,,Anykšta“ pasinaudojo proga pakalbinti mokslininkę dr. Jolantą Zabulytę apie jos tyrinėjamą sritį – koplystulpius, stogastulpius ir paminklinius kryžius kapinėse.
Mokslininkė sako, kad reikia nenaikinti senųjų kapinių kryžių, o atnaujinant kapavietę, juos tiesiog palikti. „Aišku, įkalinti plytelėse senieji paminklai praranda natūralų santykį su aplinka, tačiau tai geriau nei juos prarasti amžiams.“
– Ar Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija Jums buvo netikėta? Kaip jautėtės taip įvertinta?
– Premija tikrai buvo netikėta, nes dirbu ne dėl jos, tačiau, neneigsiu – buvo malonu, kad pastebėjo, įvertino. Bet ši premija priklauso visiems kartu dirbusiems anykštėnams, nes jie idėjoms padėjo suteikti kūną.
– Esate knygos apie medinius krašto paminklus autorė. Dabar rašote apie geležinius kryžius. Ar dar kas nors be Jūsų dar tyrinėjo šią temą?
– Antroji knyga skirta Anykščių krašto kalviams bei metaliniams kryžiams, tiesa, joje neapsiribojama vien šio rajono duomenimis bei pavyzdžiais, taip pat pateikiamas ir Lietuvos kontekstas, kad būtų galima išryškinti Anykščių paminklų savitumus bei bendrumus.
Metalo kryždirbystei skirtų tekstų yra, bet dauguma jų skirti geležinių viršūnių (vadintų „saulutėmis“) tematikai, nemaža dalis antkapinių kryžių klausimams skirtų apžvalginių bei analitinio pobūdžio publikacijų skelbiama kraštotyrinėje bei paveldo problematikai skirtoje spaudoje. Metalinių kryžių tyrinėtojų nėra daug – daugiausia šioj srity yra nuveikę Mažosios Lietuvos kapinių paminklus tiriantys Martynas ir Marija Purvinai, nemažai Lietuvos kalvystės istorijos bei kaltinių kryžių srityje nuveikė ir etnografas Antanas Stravinskas, keletą vertingų straipsnių apie Žemaitijos kaltinius kryžius bei lietųjų kryžių ornamentiką paskelbė ir kolegė Jurgita Kristina Pačkauskienė, beje, ir disertaciją apsigynusi šia tema, pavieniai tekstai priklauso ir kitų autorių plunksnai. Mane geležiniai kaltiniai kryžiai sudomino dar studijų Vilniaus dailės institute (dab. VDA) laikais, kai juos pasirinkau 1989 m. apginto diplominio darbo tema. Sistemiškai tirti tik metalinių kryžių nepavyksta, nes, siekiant atsakyti į jų dekoro kilmės bei galimos prasmės klausimus, tenka susidurti su vienalaikių medinių paminklų tradicija, todėl šios abi temos ir guli greta.
– Ar Lietuvos Dailės akademijos studentai turi galimybę išklausyti kursą apie kryždirbystę?
– Dailės akademijos Kauno fakultete dėstau ir etninės kultūros kursą, kuriame studentai supažindinami su esminiais kryždirbystės bruožais – medinių paminklų ir metalinių kryžių tipais, jų regioniniais ypatumais, pagrindiniais dekoro principais bei formomis. Trumpai pasakoju ir apie kulto bruožus – statymo motyvus ir vietas, aukojimo formas bei tikslus. Tad pagrindines reikiamas žinias jie gauna ir vis dažniau pasitaiko, kad kai kurie plačiau susidomi – aplanko pasirinktas senąsias kapinaites, fotografuoja paminklus ir pristato kolegoms, kartu papildo ir mano archyvą. Tokiais studentais ypač džiaugiuosi, nors ir kiti motyvuoti bei puikūs!
– Atgimimo metais statė daug koplytstulpių ir kryžių. Dabar tai jau retesni atvejai. Kaip manote, ar jie dera prie šiuolaikiškų, modernių, stiklinių ir gelžbetoninių pastatų?
