Mičionys – tuštėjantis Inkūnų parapijos aruodas

Mičionis kadaise vadindavę pačios jauniausios krašte, 1942 – iais įkurtos, Inkūnų parapijos aruodu. Nemažai gyveno čia žmonių ir jie buvo ne tik sumanūs, darbštūs, bet ir savajai bažnyčiai dosnūs. Žiloje senovėje kaimas priklausė kunigaikščių Radvilų Svėdasų dvarui, 1657 m. jame buvo aštuoni kiemai, 1923 m. aštuoniose sodybose gyveno 125 gyventojai, o štai prieš porą metų priskaičiuota dvi dešimtys nuolatos begyvenančių. Visai netoli Šventosios upė, nuostabūs jos skardžiai, jaukios kapinaitės ir smagiai, bičiuliškai į kupetaites palei senąją kaimo ūlyčią susispietusios sodybos.

Milžinai ir mokslo šviesa

Kadaise pasakojo apie romius, taikius, ne tik per dienas darbuotis, bet ir pamąstyti, pasišnekučiuoti, pypkes parūkyti mėgusius milžinus Mikierį ir Mičionį. Jie į žardus aukštuosius pasirėmę kiekvienas savajame krante apie savas dūmas, savus regėjimus kitam pasakojo ir vis dūmus kvapniuosius tabako naminio Debesijos link leido. Milžinų seniai jau nelikę, bet kaimai vardus jų saugo. Pavardės pačios lietuviškiausios – Ražanskai, Gražiai, Šukiai……
Dar caro laikais veikusi daraktorinė – slapta lietuviška mokykla, vėliau buvo atidaryta valdžios išlaikoma „liaudies mokykla“, nors ir rusiška, bet visgi šioks toks židinys švietimo. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei čia atidaryta jau lietuviška pradžios mokykla, kur idealistiškai, tautiškai nusiteikę mokytojai ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir pasaulį, Tėvynę pažinti ir gerais piliečiais būti mokė. Mokytojas – kaimo inteligentas, šviesulys, gebėjęs atsakyti į beveik visus, kaskart vis sudėtingesnius sodiečių sąmonę jaudinančius klausimus. Ypač gyvai buvę mokinukai prisimena tikrą Šventosios pakrančių šviesulį – iš Andrioniškio kilusį mokytoją Juozą Paškevičių. Važinėjęs nedidučiu motociklu, grojęs gitara, kanklėmis, mokinius tiek mylėjęs, kad net pertraukų metu neapleisdavęs – vis su jais, tai žaidžia, tai į paklausimus atsako, tai patarimų pažeria. Veronika Govedaitė taip pat sodiečių atmintyje užsiliko, mat ne tik mokė, vaidinimus ruošdavo, bet kursų patirtimi apsišarvavusi jauniesiems ūkininkaičiams žemdirbystės kursus rengdavo, būreliui vadovavo. Ne kartą jos pakviestas fotografas į sodžių buvo atvažiavęs. Pasiliko kelios nuotraukos, kurių vieną iš 1936 m. dovanojo namų šeimininkei Šukienei, ant nugarėlės užrašė: „Pažiūrėjusios į šį „abrozdėlį“ prisiminsit ir tą laiką, kada Mičionyse gyveno naujakurė ir, kurią Jūs lankydavot, o tie apsilankymai man buvo labai malonūs“.

Tapsmas parapijos „aruodu“

Kuomet 1939 – ųjų rudenį Anelė Šukienė, pelniusi vyskupo Kazimiero Paltaroko pritarimą, pasikvietė į Inkūnus kadaise bažnyčią Debeikiuose stačiusį kun. Dominiką Mikšį, savo namuose įkūrė koplyčią, plačios apylinkės žmonės panoro jungtis į krikščionišką bendruomenę ir statyti bažnyčią. Didieji statybos darbai vyko nelengvais karo metais. Dalį suvežtos, paruoštos medžiagos pagrobė sovietų valdžia, tačiau kraštą okupavę vokiečiai darbuotis netrukdė. Tad vadovaujant energingam kunigui Jonui Uogintui ir daugumai parapijiečių remiant, jau 1942 metų vėlyvą rudenį naujoji bažnyčia buvo pašventinta garbingu Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos vardu. Mokėti meistrams teko ne tiek pinigais, kiek ypatinga vertę turinčiais maisto produktais – grūdais bei „riebalais“, tuomet ir vėliau bažnyčios administratoriai nuolatos Mičionis pavadindavo Inkūnų parapijos aruodu. Dosnūs ir supratingi, bažnyčios reikaluose padedantys žmonės tą vardą šlovingą kaimui pelnė. Ir parapija gyvavo, kunigas ne tik kurortine ramybe mėgavosi, bet buvo aprūpintas visomis gėrybėmis.

