems pagelbėti. Galbūt kas nors duos vertingų patarimų ir jo augantiems sūnums.

Vasara – senelių sodyboje

Rokiškėnas matematikos mokslų daktaras 41 metų Viktoras Chadyšas gyvena sostinėje, dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Bet vasaromis dažnai grįžta į sodybą Rokiškio rajone. Ar sentimentai pargena į kaimą?

To paklaustas, V.Chadyšas paaiškina, kad jis gimė ir augo pačiame Rokiškyje, o kaime –senelių sodyba. Kai senelių neliko, jo tėvai nusprendė gimtuosius namus išsaugoti. Juos reikia nuolat atnaujinti ir prižiūrėti, ir tėvai kaime prabūna iki pat šalnų.

Kažin kaip kaimo gyventojai bendrauja su V.Chadyšu – universiteto dėstytoju? Argi jiems nekeista, kai mokslų daktaras, docentas imasi kaimiškų darbų?

Nors, geriau pagalvojus, kokie dabar tie kaimiški darbai, juk suprantama, kad tėvai gyvulių nelaiko. Nereikia ir žemės arti, javų kulti.

Apie tai klausiamas pašnekovas patikslina, kad docento vardo kol kas neturi, bet eina docento pareigas. 

„O kaime kaimynų beveik nėra, tik trys namai prie kelio. Jų vaikai irgi dažniausiai atvyksta vasarai. Pagrindinis mano darbas – žolę pjauti“, – šypsosi.

Rinko geriausiu ir šauniausiu

Baigęs mokyklą Rokiškyje, V.Chadyšas išvyko studijuoti į universitetą, baigęs jį jame dirba dėstytoju. Išeitų, kad pašnekovas – itin pastovus žmogus? Tai pliusas ar minusas šiais laikais, kai viskas greitai kinta, žmonės ieško vis kitų darbų?

V.Chadyšas paaiškina, kad ir jis ieškojo įvairovės, bet net ir dirbdamas kitur savo veiklos universitete niekad nebuvo nutraukęs. 

„Šaunu turėti laisvas vasaras, įpranti – tai gal ir nebeverta kažko keisti. Patinka dirbti su studentais“, – tęsia.

Pašnekovas kukliai nutyli, kad kelerius metus studentai jį buvo išrinkę geriausiu, šauniausiu dėstytoju. Tik apie tai pasiteiravus, jis prisipažįsta, kad, pagal apklausas, studentai išties gerai vertina jo darbą.

Pašnekovas lygina – kai pats studijavo, buvo visai kita dėstytojų karta, kai kurie jų darbo metodai jam nepatiko.

„Anksčiau reikalaudavo kalte iškalti medžiagą. Mums net nekildavo klausimų, ar kada nors prireiks to, ką mokomės. Nedrįsdavome garsiai svarstyti, kada, kaip ir kur pritaikysime savo žinias“, – prisiminė.

Ir aukštoji matematika įdomi

O kai pats ėmė dėstyti studentams, V.Chadyšas nusprendė, kad jaunuolius mokslais sudominti reikia nuo pat studijų pradžios. Net tuomet, kai mokslas, atrodytų, sausas, neįdomus. 

„Nuolat kartoju, kad negalima atsipalaiduoti, nes turint spragų vėliau būna sunku mokytis. Prašau juos drąsiai klausti, jei ko nesupranta, jaustis laisvai, paprastai bendrauti. Man labai svarbu jausti ryšį su studentais“, – aiškina V.Chadyšas.

Jis įsitikinęs, kad sudominti net ir vadinamąja aukštąja matematika yra įmanoma – tiesiog reikia surasti pavyzdžių, kur studentai žinias galės praktiškai pritaikyti.

Ir nesvarbu, ar jie studijuoja verslo vadybą, ar inžinerinę informatiką, ar mokosi Transporto fakultete.