– Taip, atgavus Nepriklausomybę, medinių paminklų statymas itin atgijo. Buvo statomi ne tik nauji, bet ir atstatomi sunaikinti ar kadaise tam tikrose vietose buvę. Be senųjų, jų statymo tikslai pasipildė skaudžios istorinės atminties ženklais: kryžiais, rečiau – kitomis paminklų formomis, pažymimos partizanų žūties vietos, jais įprasminamas tremtinių atminimas, pažymimi išnykę ištisi kaimai. Prie naujovių priskirtinas ir žymių žmonių gyvenimo vietų įprasminimas. Šios naujosios intencijos iki šiol dar gyvos, tad paminklai vis statomi, tik rečiau.
Dėl dermės su šiuolaikiniais pastatais – vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes reiktų kalbėti apie konkrečius atvejus. Pavyzdžiui, neretai prie sovietmečio mūrinių mokyklų statomi šiuolaikinių formų mediniai paminklai – dekoratyvūs arba skulptūriniai stulpai su stogeliais, kartais ir tradicinių formų koplytstulpiai arba kryžiai, o jų aplinka papildoma žydinčiomis gėlėmis arba kita augmenija, tad sukuriamas mažo parkelio vaizdinys. Tokiais atvejais pastato ir paminklo bei jo aplinkos dermė išlieka pakankamai jauki. Prie šiandienos stiklinių ar gelžbetoninių „dėžučių“ tokie paminklai sudarytų itin ryškų kontrastą tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Man neteko tokių pavyzdžių matyti, net abejoju, ar jų yra. Norint šiandien statyti tradicinės formos paminklus, siūlyčiau pasirinkti ir tradicijai artimas vietas – pakelėse ar prie kryžkelių, esančių netoli kaimų ar miestelių, privačių namų valdose, antkapiniais paminklais pagerbti mirusius kapinėse. Mediniai paminklai savo medžiaga ir forma (kokia ji bebūtų) vis dėlto labiau dera su gamta, kraštovaizdžio žaluma, o ne su trinkelių bei betono plynėm…
– Ir paskutinis klausimas: kaimo kapinės – Jūsų tyrinėjimų objektas – nyksta, kryžiai virsta, pūna. Ką turėtume daryti? Rengti talkas, įpareigoti, kad jomis rūpintųsi seniūnijos, ar leisti laikui atlikti savo darbą, mums oriai stebint, kaip pildosi klasika virtęs posakis ,,nieko nėra amžino po saule”?
– Kapinės – atskira plati tema. Mediniai paminklai nėra ilgaamžiai, juolab dabartiniai, nes seniau ir medį pjaudavo tam tikru laiku, ir žinojo, koks medis tinkamiausias, gana dažnai net „impregnuodavo“, ilgai mirkydami vandenyje. To dabar nėra – daroma greitai ir iš bet kokio, bet kada nupjauto medžio. Todėl jie dar trumpiau nei senieji gyvena, nors impregnuojamųjų priemonių yra labai įvairių, bet jos taip pat turi būti naudojamos teisingai (tepama tik sausa, gerai išdžiūvusi mediena, esama ir kitų profesinių subtilybių). Seniau dažniausiai nupūdavo medinių paminklų apatinė dalis, kurią nupjovus jie sutrumpėdavo, o kai paminklas tapdavo itin žemas ir atskiros jo dalys sutrūnydavo, dažniausiai per Vėlines toks paminklas būdavo sudeginamas. Kito paminklo tam pačiam žmogui nestatydavo, nes tikėta, kad atminimas gyvas, kol stovi paminklas. Šiandien medinių paminklų būkle turėtų rūpintis kapaviečių šeimininkai, o jei jų nėra – bendruomenė ar seniūnija, nes tai šio laikmečio ženklai, mūsų krašto tradicijų savitumą išreiškiantys paminklai, kurių, ypač stogastulpių ir dekoruotų kryžių, neturi nei mūsų kaimynai, nei tolimesnės šalys. O beveidžių kiniškų granito stelų esama visur…
