Merdinčiam kultūros paveldo perlui jau ieškoma partnerių

Ant stataus kairiojo  Šventosios upės kranto, kur prie vandens vingiuoja garsusis Anykščių miesto pėsčiųjų ir dviračių takas, stūkso rūmai, nuo seno vadinami Okuličiūtės dvareliu. Prieš 1863 metų sukilimą statytą, gaisrus ir kitas negandas išgyvenusį dvarą, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektą, dailės istorikas Dalius Baltranas pelnytai pavadino neįkainojamu perlu, liudijančiu XIX amžiaus Lietuvos aukštosios bajoriškosios materialinės kultūros palikimą. Šiuo metu tuščias ir užrakintas pastatas priklauso Anykščių rajono savivaldybės administracijai, kuri ruošia projektą jo sutvarkymui ir pritaikymui kultūrinei veiklai.

„Rūmai nedideli, santūrių kameriškų formų, vieno aukšto su mansarda. Jie taisyklingo stačiakampio tūrio. Priekiniame pastato fasade akį pirmiausiai patraukia išraiškingas portikas, – aprašo rūmus dailės istorikas D. Baltranas. – Jį sudaro ant išlenkto neaukšto pjedestalo stovinčios keturios jonėninio orderio kolonos. Jos remia puslankio formos prieangio stogelį ir tarsi kviečia pakeleivius užsukti į vidų. Stačiakampiai vidutinio dydžio dvivėriai langai kadaise buvo su filinginėmis medinėmis langinėmis, kurios iki šių dienų neišliko. Rūmų autorius  – ligi šiolei neidentifikuotas nežinomas profesionalus architektas. Jis pasitelkė grynas XIX a. pirmosios pusės neoklasicizmo formas, jas meistriškai sujungė į vietos gamtinę  ir architektūrinę aplinką. Pakrantėje pastatytų rūmų pagrindinis fasadas nukreiptas į vaizdingą Šventosios upės slėnį. Buvo apsiribota nedideliais masteliais. Pastato proporcijose užfiksuotas horizontalumas, tam tikras kresnumas. Rūmų bendrosioms formoms suteiktas savotiškas moteriško intymumo, jaukumo ir žaismingumo atspalvis. Šį įspūdį dar labiau sustiprina žinojimas, jog rūmai buvo suprojektuoti ir pastatyti moters užsakymu“.  

Pirmąja rūmų savininke laikoma dvarininkė Okuličiūtė, kurios pavardė galimai buvo sulietuvintas ir anykštėnų tarme modifikuotas lenkiškojo asmenvardžio Okuliewicz variantas. Nepavyko išsiaiškinti šios moters vardo, gimimo ar mirties metų, beveik nieko nežinoma ir apie rūmų statymo istoriją. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šis pastatas iškilo gūdaus carizmo laikais prieš 1863 metų sukilimą ir yra apipintas daugelio žmonių likimais.

Bene pirmasis plačiau dvarą aprašė garsusis anykštėnas, rašytojas, muziejininkas Antanas Vienuolis Žukauskas praeito mažiaus pradžioje. Jo autentiškas pasakojimas išspausdintas AKIRO knygelėje „Anykščiai. Lietuvos miestai ir miesteliai“, išleistoje 1928 metais. „Sulig pasakojimais, šiuos rūmus išstačiusi prieš lenkmetį vietos dvarininkė Okuličiūtė. Viename rūmų gale įrengusi salę, kur suvažiuodavę apylinkės dvarininkai reformatai pasimelstų ir pakonferuotų. Lenkmety čia buvęs sukilėlių štabas. Tarp grindų buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis, kuris užsiliko ir iki šiai dienai, – rašė A. Vienuolis. –Tą paslaptį išdavęs vienas katalikas dvarininkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okuličiūtė buvo suimta ir išsiųsta. Jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam  rusų generolui Amadai. Amada nerimo Anykščiuose ir „savo“ rūmus padovanojo išdavikui sekretoriui. Bet ir sekretoriui išdavikui nesisekę juose gyventi: žmonės jį boikotavę, nieko jam neparduodavę ir abelnai nieko bendro su juo stengdavos neturėti. Pagaliau, po vienos nakties radę išdaviką ne tai patį pasikorusį, ne tai kieno pakartą. Vėl buvo atsiųstas gen. Amada. Prasidėjo tardymai, suėmimai. Išdaviką palaidojo už Anykščių parapijos dabar senųjų kapinių lauke ir pastatę balto marmuro paminklą su lenkišku parašu. Ir ilgai tas marmuro paminklas baugino naktimis praeivius ir pravažiuojančius. Vietos žmonės yra sudėję apie jį ne vieną legendą. Bet 1905 m. anykštiečiai tą paminklą sukūlė, o kapą išarė. Šiandien ir žymės jo nebėra. Nuo lenkmečio iki šių dienų rūmus valdė ar 8 savininkai. Patys juose mažai gyvendavo, daugiausia nuomodavo svetimiems ir būdavo juose tai paštas, tai milicija, tai urėdija, gyvendavo antstoliai…