„Tai pareikalauja mano paties laiko, kurį galėčiau skirti savo mokslinei veiklai. Bet pastangos atsiperka, nes sulaukiu studentų pagyrimų, kad mano dėstomus dalykus šie praktiniai patarimai labai pagyvina“, – šypsosi.

Vyresni už dėstytoją

V.Chadyšas apgailestauja, kad niekaip neįtikinsi studento geriau mokytis, jei pastarasis būna iš anksto nusiteikęs, sakykime, prieš programavimą. Neva ateityje jam šių mokslų neprireiks. 

Aiškinimai, kad kuo daugiau mokėsi, tuo lengviau rasi darbą, tokiu atveju nepadeda.

Užsispiria, kad programuotoju nebus – ir viskas. 

„Bet padedu išspręsti kilusias bėdas tiems jaunuoliams, kurie to nori. Aiškinuosi, kodėl nesiseka, kokios priežastys. Dėl jų stengiuosi, nes pats auginu tris sūnus ir tikiuosi, gal kažkuriuo gyvenimo momentu ir jie gaus gerų patarimų“, – svarsto.

Dėstytojas įsitikinęs, kad nesiseka tik tiems jaunuoliams, kure atvyksta ne studijuoti, o studentauti.

Bet vargu bau aukštąją matematiką ar programavimą galima išmokti neturint tam gabumų? 

To paklaustas, pašnekovas tvirtina, kad daug ką lemia noras ir užsispyrimas.

Jis pats nuotoliniu būdu dėsto vyresniems žmonėms. Yra studentų, vyresnių už patį V.Chadyšą.

„Iš pradžių 50-mečiai baiminasi, kaip seksis mokytis, pavyzdžiui, matematinės analizės. Prisimena, kad ir mokykloje sunkiai sekėsi. Būna, kad labai bijo, bet, žiūrėk, užsikabina ir po poros mėnesių pasiekia puikių rezultatų. Kartais jie netgi geriau mokosi už ką tik gimnaziją baigusius studentus. Pastariesiems juos pristatau kaip pavyzdį, kad viskas įmanoma“, – aiškina.

Daugelis lieka už ekrano

Šias nuotolines studijas dažniausiai renkasi darbą turintys, bet antro ar trečio diplomo norintys gyventojai, taip pat gyvenantys kituose miestuose, ne vilniečiai, ir – emigrantai.

Jiems tenka daug dirbti savarankiškai – gauna paskaitų vaizdo įrašus, o su V.Chadyšu susitinka tik vaizdo konferencijose.

„Tas nepatogumas, kad internetu prisijungia, pavyzdžiui, 20 studentų, o aš vienas. Aktyvesni būna keletas, o visi kiti lieka kažkur už kompiuterio ekrano, todėl nežinau, kaip jiems sekasi“, – apgailestavo pašnekovas.

Nežinodamas ir padėti niekuo negali.

Nedrįstantys klausti per nuotolines pamokas dėstytojui siunčia laiškus elektroniniu paštu.

Kad ir šie studentai pakankamai žinių įgyja, parodo jų laikomi egzaminai, nes jie vyksta universitete.

Dalis nubyra, bet kodėl – neaišku. Gali būti, kad kažkam per sunku suderinti mokslus su darbu, o gal tiesiog nepatiko studijos.

Patarė rinktis kitas studijas

V.Chadyšas naujų studentų paprastai pasiteirauja, ar tarp jų yra iš Rokiškio. Bet juokiasi korespondentės klausiamas, ar kraštiečius pagloboja labiau negu kitus.

„Neskirstau, neturiu globotinių ir neglobotinių. Patariu visiems, kurie manęs klausosi“, – užtikrina.

Ir jis pats net 10 metų skyrė studijoms paklausęs kitų žmonių patarimų.

Pašnekovas prisiminė, kad jo psichiatras tėvas ir psichiatrijos ligoninėje socialine darbuotoja dirbanti mama nespyrė rinktis medicinos mokslų, nors galbūt ir vylėsi.