Šauniosios vargonininkės
pasaka

Šventadienis nuplaudavo savaitės rūpesčius ir vargą. Gaivino susitikimas jaukioje bažnytėlėje – miškų šventovėje, visuotinės maldos, susimąstymas ir rimtis pavirstanti į paguodą, nusiraminimą, viltį šviesiausią. Jaunimas susibūrė į chorą, o vargonininkas kiek pabuvęs vis į didesnį, žmonėmis turtingesnį miestelį išdumdavo. Tad klebonas dairėsi vietinio, jau niekur sparnų nekelsiančio kandidato. Kunigas Sigitas Uždavinys prikalbino pabandyti vargonauti ir chorą vesti muzikalią Mičionių kaimo merginą Stasę Ražanskaitę. Šio to pamokė kiek apie muziką suprantantis kunigas, daug patarė atlaiduose viešėjęs vargonininkas ir moteriškė uoliai ėmėsi nelengvos misijos. Repetuodavo su choristais dažnai, kitomis dienomis viena skubindavosi į bažnytkaimį dviratuku ir uoliai lavinosi, grodavo, giedodavo po kelias valandas. Šventadienio pamaldų, atlaidų metu choristų balsai pagaliau skambėjo darniai, kilniai, o jei kas ir ne taip balsą pakreipdavo, klaideles išpirkdavo neregėtas nuoširdumas.

Tarsi klebono būtume sulaukę

Panašiai sutikdamas pratardavo man senasis, uolusis klebono Jono Labakojo zakristijonas Vytautas Gražys. Kalbėdavomės apie nutolusį pasaulį, pamirštą Kiškio bažnyčią, primirštą ir tikrąją bažnyčią, tą kur jis zakristijonu tarnauja. Daug būdavo sekmadienių su pamaldomis – J. Labakojis netingėjo iš Andrioniškio atvažiuoti net tada, kai vos du trys žmoneliai pasimelsti susirinkdavo. Būdavo viskas iškilmingai, su teisingu bei pamokančiu pamokslu, kuris persakytas neregėtai pasidaugina ir išmintį dvasinių pamokymų plačiai paskleidžia.
Buvo laikai, kai beveik kuopelę sudarę solidaus amžiaus keli mičioniečiai ėmė tikrojo Dievo ieškoti, į Malaizijos kilmės jahovistų tikėjimą pasinėrė. Patys į kurią nors trobą susirinkę to tikėjimo paslaptis narpliojo, visokias knygeles, žurnaliukus skaitydavo ir platindavo. Ir tų jau nebeliko, kaip ir katalikiškoji parapija vyskupo įsakymu šiemet panaikinta buvo. Tai ir aruodo, matyt, nebereikia, juk vyskupija ir taip turtinga, kam tad jiems kuklusis pašvenčių aruodas.

Ši diena viltimi skleidžiasi

Kaimas: pakrypęs kadaise, o dabar patiesintas aukštas kryžius, iš S. Ražanskaitės kiemo dubeniuoti akmenys net į etnokosmologijos muziejų prie Molėtų išboginti. Kai kur įstatyti plastikiniai langai kičiniu žvilgsniu spindi, kitur dar solidžiai langinėm švyti. Močiutė Stanislava Gražienė pastebi, kad karvės gal tik penkios kaime pasilikusios – jos dukros ūkyje, bet ir ji su vyru nuolatos svarsto ir dar nesiryžta jų nebelaikyti. Mat šitie sodžiaus gyvuliai šiokią tokią nepriklausomybę teikia, visuomet puikiausią pieną, sviestą, sūrį dovanoja, bet dabar gi žmonės skaičiuoja ir suvokia, kad neverta, kad perdirbėjai metų metus be jokios gėdos kaimo žmonelius mulkina. Atsidūsta senoji, nusišypso, pasakoja, kad dar ir į bažnytėlę Inkūnuose kartais nukeliauja, ir Vincento atlaiduose buvo – žmonių daug susirinko. Paprastą sekmadienį daugiausia nuvažiuoja į Svėdasus, mat ten klebonas ir garsiau, ir aiškiau šneka. Džiaugiasi vasaros malonumas miestiečiai, kaime šiltmečiu gyventojų gal patrigubėja. Atsidūsta, saule pasimėgauja žiemą besaulę pergyvenę vietiniai. Kiek ten jų tėra, bet kai kurie tikrai įdomūs. Nebegali laikyti karvės, tai imasi kokių rankdarbių. O štai Juozas Dilys ėmė drožti. Kaimynams, saviesiems pirmiausia šaukštų, mentelių, o pagirtas, pasidrąsinęs jau ir į mugę Svėdasuose šį tą atvežė. Dar viena trobelytė, skliauto langelis etnografinis, jau kanapėtu skaistumu besiskleidžiantys jurginų žiedai, o kur viena prie kitos kelios gryčios galus į vieškeliuką tiesia.