Kebli situacija ir su lietais iš ketaus ar iš geležies kaltiniais kryžiais. Jų senosiose kapinėse (rečiau – pakelėse bei prie sodybų) dar esama pastatytų prieš 100 metų ir seniau, tačiau, nors pastarųjų gyvenimas ilgesnis, pražūties neišvengia ir jie: naikinami atnaujinant kapus, kiti nulūžta drėgmei kaupiantis postamento ir metalo jungties vietoje, o kiek jų buvo sunaikinta siekiant pasipelnyti metalo supirktuvėse! Šie kryžiai taip pat liudija apie mūsų protėvių estetinį skonį, buvusią tų vietų ekonominę padėtį (XIX a. II pusėje lieti ir kaltiniai kryžiai nebuvo pigūs), kaip ir mediniai, kartu su augančiais medžiais jie formuoja bendrą kapinių vaizdą bei nuotaiką. Tikrai tampa liūdna, kai pakartotinai lankydamasis senosiose kapinėse pastebi, kad prieš kelerius metus dar buvę, čia stovėję metaliniai kryžiai išlikę tik nuotraukose arba jie, kaip apleisti vaikai, glaudžiasi prie buvusių savo „namų“ – postamento. Kaltiniai kryžiai saugotini kaip vietinių kalvių arba miestelių dirbtuvių paveldas, nes dabar jau tokių niekas nebekala, o lieti kryžiai, nors buvę masinės gamybos, taigi, meniniu požiūriu, nevertingi, taip pat yra antkapinių paminklų istorijos dalis, kai kurie iš jų – ir reti arba unikalūs modeliai, todėl taip pat saugotini. Kaip tai padaryti? Gal reikėtų tartis su savivaldos atstovais bei kapaviečių šeimininkais dėl galimybės tvarkyti senuosius metalinius kryžius, juos įtvirtinant betonu, o nulūžusius – tiek lietus, tiek kaltinius – saugoti bažnyčiose ar, kaip Troškūnuose, kapinių koplyčiose? Galėtų šiuo reikalu padėti ir dvasininkai, per pamaldas parapijiečius skatindami nenaikinti senųjų metalinių kryžių, o atnaujinant kapavietę juos tiesiog palikti, – tokių pavyzdžių esama senosiose Anykščių, Viešintų, Troškūnų, Andrioniškio ir kitose kapinėse. Aišku, įkalinti plytelėse senieji paminklai praranda natūralų santykį su aplinka, tačiau tai geriau nei juos prarasti amžiams. Beje, šių kryžių XIX a. II pusės/pabaigos – XX a. I pusės tašyto akmens ar betono postamentai taip pat vertingi dėl juose esančių įrašų ne tik atskirų žmonių šeimos/giminės istorijos, bet ir teksto turinio, kalbiniu bei kaligrafijos (raidžių šrifto) aspektais, – deja, ši sritis Lietuvoje tik pradedama tyrinėti, o paminklų mažėja, tad kiekviena fiksacija, kiekvienas išsaugotas antkapis šiandien tampa vertybe! Kartais pagaunu save keliaujančią link minties, kad būtų verta pagalvoti ir apie Anykščiuose galintį atsirasti metalinių kryžių muziejų, kuriame vietą atrastų ir senųjų medinių paminklų viršūnių piešiniai (iš archyvinių nuotraukų galėtų perpiešti dailės mokyklos moksleiviai), ir savo gyvastį kapinėse užbaigę špižiniai lieti kryžiai bei kalvių nukalti antkapiniai paminklai, savo darbus galėtų eksponuoti šiandienos kryžiakalviai, vyktų paskaitos, konferencijos. Lietuvoje yra tik vienas toks muziejus Klaipėdoje, įkurtas ir prižiūrimas Dionizo Varkalio, jame eksponuojami daugiausia šiame krašte surinkti pavyzdžiai. Daugumoje krašto muziejų yra atskiros metalo kryžiams skirtos ekspozicijos, o anykštėnai nieko panašaus neturi, tad Anykščiuose galėtų atsirasti vietinės ir aukštaitiškos kalviškosios kryždirbystės tradicijos salelė. Gal tai paskatintų ir kalvius daugiau antkapinių kryžių, „saulučių“ nukalti? Bet tai tik svaja, dar viena mintis užklydėlė, nes reiktų ir gyventojų bei savivaldos pritarimo, patalpų ir daug kitų klausimų spręsti…
– Ir dar – ar jaučiatės esanti anykštėnė?
– Visada buvau ir būsiu visada!
Tautvilio UŽOS nuotr.