V.Chadyšas galvojo apie farmaciją, vėliau – apie ekonomiką. Važinėdavo į Vilnių pas korepetitorių.

Bet artėjant stojamiesiems ėmė blaškytis dėl pasirinkimo. Pasirašė su universiteto Verslo vadybos fakultetu išankstinę sutartį dėl įstaigų vadybos studijų. Ši sutartis jam garantavo, kad bus iš anksto priimtas, jei gerai išlaikys abitūros egzaminus. Taip ir atsitiko, į universitetą dokumentus nuvežė turėdamas puikų pažymių vidurkį.

Bet dabartinis universiteto rektorius Romualdas Kliukas patarė rinktis inžinerinę informatiką. 

„Į programavimą nebuvau linkęs. Bet pasiūlė, pagalvojau: na, gerai“, – juokiasi prisimindamas.

Jį visuomet domino duomenys, jų analizė.

Aštuonetas – mėgstamiausias skaičius

Vėliau V.Chadyšo gyvenimą kita vaga, nei buvo pats numatęs, pakreipė katedros vedėjas, kai pasiūlė studijuoti matematikos doktorantūrą. 

„Kvietė į darbą Statistikos departamentas, viena įmonė siūlė dirbti su duomenimis. Bet man labai neįdomu, kai darbas vis tas pats ir tas pats. Todėl iš karto sutikau dirbti universitete su studentais, nes dėstytojas yra amžinai besimokantis žmogus“, – aiškina.

Pašnekovas prisipažįsta sulaukiantis aplinkinių nuostabos, kodėl jis renkasi dėstytojo atlyginimą, nors nesunkiai susirastų geriau apmokamą darbą.

„Gal tai pašaukimas?“ – svarsto. Be to, galima gauti pajamų per projektines veiklas, mokslinius straipsnius.

Tik tenka laviruoti, kam skirti daugiau dėmesio – šioms veikloms ar studentams, nes laikas nėra begalinis.

Paklaustas, ar turi mėgstamiausią skaičių, V.Chadyšas šypsosi, kad jeigu reikia rinktis, tai – begalybę ir neapibrėžtumą simbolizuojantis aštuonetas.

Bėgimas – kaip liga

V.Chadyšas įsitikinęs, kad amžius neturi tapti kliūtimi nei studijoms, nei sportui.

Rokiškyje jis žaidė futbolą, krepšinį ir šachmatais. 

„Atvykęs į universitetą ėmiau rūkyti, kaipgi kitaip?“ – juokiasi.

Dėl to, kad turėjo žalingą įprotį, neprisijungė prie bėgikų klubo. Manė, kad tai nebūtų sąžininga.

Dar prisidėjo sveikatos bėdos – ėmė svaigti galva. Medikai įtarė vestibiuliarinio aparato sutrikimą ir patarė sportuoti. Tai buvo stiprus akstinas mesti rūkymą ir imti bėgioti.

Dabar vyras bėga maratonus. Patinka savo tempu bėgti 42 kilometrus. Tam nebereikia didesnių pastangų, pakanka dukart per savaitę lengvai pabėgioti.

V.Chadyšui labiau prie širdies rimtesni iššūkiai. Tai – 85 kilometrų maratonai. 

„Bėgi po 10 ar 12 valandų miškų takais. Prasivalo mintys, įveiki save“, – šypsosi.

Buvo įkalbėjęs ir žmoną Renatą įveikti 21 kilometrą. Ji nubėgo be didelių kančių, bet apsisprendė, kad jai didesnis malonumas – šokiai.

O visi trys sūnūs lanko krepšinio treniruotes.

„Bėgimą aš pavadinčiau net ne meditacija, o liga. Grįžti namo pavargęs ir kažko trūksta. Išeinu pabėgioti – kaipmat atsigaunu“, – pasakoja. 

panskliautas.lt Projektas „Ateitis dabar“