Mindūnų Ežerų žvejybos muziejaus vadovė Alfreda Petrauskienė ir jos pamėgtasis liūtas.
Mindūnai – nedidelė gyvenvietė netoli Molėtų, prie per šilus vingiuojančio plento Labanoro link.
Nūnai Mindūnai garsūs apžvalgos bokštu ir, žinoma, Ežerų žvejybos muziejumi. Šio muziejaus vadovė yra Alfreda Petrauskienė. Ji džiaugiasi, kad 1988 metais įkurtas Ežerų žvejybos muziejus auga, kad darosi vis populiaresnis, kad pavyksta kasmet suruošti vis įdomesnes, naujų etnografinių potyrių suteikiančias žiemos bei vasaros šventes.
Ežerų žvejybos muziejaus ekspozicijose, kuri įrengta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne, išdėstyti įvairūs žvejybos įrankiai, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos gyventojai 19 a. pabaigoje. Muziejuje galima susipažinti su archaine žvejyba ir sužinoti, kaip kito šis verslas.
Kalbančios žuvys
Mindūnai – nedidelis kaimas, nors vis dar seniūnijos centras, tačiau net ne bažnytkaimis, vos 10 kilometrų į rytus nuo Molėtų. Buvusi mokykla, stovykla, beveik prieš tris dešimtmečius, 1988 m. rudenį, istorijos mokytojos Virginijos Mackonienės sumanymu buvo įkurta pirmoji žiemos žvejybos ekspozicija, po to ji plėtėsi. Įsikūrusiam muziejui vėliau vadovavo Rima Rimšienė, o nuo 1995 – ųjų – Alfreda Petrauskienė. Eksponatų šiame ežerų krašte netrūko, per europinius projektus įsisavinus lėšas eksponatai perkelti į visai naujus, tiesiog švytinčius šilų gintaru rąstų trobesius – senovinę aukštaitišką gryčią bei dviejų galų klėtį, kurioje ekspozicijos įkurtos ir erdvioje palėpėje. Ten yra net vaikams labai patinkančios judančios ir kalbančios žuvys. Smagu paklausyti žmogaus balsu prabylančio šamo gyvenimo istorijos…
Šis tas apie „boikas“
A. Petrauskienė, muziejaus vadovė, kilusi nuo Mažeikių, iki pradedant dirbti čia triūsusi gimtosios kalbos bei literatūros mokytoja, su didžiu užsidegimu nėrė į ežerų istorijos pasaulio gelmes. Smagiai kalbėdama rodo tai, kas čia įdomiausia, išskirtina. Jai kiekvienas daiktelis su didžiu sumanumu, meile padarytas, naudotas šio krašto žmonių, yra brangus.
Gryčioje yra kaimo buities rakandų, juk žvejas dažniausiai buvo dar ir žemdirbys, o žvejyba jam buvo tik kaip papildomas verslas. Rikiuojasi tvarkinga eile šiame krašte taip įdomiai, slaviškai, vis dar vadinamos „boikos“ – sviestamušės. Jos pernai išradingai panaudotos žiemos šventėje – vyko sviesto mušimo varžytuvės. Nelengva buvo iki to meto, per savaitę ar kiek daugiau prikaupti reikiamą kiekį grietinės. Dėkui Dievui, dar yra karves laikančių gerų žmonių, kurie yra du kartus geri, nes mėgėjus ne tik pienu naminiu aprūpina, bet ir sutiko pagelbėti šventės rengėjams. Sviestas buvo puikiausias, pasukos – „maslionkos“ taip pat neprapuolė. Beveik visas jas išsivežė visokių liaudiškų „monų” daugybę žinanti etnologė Gražina Kadžytė – gal kokias negalias gydys, gal veidą skaistins…
Metam tinklus
Tinklų grožis. Įvairios spalvos, įvairių formų ir žievės ar beržo tošies kempinės, metaliniai, moliniai ar akmens svarliai, bučiai, traukiami tinklai, žeberklai. Čia ir iš šio krašto ežerų dugnų ištrauktų luotų likučiai – visai neblogai išsilaikę du pušiniai senovės laiveliai. Pasak A. Petrauskienės, tai patys vertingiausi ir įdomiausi eksponatai. Net sunku patikėti, kad šitos iš storų senpušių išskaptuotos laivės išliko net iš XV amžiaus, mat tarsi užkonservuotos gulėjo kelis amžius Peršokšno ežero dugne. Dar ir eldijos bei valtys, skobtos ar iš lentų sukaltos, pajuodusios ar tauriai nubalusios. Užtruko, kol juos iš ežero dugno iškėlę Labanoro regioninio parko darbuotojai tai davė, tai nedavė, bet vis dėlto perdavė žvejybos muziejui. Čia kiekvienas daiktelis kupinas kruopštumo, meilės ir šviesaus tikėjimo bei vilties, kad pasiseks sugauti žuvų…
Paprastos lazdyno stiebų meškerės, trumputės žieminės meškerytės, su didžiu kruopštumu nušlifuotos, nudailintos blizgutės. Puiki iš nacionalinio muziejaus čia patekusi aistringo ir sumanaus žvejo, dar tarpukariu knygą „Sportinė žūklė“ parašiusio S. Stonio blizgučių, avižėlių ir kitokių įnagių kolekcija. Yra čia ir senovės žeberklų, bučių, varžų, tinklų tinklaičių ir šių laikų gamtos niokotojų, brakonierių, pačių tikriausių nusikaltėlių, elektrinių įrankių, net povandeninės žūklės šautuvėlių, nardytojų pelekų, kaukių, vamzdelių.
