Minėjo Vaižganto 90-ąsias mirties metines

1933-iųjų metų balandžio 29 dienos vakarą, 19 val. 40 min., Kaune, giminaičių Klimų viloje, užgeso lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, tautos švietėjo, „deimančiukų ieškotojo“ kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvybė.
Ši liūdna data buvo paminėta balandžio 29 dieną, jo gimtajame kaime Malaišiuose.

Sveikatos problemų turėjęs, gydęsis ligoninėse ir namuose, Vaižgantas iki paskutiniojo atodūsio dar stengėsi būti naudingas ir reikalingas. Vytauto Didžiojo bažnyčioje jis dar tuokia jaunavedžių poras, net ir labai prastai jausdamasis, rašo vaikams skirtus straipsnius į „Žiburėlio“ laikraštį. Nebepajėgdamas nueiti į knygyną, bet domėdamasis visuomeniniu, politiniu ir kultūriniu gyvenimu, prašo artimų žmonių nupirkti jam naujausių spaudos leidinių…

Energingojo Juozo Tumo sveikata vis prastėjo. Gydytojų konsiliumas priėjo išvadą, kad jo gyvybei gresia pavojus, sveikatos būklė yra beviltiška. Keletą parų jis tai prarasdavo, tai atgaudavo sąmonę. Atgavęs sąmonę, pabendraudavo su jį aplankiusiais žmonėmis, atliko išpažintį, priėmė paskutinį patepimą, išklausė raminančio arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus laiško tekstą.

Šeštadienio pavakarę prasidėjo agonija ir Juozas Tumas-Vaižgantas iškeliavo Amžinybėn…
Tai atsitiko prieš devynias dešimtis metų…

Svėdasų krašto muziejus, visuomenės populiariai vadinamas „Vaižganto muziejumi“ kartu su asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, sulaukę Svėdasų seniūnijos seniūno Sauliaus Rasalo pritarimo ir globėjiško požiūrio, balandžio 29-ąją, šeštadienį, organizavo pilietiškumo akciją „Pagerbkime prieš 90 metų Amžinybėn iškeliavusį lietuvių literatūros klasiką kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą Jo Tėviškėje“.

Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime nuo rytmečio rinkosi ekskursijos ir pavieniai lankytojai iš Rokiškio, Anykščių, Panevėžio, Utenos ir kitų vietovių, užsukdavo ir aplinkinių kaimų žmonės. Daugelio atvykusių rankose buvo gėlių puokštės, kuriomis papuoštas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto paminklas, stūksantis Tumų sodybos vietoje. Šalia plaikstėsi organizatorių atvežta Trispalvė, paminklo papėdė nušvito nuo žvakučių liepsnų.

Visiems buvo įdomu pasižvalgyti po senuosius Malaišius, kurie dar mena Juozo Tumo-Vaižganto vaikystės ir jaunystės pėdsakus. Gimė jis 1869 metų rugsėjo 20 dieną (pagal senąjį kalendorių – rugsėjo 8-ąją). Šeimoje buvo pats jauniausias, dešimtasis vaikelis. Tiesa, penki broliukai išmirė dar ankstyvoje vaikystėje. Kadangi Juozukas gimė sekmadienio vidurdienį, kuomet visi namiškiai meldėsi Svėdasų bažnyčioje, prietaringa Barbora Tumienė, peržegnojusi kūdikėlį, jį palaimino būsiant kunigu. Taip ir prigijo Juozukui kunigėlio pravardė. Ir kaimynai Juozuką vadindavo „Tumų kunigėliu“. Motinos pranašystė išsipildė su kaupu. Juozas tapo ne tiktai kunigu, bet ir rašytoju, laikraščių leidėju, literatūros mokslininku, visuomenės veikėju… Šeštadieninės akcijos dalyviai čia pat, ant senųjų Malaišių trobų sienų, turėjo progos pasižiūrėti iškabintas dvi fotonuotraukų parodas, kuriose atsispindėjo visas Vaižganto gyvenimo kelias nuo pat vaikystės dienų Malaišiuose ligi gyvenimo saulėlydžio Kaune, taip pat šio iškilaus kraštiečio atminimo išsaugojimas Svėdasų krašte. Atvykusieji taip pat atidžiai „studijavo“ čia iš Kunigiškių muziejaus atvežtą Vaižganto giminės genealoginį medį, kuriame surašyta net aštuonių kartų, kone 400 žmonių, pavardės. Šio unikalaus medžio sudarytojas – Vaižganto giminaitis Valentinas Piesliakas – vis laikas nuo laiko duomenis papildydavo, tačiau prieš porą metų ir jis iškeliavo anapilin… Surado vietos ant vienos klėties sienos ir 120 liepų alėjos Malaišiuose sodinimo schema, ant plastiko išspausdinta leidykloje „Utenos Indra“.

