Laima ir Bronius Tvarkūnai prie savo išpuoselėtos sodybos klėties.
Abipus plento Čekonys – Debeikiai sodybomis išsibarstę Meldučiai glaudžiasi prie Debeikių miestelio. Pasak Debeikių seniūno Alvydo Simonavičiaus, kaime gyvenančių žmonių skaičius beveik nesikeičia jau keli dešimtmečiai, dabar gyvenamąją vietą deklaruoja 24 gyventojai. „Kaime kelis šimtus avių senelių žemėje laiko ūkininkas Osvaldas Gritėnas, tačiau didžiausia kaimo įžymybė – fotometraštininkas, kryžių meistras, kraštotyrininkas, buvęs tremtinys Bronius Tvarkūnas“, – sakė seniūnas.
Metraštininkas
Nepastebėti prie pat kelio esančios B. Tvarkūno sodybos neįmanoma – spalvinga, drožiniais išpuošta taip ir kviečia užsukti. Garbaus amžiaus, svetingi šeimininkai Laima ir Bronius Tvarkūnai niekur neskuba, siūlo kavos, o jei esi alkanas – šiųmečių bulvių su spirgais. Įsišnekame apie kasdienius darbus, kaimynus, į gyvenimą išleistus vaikus, anūkus, du išnykusius kaimynystėje buvusius Mariupolio ir Ažubuolio kaimus, kurių vaizdai ir gyventojų veidai tėra išlikę B. Tvarkūno nuotraukose. Pasak jo, Meldučių kaimo pavadinimas kilęs nuo kadaise kaimo vietoje plytėjusių raistų ir balose vešėjusių meldų.
Gimęs ir augęs Ukmergės rajono Brazgių kaimo išpuoselėtoje sodyboje laiminga vaikyste B.Tvarkūnas džiaugėsi neilgai. 1951 – aisiais B. Tvarkūnų šeima (mama Marijona Tvarkūnienė, tėvas buvo miręs anksčiau, broliai Stasys, Petras, Antanas, Juozas, Povilas, sesuo Marijona ir močiutė Veronika Druskienė) buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Novosiolovo rajoną. Tremtyje vaikinas išmoko vairuoti traktorių, kombainą ir būtent tremtyje nusipirko pirmąjį fotoaparatą, kuriuo įamžino sunkią tremtinių dalią, darė nuotraukas dokumentams, fotografavo vestuves, laidotuves… Fotoaparatas tapo nuolatiniu gyvenimo palydovu, su kuriuo nesiskiria iki šių dienų.
Palikusi amžiams ilsėtis Sibire močiutės palaikus (Užtvenkus Jenisiejų, lietuvių kapinaitės atsidūrė upės dugne) Tvarkūnų šeima grįžo į Pagelažius, dirbo durpyne. B. Tvarkūnas dar metams padirbėti kino mechaniku savo noru buvo sugrįžęs į Sibirą, tačiau 1959 – aisiais sugrįžo visiems laikams.
Dar kurį laiką padirbėjęs durpyne, 1963 – iaisiais B. Tvarkūnas sukūrė šeimą ir persikėlė į Anykščių rajoną dirbti elektromonteriu tuometiniame „Tarybinio artojo“ kolūkyje. Kolūkis jauną šeimą įkurdino Meldučių kaime, kur jie iki šiol ir gyvena.
Auksines vestuves atšventę L. ir B. Tvarkūnai užaugino dukrą, Anykščiuose kirpėja dirbančią Jolitą ir Kaune vadybininku dirbantį sūnų Valentą. Seneliais tapusius sodybos šeimininkus vasaromis linksmina 4 anūkai.
