Mindauginės mažajame Palatavyje

Ant Palatavio, vieno mažiausių, bet vieno garsiausių Aukštaitijos piliakalnių, liepos 6-ąją iškilmingai švęsta Lietuvos valstybės diena, prisimintas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, senovės lietuvių kulinarinis paveldas, pokario istorijos.
Skambėjo kanklės, dainuotos gražiausios lietuviškos dainos, didingai skleidėsi iš širdies giedamas Lietuvos himnas. Iškilmingos šventės pašaukti žygiavo žygeiviai, o mažasis siaurukas atsiliepė į iškilmių ritmą linksmu ratų bildesiu.

Istoriniu, pažintiniu žygiu legendinės Latavos upelaitės pakrantėmis susidomėję mažuoju traukinuku iš Anykščių į Troškūnus atvažiavo ir unikalų, legendų bei kultūros paminklų turtingą šešiolikos kilometrų kelią įveikė beveik aštuonios dešimtys žygeivių.
Jie aplankė muziko Mykolo Karkos, pasaulio lietuvių vyskupo Pauliaus Baltakio, narsiųjų Troškūnų šaulių tėviškes, įstabiais koplytstulpiais bei stogastulpiais paženklintas senąsias kaimų kapinaites. Žygeiviai traukė lygumomis, kalvomis, slėniais bei miškais besiraitančiu vieškeliu, kol pasiekė oria ramybe alsuojantį šilą, žaliame savo glėbyje gobiantį Mindaugo karūnos kalną.

Šventė prasidėjo žvėriena pagardintos grikių košės ragavimu, sūrio su medumi smaguriavimu, lydimu trumpos bei nuotaikingos paskaitos apie viduramžių lietuvių valgius: ir mėsą, ir pupas, ir kitus gardėsius, ir, žinoma, ruginę duoną kasdienę.

Pilies kalne moderniuose krėsluose prakilniai sėdėjo karalius Mindaugas su karaliene Morta (juos įkūnijo ansamblio „Baltoji pavana“ šokėjų pora“). Dainomis džiugino šiai šventei atgimęs ir atjaunėjęs folkloro ansamblis „Malmaža“ (vadovė Daiva Gašpuitytė) iš Troškūnų. Jiems atsiliepė didžiu pulku susirinkusios ansamblio „Valaukis“ (vadovė Regina Stimburienė) moterys iš Anykščių. Dainos, dainelės, vis apie tėvynę Lietuvą, jos narsius gynėjus, kantrias ir išmintingas moteris, apie „Anykščių miestą, kalnais apriestą“, kur miškai gaudė, o senovės vyrai meškas gaudė. Tarsi tolimas vaidilos giesmių aidas nuskambėjo Jolitos Novikienės kanklėmis skambinama kompozicija „Pašvęsta Lietuvai“. Kartu su tautiečiais, gyvenančiais Lietuvoje ir visame pasaulyje, sugiedotas brangiosios tėvynės Lietuvos himnas, šaukta – „Valio Lietuvai ir lietuviams!“

Mindaugo karūnavimo 1253 metų vasarą ant Palatavio piliakalnio istorinėmis įdomybėmis pasidalijo istorijos mokslų dr. Tomas Baranauskas, pabrėžęs, kad ši vieta yra svarbiausia, kalbant apie šį reikšmingą istorijos faktą.
Apie pokario partizanus, Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo srities kovotojus, pasakojo istorikas Gintaras Vaičiūnas. Įdomu, kad srities vado Antano Slučkos – Šarūno vadavietė, buvusi visai netoli šio piliakalnio, Butkiškių kaime, vadinta Voruta.
Žodį tarė ir visiems, prisidėjusiems rengiant šią šventę, dėkojoVirginijus Strolia, vienas iš jos organizatorių. O prisidėjusių buvo daugybė, kiekvieno nuopelnas vis kitoks, bet visų dėka gimė didelė talka, kurią vainikavo nepakartojamas tautinės šventės išgyvenimas, suvokimas, kad Lietuva yra čia.
Šventėje dalyvavo apie du šimtus istoriniam Lietuvos keliui neabejingų piliečių iš visos Lietuvos, gausiai susirinko ir aplinkinių kaimų gyventojai, sugužėjo ir anykštėno Mariaus Rindzevičiaus vadovaujamos upeivių stovyklos dvidešimtukas, prisidėjo ir Giedriaus Indrašiaus nuotykių ieškotojų būrelis nuo Užpalių – visus palytėjo istorinio kalno dvasia.