Prieš karą pirko juos vienas paliegėlis iš Peterburgo ir gyvendamas tuose rūmuose pasitaisė ir išgyveno dar 26 metus. Po karo jis mirė, jo sūnus matininkas tuos rūmus pardavė vietos kilmės Šukevičiui – lietuviui. Dabartinis jų savininkas D. Šukevičius mano juos restauruoti taip, kaip jie buvo, be to mano atželdinti parką, kuriame dar iki šiolei užsiliko retos rūšies Lietuvoje medžių ir dekoratyvinių medelių. Reginys iš tų rūmų  ir parko  – vienas gražiausių ne tik Anykščiuose, bet gal ir Lietuvoje.Vienas tų rūmų savininkas p. Maleckis, eidamas užsieniuose mokslus, susirgo džiova  ir sugrįžo į Anykščius mirtų. Prieš mirštant kiekvieną dieną iš vakaro siųsdavęs bažnyčion savo  tarnus apdalintų elgetų pinigais ir pasimelstų, kad jam viešpats pratęstų dar vieną gyvenimo dieną.

Mirė jis parke, sėdėdamas krėsle ant kriaušio įverpęs akis į nuostabų Šventosios reginį.

Nors pastačius Anykščiuose malūną parkas labai nukentėjo nuo vandens, Šventoji išnešė gerą jo trečdalį, tačiau vertos susidomėjimo jo liekanos“, – pasakoja A. Vienuolis šiek tiek suromantindamas dvaro istoriją.

Malūną pakeitė hidroelektrinės, jau mūsų laikais perstatyta užtvanka, tad parko neliko nė ženklo, nebent vienas kitas medis Šventosios šlaite ir senas didžiulis klevas prie dvarelio…

Anykščių savivaldybės Architektūros skyriaus vyr. specialistės Daivos Stankevičienės turimais duomenimis, 1891 m. Anykščių miesto plane dvarelio savininke pažymėta Marija Bauer, o 1925 m. – Marė Zanerskienė. Prieškaryje dvaro savininku tapo geras A. Vienuolio pažįstamas, Maskvoje farmaciją baigęs Joniškio vaistininkas Donatas Šukevičius, kuris iki 1940 metų čia dažnai vasarodavo su žmona, vėliau gyveno Vilniuje. 

Sovietmečiu dvarelį išgelbėjo tai, kad jame buvo įvairios įstaigos, tarp jų  – pionierių namai, o 1955 metais įsikūrė Anykščių miesto viešoji biblioteka. Jai išsikėlus į kitas patalpas, dar ilgai čia buvo Vaikų literatūros skyrius. 2013 metų balandžio mėnesį iš Okuličiūtės dvarelio teatrališkai, su knygomis ir balionais, iškeliavo į naująją biblioteką ir Vaikų literatūros skyrius. Beje, darbo sąlygos dvarelyje bibliotekininkėms buvo tragiškos – pastate žiemą tekdavo dirbti esant keliems laipsniams šilumos.

Dvareliui ištuštėjus, Anykščių šviesuomenė sušneko apie galimybę jame steigti meno galeriją. 2013 – ųjų birželio 12 dieną dvarelyje buvo atidaryta paroda „1963 metų sukilimo ženklai Artūro Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“. Simboliška, kad sušnekus apie pastato pritaikymą naujai kultūrinei paskirčiai, jame eksponuota profesionali paroda apie 1863 metų sukilimą. Parodos atidaryme dalyvavo  Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgorzata Kasner. Prieš šios parodos atidarymą dvarelio vidus buvo įmanomai sutvarkytas, net sienos išbaltintos…

Po šios parodos dvarelyje dar buvo eksponuojamos kelios parodos iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, tačiau dėl prastos pastato būklės galop ant pastato durų buvo pakabinta spyna. Su menu dvarelį dabar sieja grafičio mėgėjų ir šiaip terlių piešiniai ant jo sienų ir kolonų.

Pasak  D. Stankevičienės, Anykščių rajono savivaldybės administracija planuoja įgyvendinti projektą „Kompleksinis Okuličiūtės dvarelio Anykščiuose sutvarkymas ir pritaikymas kultūrinei, meninei veiklai“, tačiau savivaldybės administracija, įgyvendinusi projektą, tiesiogiai kultūrinių, meninių veiklų nevykdys, todėl ieško projekto partnerio, kuris pastate vystytų su menais susijusią veiklą. Paraiškų iš būsimų partnerių savivaldybė laukia iki birželio pirmos dienos.

Tai teikia vilties.