Vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas įamžintas meistro Jono Tvardausko skulptūroje.
Anykščių krašto bei miesto tapatumo bruožai ėmė formuotis labai seniai, dar kunigaikščių Lietuvoje. Plačiai žinomas kunigaikščio Nykščio ir jo sūnų mitas, žinomas padavimas apie bajoro marčios Onos tragediją, kuris kartu su užgauto nykščio legenda lėmė Anykštos upelio vardo kilmę, tačiau didžiausią reikšmę, didžiausią svorį tam istorinio miesto pasaulio vizijos kūrimui įgijo karaliaus Mindaugo pėdsakas.
Dar tarpukariu istorikas, Lietuvos universiteto profesorius Eduardas Volteris kartu su didžiu mūsų krašto patriotu, romantiku, rašytoju Antanu Žukausku – Vienuoliu ieškojo karaliaus Mindaugo pilies likučių, ieškojo bent jau menkiausios smulkmenėlės, kuri galėtų patvirtinti, įtikinti, kad mes esame Mindaugo tėvonijos miestas.
Baidare ar pėsčias keliaudamas, kartais nakvynės upių pakrantėse apsistodamas, ieškojo karalių Lietuvos įdomybių. Prie Latavos upelio intako surado mistišką vietą. Juk ir jam skambėjo tas vardas labai panašiai kaip tėvynės Lietuvos, juk ir jis kėlė hipotezes, kad nuo šio upelio ir tėvynės vardas galėtų būti kilęs. Juk šalia upelio stūkso paslaptinga kalva, Karalienės kapu vadinama. Netoliese nuo seno Šventojoje buvusi kietu žvirgždu skambanti, dugnu šviečianti brasta, apie kurią, kaip viduramžių kariuomenių perkėlą, pasakodavo eigulys Versinskas, Latavos senolis, toks pat istorijos mylėtojas. Tuomet tad ir kilo mintis, kad netoliese slypi ir dar vienas piliakalnis, kuris saugo karūnavimo paslaptį. Studentas Petras Butėnas, sėdęs ant dviračio, iškeliavo profesoriaus E. Volterio pasiųstas išžvalgyti tyrinėtojams labai svarbaus trikampio tarp Viešintų, Anykščių ir Troškūnų. Deja, buvo pats vasaros gražumas, pavojingas atlaidų laikas ir studentui nepavyko, nors geidžiamas piliakalnis dunksojo prie pat smėliakelio, vedančio per Šilą iš Andrioniškio į Palatavį. Tuomet tas kalnas buvo mišku dar neužaugęs…
Tuomet ten netoliese dėdės bandą ganė Stasys Dalinda. Jau pradžios mokykloje šį tą apie Lietuvos didybę sužinojęs, paauglys mėgdavo užkopti į paslaptingojo kalno viršūnę, žvelgti į tolumas, Latavos upelio slėnį ir kadaise čia kunkuliavusį gyvenimą įsivaizduoti. Kariai, kunigaikščiai, na ir pats karalius Mindaugas jo mintyse nuolat kirbėjo. Bandė kalno viršūnėje kasinėti. Prisikasęs akmeninio grindinio fragmentus bei pelenų ir nuodėgulių sluoksnį, tuoj pat sumetė, kad čia stovėjusią pilį sunaikino gaisras.
Romantika baigėsi pokariu, kuomet padėjo narsiems partizanams, naujųjų laikų Lietuvos kariams, kurie į kovą su kunigaikštiška narsa prieš nuožmius priešus pakilo, nors pergalės aušros matyti nebuvo, bet kaip senovės didžiavyriai ant laisvės aukuro aukojosi. Patriotų kraujas įkvėpė ir naujai laisvei, ir dar vienam prisikėlimui brandino tautą. Užkliuvo ir S. Dalinda okupantams ir jų pagalbininkams, į tolimus kraštus pateko, ten anglies kasyklų troškume duoną pelnėsi, o kuomet žinia jau buvo reikalinga naujai gimstančiai Lietuvai, ją ir perdavė. Tereikėjo jį surasti balta viduržiemio šarma karališkai apgaubtoje Vilties gatvėje, Anykščiuose.
Tuomet tad labai gerai susidėliojo visos trūkstamos karaliaus legendos detalės: Andrioniškis, kur su palyda apsistojo iš Rygos karūnas 1253 m. vykusiai karūnacijos iškilmei atgabenęs Livonijos magistras Andrius Štirlandas, brasta ties Latava buvo dalis kelio, jungiančio dvi svarbias pilis – Palatavį ir Vorutą.
Voruta vadinamas Šeiminiškėlių piliakalnis buvo vienas didžiausių XIII amžiaus Lietuvoje, viena stipresnių grandžių gynybinėje linijoje prieš kalavijuočius. Ipatijaus metraščio eilutės liudija apie tai, kaip vykstant kovai dėl sosto su savo šalininkais Mindaugas užsidarė pilyje, Voruta vadinamoje. Didžioji kova su valdžios siekiančio Tautvilo kariaunos užpuolikais, kaip manoma, vyko tame lygiame lauke, kuris plyti tuoj už Varelio upelio daubos į šiaurę…
Vorutos vardu vadinosi sporto klubai, tokiu vardu pavadintas ir pokariu apylinkės žemėse įkurtas kolchozas, Voruta buvo ir centrinė maisto prekių parduotuvė, Mindaugo karūnos pramogų ir sporto centras Anykščiuose. Nūnai nei Mindaugo, nei Vorutos vardu vadinamų vietelių beveik nelikę, dabar gerokai populiaresnis pasiliko paprasčiausio bajoro Nykščio arba tiesiog nykščio, kurį galima pakelti aukštyn, įvaizdis. Pasiliko tik Mindaugo gatvė, o juk galėtų karaliaus atmintį įtvirtinti, istorinę atmintį stiprinti ir jo vardu pavadinta kavinė, parduotuvė.
Rūpinantis Aukštaitijos siaurojo geležinkelio strategams, susiformavo graži tradicija kasmet ant Palatavio piliakalnio liepos 6 – ąją švęsti Mindaugo karūnavimo bei Lietuvos valstybės šventę, ši diena smagiau ar menkiau švenčiama ir ant Šeimyniškėlių piliakalnio: čia buvo sumanyta pastatyti medinę pilį, tačiau gerokai suniokojus kalną, tiesiant kelią gerokai nugrandžius pašlaites, tos grandiozinės statybos, matyt, jau amžiams įstrigo. Tačiau muziejininkai pažinties su kunigaikščių Lietuva programas vykdo priešpilio tvirtovėje. Tas egzotiškas aptvaras su dviem bokštais, galerijomis gynėjams yra istorinė – archeologinė ekspozicija, nuolat turtinama smulkiąja ir sunkiąja viduramžių ginkluote : jau eksponuojama unikali svaidyklė bei aukštasienių pilių šturmavimo bokštas. Kuo ne pilis – kodėl gi, pastačius dar vieną kitą bokštelį, nepavadinus šios tvirtovės Mindaugo pilimi, „neprasukus“ brangios reklamos? Tuomet ir plūstelėtų į Anykščius turistai, kaip Lajų taką atvėrus įvyko. Juk Anykščiai – karaliaus Mindaugo miestas.
