Menininkė, Anykščių dailės mokyklos mokytoja Rita Biliūnaitė – Juodelienė sakė, kad po meno studijų turėjo dvi svajones: atidaryti dailės galeriją ir dirbti dailės mokykloje – abi jos išsipildė.
Rita Biliūnaitė-Juodelienė, kūrėja, Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos tapybos ir kompozicijos mokytoja, rašytojo Jono Biliūno giminaitė, sako, kad savo pačios kūrybą apibūdinti jai sunku, tačiau vienaip ar kitaip jos menas dažniausiai yra darnos su gamta išraiška, emocijos, akimirkos ar tiesiog peizažo įtaka.
Nuo medicinos iki dailės
R. Juodelienė studijavo dabartinėje Vilniaus Dailės Akademijoje vaizduojamąjį meną – tapybą, grafiką, skulptūrą, piešimą. Ji sakė, jog mokykloje ilgai neapsisprendusi, ko norėtų mokytis. Svarstė, kad galbūt stos studijuoti medicinos ar fizikos.
,,Gabumų turėjau įvairių. Ir piešiau, ir poeziją rašiau, ir astrofizika domėjausi“, – pasakojo menininkė, kilusi iš Jono Biliūno giminės. Deja, astrofizikos tuo metu Lietuvoje studijuoti nebuvo kur, ir menai nugalėjo. ,,Mokykloje piešdavau ant pažymių knygelių. Kartą viena mokytoja paprašė, kad ir jos dukrai nupieščiau paveiksliuką“, – prisiminė vėliau pati mokytoja tapusi R. Juodelienė. Ji juokėsi, kad mokykloje dažniausiai perpiešinėdavo kitų darbus, o ne kurdavo pati. ,,Nežinau, kodėl menų linkui pasviro svarstyklės.. O kai po studijų grįžau į Anykščius, turėjau dvi svajones – norėjau įkurti dailės galeriją ir kad Anykščiuose atsirastų dailės mokykla. Jos abi realizavosi“, – sugrįžusi į gimtinę, R. Juodelienė dirbo dailės studijoje Kultūros rūmuose, vėliau – Techninės kūrybos namuose, kurie tapo dabartine Dailės mokykla. O apie 1990-uosius metus Anykščiuose, šalia buvusio buitinio kombinato, buvo atidariusi tiems laikams modernią dailės galeriją ,,PINX“.
Šioje galerijoje R. Juodelienė dirbo drauge su savo vyru, gėlininku Kęstučiu Juodeliu. Vyresnės kartos anykštėnai pamena, kad į ,,PINX“ išgerti geros pupelių kavos, pabendrauti su intelektualiais savininkais rinkdavosi to meto miestelio šviesuomenė. Eksponuoti ir pardavinėti savo darbus Juodelių galerijoje galėjo ne bet kas – galiojo atranka, buvo priimami profesionalių menininkų sukurti darbai – paveikslai, keramika, juvelyrika.
Deja, po kelerių metų galeriją teko uždaryti. Iš meno mažuose miesteliuose išsilaikyti yra sunku, o šio verslo nerėmė ir valstybė.
Apie savo kūrybą papasakoti sudėtinga
Paklausta, kaip apibūdintų savo kūrybą niekada jos darbų nemačiusiam žmogui – ji tapo, kuria miniatiūras, asambliažus – menininkė sakė, jog tai padaryti yra sunku: ,,Kažkas yra sakęs, kad einu Čiurlionio takais“, – juokėsi moteris, – ,,na, mano spalvos šviesios. O toliau – nežinau ir kaip apibūdinti. Kartais tai kažkoks gamtos momentas, koloritas, prabėgęs pro akis“, – pasakojo R. Juodelienė.
,,Dailė, tapyba yra tokia išraiška, kai išgyvenimai, įspūdžiai susidėlioja“, – kartais, sakė menininkė, pagauta įkvėpimo, ji nebekreipia dėmesio nei į laiką, nei į ką kita, o koncentruojasi tik į kuriamą darbą.
Moters kūrybą dažnai galima pamatyti įvairiose parodose Anykščiuose ir kituose miestuose.