B. Tvarkūnas yra be galo spalvinga asmenybė, neprarandanti humoro jausmo ir energijos. Jo gyvenimo nuotykiams surašyti storos knygos prireiktų. Antai, sužinojęs, kad Maskvoje galima nusipirkti be paskyros „Zoporožietį“, B. Tvarkūnas nurūko į Maskvą, tačiau grįžo ne su „Zapu“, o su filmavimo kamera. „Kai nuvažiavau, paaiškėjo, kad eilėje nusipirkti tą automobiliuką aš gal penkiatūkstantasis, užsirašiau į eilę ir nusipirkau gerą filmavimo kamerą, – juokėsi B. Tvarkūnas. – Tačiau mano eilė visgi atėjo ir parsivariau vietoj „Zapo“ naujutėlaitį „Žiguliuką“.
Į aštuntą dešimtį įkopęs B. Tvarkūnas ir šiuo metu yra tikras savo apylinkių fotometraštininkas, kraštotyrinio darbo entuziastas, Debeikių kultūros namų saviveiklininkas, muzikantas, Debeikių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastoracinės tarybos narys, Anykščių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos aktyvistas…ir tai, ko gero, dar ne visos jo veiklos.
Garbaus amžiaus vyras drąsiai užlipa prie aukštabokštės bažnyčios varpų ir juos taiso. Po Atgimimo B. Tvarkūnas atsiskleidė kaip talentingas medžio drožėjas, padarė per 30 kryžių, žyminčių partizanų žūties vietas, tapo jų pastatymo ir minėjimų organizatoriumi. Jo rankų darbo kryžiai stovi Žiogų, Paandrioniškio, Jackagalių, Trakinių, Rundžių, Adomynės, Ivonių, Sindrių ir kituose kaimuose, Burbiškio, Debeikių bažnyčių šventoriuose, altorėliai – Čekonių, Papšių koplyčiose, Svėdasų senelių namuose.
Niekada neprarandantis optimizmo, gera nuotaika užkrečiantis kitus, B. Tvarkūnas toliau kuria Debeikių krašto metraštį. Įspūdingo dydžio jo fotonuotraukų albumas yra vienas eksponatų būsimam muziejui Debeikiuose, kurio steigimui pritaria ir seniūnija, ir miestelio šviesuomenė.
Vienišius grįš į Kauną
Kaune gimęs Jonas Gintautas Juška birželio viduryje atšventė aštuoniasdešimtmetį ir dar tebėra nevedęs. Jo tėvas Kazys į šiuos kraštus atsikėlė, turėjo kalvę, buvo kaimynų gerbiamas žmogus. Kolūkyje traktorininku dirbęs J. G. Juška anksčiau ir pats gyvulių laikė, tačiau dabar sveikata nebe ta. Žiemoti važiuos pas seserį į Kauną. Į Meldučius sugrįš nebent vasaromis.
Sužalojo svetima karvė
Genovaitė Skvarnavičienė popietę leido prisėdusi ant suolelio. Gimusi Rokiškio rajone, nuo kelio atokesnėje sodyboje gyvena nuo 1976 – ųjų. Prieš šešerius metus palaidojusi vyrą Vincentą liko gyventi viena, bet ne vieniša. Kur buvę nebuvę užsuka sūnūs Debeikiuose gyvenantis Ričardas ar Aknystose dirbantis Vidmantas, skambina ir nuolat lanko Debeikiuose gyvenanti dukra Lendronė. „Mano Lendrutė“, – švelniai taria moteris, beje, iš vaikų sulaukusi net 9 anūkų. Tačiau Vincento, su kuriuo šitiek gražių metų nugyventa, ir jie pakeisti negali. „Nors netoli įsikūrę, tačiau visi jie savo gyvenimus turi“, – sakė G. Skvarnavičienė.
Garbaus amžiaus moteris dvasiškai jaučiasi jauna, tačiau prieš metus netikėta nelaimė vos nenuvarė į kapus. „Pernai rugpjūčio 17 – ąją buvau darže, kai nuo miestelio pusės atlėkė karvė.Užpuolė mane, suniokojo. Krūtinkaulį, koją, penkis šonkaulius sulaužė ir paliko, – prisiminė G. Skvarnavičienė. – Ar galėjau pagalvoti, kad taip atsitiks. Juk visą amželį kaime nugyvenau, karves melžiau“.
