Rugpjūčio 23-ąją Anykščiuose, šalia paminklo Laisvei, vyko Europos dienos, stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienos minėjimas.
Renginyje be tiesiogiai minėjime dalyvaujančių asmenų ar savivaldybei pavaldžių įstaigų darbuotojų jaunimo beveik nesimatė, o ir daugelis iš negausiai dalyvavusiųjų buvo jau sulaukę garbingo amžiaus.
„Anykšta“ klausė, kodėl, jūsų manymu, valstybei reikšmingų dienų minėjimuose jaunimo kuo toliau, tuo labiau mažėja? Ar bebus tokiuose renginiuose kam dalyvauti po kokių dešimties – dvidešimties metų, jei toliau vyraus ta pati mažėjimo tendencija?
Dijana PETROKAITĖ, Anykščių kultūros centro direktorė:
– Negali būti vienareikšmiško atsakymo, nes garbaus amžiaus žmonės ir tremtiniai, kurie iki šiol ėjo į minėjimus, kol bus gyvi, žinoma, ir toliau eis.
Jei sakyti, kad minėjimų nebereikia daryti ir jų nebedaryti, tai jaunimas, moksleiviai mūsų istorijos taip pat nežinos. Kalbėdami, kad visi išvažiuoja iš Lietuvos, norime, kad lietuviai liktų gyventi Lietuvoje ir jaunimas rastų savo gyvenimus čia. Tačiau gyventi ir nežinoti savo šaknų, savo istorijos, reiškia, kad niekas nesies su Lietuva, savo žeme. Pasakyti, kad jaunimo nėra, o mes nieko nedarom, neskatinam ir nekviečiam jaunimo – labai paprasta. Žinoma, dabar yra labai daug patrauklių jaunimui formų. Gyvename kompiuterizacijos eroje, bet visos vertybės visų pirma ateina iš šeimos, iš ten išsineša jas į mokyklą, o iš mokyklos – į gyvenimą. Yra labai gražiai dirbančių darželių, kurie įdomiai mini šventes, rengia konkursus. Stengtis reikia visiems. Jaunimo per prievartą niekaip nesukviesi, čia yra gilesni dalykai.
Kas bus po dešimties – dvidešimties metų, pamatysim. Atsiras kitos erdvės, kitos formos, galų gale nieko nereikia daryti pritemptai. Jei nebebus poreikio, nebebus kam ateiti, nebebus to minėjimo. Bet dabar, jei taip paprastai į viską numojam ranka „mažai žmonių ir todėl mes nieko nedarom“, tai praeis metai kiti ir mes patys nebežinosim savo istorijos.