Menas lydi ir dukrą, ir anūkus
R. Juodelienės dukra – dizainerė, menininkė Ieva Juodelytė, kurianti vaikiškus drabužius savo firmoms ,,Mummymoon“ ir ,,Motula“.
Keturi dizainerės vaikai – Domicelė, Rapolas, Tumas ir Gabrielius taip pat jaučia polinkį menui – vyriausioji R. Juodelienės anūkė Domicelė groja fortepijonu ir tapo ant drobės, o anūkas Tumas negali be piešimo.
Tiesa, paklausta, ar neveda savo anūkams dailės pamokų, moteris sakė, jog leidžia jiems kurti taip, kaip jie nori, o atkalbinėti nuo, kaip dažnai sakoma, ,,sunkaus menininko kelio“ irgi neketina: ,,Jeigu toks bus jų kelias, tegu“.
Talentas – dar ne viskas
,,Visą laiką sakau, kad pavyksta tam, kuris dirba. 90 procentų žmonių, kurie dirba, kažką reikšmingesnio ir sukuria. Nemanau, kad net talentingieji gali nedirbdami padaryti daug gerų darbų“, – pasakojo daugelį metų Anykščių dailės mokykloje dirbanti mokytoja.
Nors, pasak moters, dailės talentui vystyti jaunesniame amžiuje yra daugiau laiko, tačiau mokytis piešti gali ir vyresni – dėl to R. Juodelienė ne vienus metus vedė kursus suaugusiems. Svarbiausia, sakė mokytoja, mokėti priimti tai, ko esi mokomas, ir atsiduso: ,,Gaila, bet didžioji dalis mūsų yra tinginiai“.
Ne tik tapo, bet ir groja
,,Menai yra savęs išraiška. Man patinka ir muzika, ir dainavimas. Garsai yra terapija“, – pasakojo R. Juodelienė, jau brandžiame amžiuje atradusi dar vieną savo pašaukimą – muziką.
Moteris groja daugybe archajinių instrumentų: gongais, šruti, indišku ragu – kriaukle, barškučiais, šamanišku būgnu, kalimba, tibetietiškais dubenimis.
Tibetietiški dubenys pritaikomi ne tik muzikai kurti, bet ir masažui. Apie 11 metų netradiciniais instrumentais muzikuojanti moteris sakė, jog tokia muzikos terapija visiškai atpalaiduoja kūną ir mintis, o žmogus dažnai klausydamasis netgi užmiega ir pabunda visiškai pailsėjęs. ,,Grojimas yra intuityvus. Žinoma, yra įvairių technikų. Kai pirmą kartą pajaučiau – paragavau, supratau, kad tai (intuityvus grojimas – aut.past.) mano“, – pasakojo menininkė.
Virtualios erdvės menas nepakeis įprasto
Vis labiau plintant moderniosioms technologijoms, daugėja ir menininkų, jas pasitelkiančių saviraiškai.
Paklausta, ką mano apie kompiuteriu kurtą meną, R. Juodelienė sakė, kad pati tokiu būdu nekuria, tačiau mano, jog galima ir taip save išreikšti: ,,Nors, aišku, prisilietimas rankomis suteikia ypatingumo. Manau, technologijos niekada nenugalės senojo priėjimo prie spalvos ir prie linijos“, – mintimis dalijosi mokytoja.
Anksčiau kitų menininkų darbams skirdavo daugiau dėmesio
Paklausta apie savo idealus, siekiamybes, menininkė sakė, jog labiau kitų kuriamu menu domėdavosi kūrybos pradžioje: ,,Tikriausiai esama laikotarpių, kai pradedi kurti ir matai pavyzdžius. Pradėjusi studijuoti vaizduojamąjį meną, labiausiai žavėjausi prancūzų impresionistais: Van Gogu, Gogenu, Monė, ekspresionistais, modernistais, kubistais. O šiuo metu, ne iš užsidarymo, ne iš ego, nenoriu gilintis į kitų kūrybą, nes kūryboje gyvenu savo gyvenimą. Kiekvieno menininko kūryboje susiklosto kažkokie savi bruožai“, – pasakojo R. Juodelienė.