Amatų centras – kaip be jo. Meisterių sertifikatai išrikiuoti garbingoje eilėje. Ir ko ten tik nedaro – ir pina, ir žiedžia, ir visokias arbatas bei naudingus viralus verda, vaistinių žolių apylinkės pievose, pamiškėse prisirenka… Smagiausias, geidžiamiausias užsiėmimas – Rimdžių žuvienės ragavimas, dar ir tinklų pynimo bandymai, vaistinių žolių pažinimas ir patyrimai, ką kuo gydyti, molinių puodų ir kitokių dalykėlių lipdymas.
Žvėrys iš penkių žemynų
Naujutėlio administracinio pastato erdvėse, antrame aukšte, įsikūrė pats tikriausias žvėrinčius – savo kolekcijos dalį padovanojo po visą pasaulį keliaujantis, medžiojantis ir trofėjus kaupiantis vilnietis Antanas Turauskas. Čia ne tik mūsų platumų, bet ir šiltųjų kraštų, šiaurės gyventojų likučiai – iškamšos, ragai, kailiai ir kitokie dalykai. Tarsi kaitrioje savanoje visu ūgiu išsitiesęs žvalgosi liūtas. Jis čia, matyt, visų mėgstamiausias. Paukščių daugybė, begemoto, raganosio galvos, stumbras, bizono galva, juoda meška, liūtas, ant šakos išsitiesusi lūšis, iš bangžuvės kaulų išpiešti paveikslai ir kitos gėrybės.
Viso to ištakos – deramas užtaisas ir taiklus šūvis. Sudomina ant sienos kabantis senas, per vamzdį užtaisomas medžioklio šautuvas, papuoštas įmantriais raižiniais. Daiktas. Čia pat ir padėkos lakštai geradariui – šios ekspozicijos kūrėjui, savos kolekcijos nepagailėjusiam …..
Arbata iš puodelių su žuvimis. Pokalbis apie perspektyvas, stovyklas, krašto pažinimo išvykas vaikams, nors tų vaikų miškinguose smiltynuose beveik nebelikę. Džiaugsmas ir pasigodojimas apie vis didėjantį lankytojų srautą, kuris pririša vietoje, tad veik nebelieka laiko ekspedicijoms po ežeryno kaimus, neduoda laiko užrašinėti pasakojimų, rinkti eksponatų… Plaukia pro langą debesys, siūbuoja melsvi kaip ežerai pušų vainikai, o aš galvoju apie mūsų krašto, Anykščių ežerus. Apie tai, kaip aš jų istoriją, etnografiją, apie taip greitą, patogiausią klajonėms šiltamečio laiką. Tačiau jau žinau, kad aš mūsų ežerų istoriją, etnografiją bandysiu užrašyti, pasistengsiu tai, kas yra įdomiausia, sužvejoti…
Bičiulis šaltis ir ežerų šventė
Kasmet pačioje vasario pabaigoje rengiama žieminė ežerų pasaulio šventė. Kuo šalčiau, kuo sniego giliau, kuo ledas ant ežerų storesnis, tuo geriau. A. Petrauskienė džiaugiasi, kad šiemet pavyko ne tik ežerų krantuose žaidimus žaidžiant, dūkstant, sodietiškus gardumynus ir žuvienę ragaujant, viskiuose vikrumuose ir net protų mūšyje varžantis, bet ir šį tą įdomaus parodyti ant ežerų ledo.
Ir ne tik, sakytume, tokią paprastą ekečių gręžimo rungtį, bet ir seną žvejybos traukiamais tinklais – nevadais būdą. Juk mažai kas matė ir suvokia, kaip sudėtinga iškirsti mažąsias eketėles, prastumti kartimi tinklą, jį įleisti į gelmę ir, sukant „bobą“ plačiu plotu užtraukus, per plačią eketę jau su garduolėmis ežerų stintelėmis ištraukti. Šiemet ežerų žiemos žūklės šventė vyko vasario 25-ąją.
Aplinką puošia Lietuvos Valstybinės premijos
laureato Stasio Karanausko sukurtos skulptūros
Mindūnų Ežerų žvejybos muziejaus ąplinką puošia 1991 m. pastatyti trys skulptoriaus Stasio Karanausko stogastulpiai – vėžiavimui, žvejybai ir Mindūnų krašto gamtai.
Skulptorius gimė 1928 m. sausio 31 d. Utenos apskrities Šaltinių kaime.
Už skulptūras ,,Čiurlionio kelyje” bei kitus darbus jam paskirta Kultūros ministerijos 1 laipsnio premija (1976), už skulptūras Riešės memorialui – Lietuvos Valstybinė premija (1986), už kūrybą – Utenos rajono savivaldybės kultūros ir meno premija (1998).
S. Karanauskas yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos, kurčiųjų draugijos ir nepriklausomų rašytojų sąjungos narys.
Šalia S. Karanausko skulptūrų yra baseinėlis, kuriame gyvena žuvys, įrengtos dekoratyvios žuvų rūkyklos. Iš čia netoli nueiti iki Baltųjų Lakajų ežero, šalia telkšo Kamužėlis, Siesartis, netoli Juodieji Lakajai.
Informacija lankytojams
Adresas: Mindūnai, LT-33202 Molėtų rajonas
Tel.: 8 698 33018; 80 698 33046
El. paštas: alfreda.petrauskiene[at]moletumuziejus.lt
Darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 9–17 val.
(balandžio 1 d. – lapkričio 1 d.) Pageidaujančius aplankyti muziejų kitu laiku skambinkite tel. 8 698 33018; 8 698 33046
Bilietų kainos: Suaugusiems – 2 €;
Moksleiviams, studentams, pensininkams – 0,80 €.
Paskutinis mėnesio antradienis–sanitarinė diena.