Pažymint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines, 1989 metų rugsėjo mėnesį čia buvo pasodinta liepų alėja, o visi, dalyvavę medelių sodinimo akcijoje, suregistruoti. Todėl kiekvienas čia gali perskaityti savo asmeniškai arba artimųjų, pažįstamų pavardes ir be jokio vargo surasti reikiamą liepaitę. Gražiai Svėdasų seniūnijos rūpesčiu nušienautoje aikštėje vaikai ir paaugliai mielai laipiojo ant įspūdingo dydžio akmens, darėsi „asmenukes“ ir mielai klausėsi pasakojimo apie šio akmens, vadinamo „Juodžiaus kelmu“, likimą. To akmens vieta buvo Malaišių laukai. Ten kartu su kitais vaikais mėgo žaisti ir Tumų Juozukas, vėliau prie „Juodžiaus kelmo“ jis užsukdavo ir kai grįždavo atostogų iš Kauno kunigų seminarijos, ir vėliau, kai tik galėdavo apsilankyti tėviškėje. O kolūkmečiu, vykstant melioracijai, tas akmuo buvo tiesiog „palaidotas“ po žeme, kaip ir kiti akmenys, krūmai, medžiai. Vietiniai žmonės, gerai žinoję to akmens istoriją, gerbę Vaižganto atminimą, pakėlė triukšmą, pasiekė net rajono valdžią. Melioratoriai tuoj pat „Juodžiaus kelmą“ vėl atkasė, iškėlė ir paliko jo buvimo vietoje. Tačiau, baiminantis, kad vėl kas nors nepasikėsintų į šį nuošalioje vietoje vidur Malaišių laukų stūksantį akmenį, buvo nuspręsta jį atgabenti į saugesnę vietą – arčiau Tumų sodybvietės. Susidomėję visi apžiūrinėjo ir nuo 2011 metų kuriamą medžio skulptūrų parką, kur jau įamžinti Vaižganto apysakų „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“, „Žemaičių Robinzonas“ bei kitų kūrinių veikėjai. Daugelis atvykusių norėjo pasivaikščioti ir senųjų Malaišių „ūlyčia“ , kuria paėjus tolyn atsiveria graži laukų panorama, tolumoje matyti Juodonių piliakalnis, paslaptingasis Valiulio kalnelis, Malaišos upelė, kur taip pat mėgdavo Vaižgantas lankytis, šiuos objektus ne kartą aprašė savo kūryboje. Nuo Malaišių visai netoli ir Kunigiškiai, kur carizmo laikais dešimtmetis Tumų Juozukas pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Gabiam vaikui pakako dviejų žiemų užbaigti pradžios mokyklą su pagyrimu. Vėliau jis savąją mokyklą globojo, dovanodavo knygų, mokymo priemonių, o 1930 metų gegužės 22 dieną Kunigiškių pradžios mokykla buvo pavadinta kan. Juozo Tumo-Vaižganto vardu (dabar buvusios mokyklos pastate jau 35 metus veikia muziejus, tiesa, pastaruoju metu remontuojamas). Seniau Malaišių sodžiaus būta nemažo – 1923 metų surašymo duomenimis, čia 14 sodybų, gyveno 105 gyventojai. Nūnai likę tik keturios sodybos, o nuolatinių gyventojų senokai nebėra, tik laikinai vasaros metu, sugrįžus iš miestų paveldėtojams, kai kurios sodybos praveria duris…

Tokie ir kiti vaizdai, faktai laukė tą šeštadienį atvykusių į Malaišius. Diena pasitaikė šilta, saulėta, tad buvo visiems puiki proga pailsėti, pasimėgauti gamtos vaizdais, pabendrauti, nusifotografuoti, pasiklausyti iš garso kolonėlės sklindančių patriotinių dainų. Ne vienas išsivežė prisiminimui suvenyrų, knygų „Vaižgantiška“ tematika.
Šios pilietinės akcijos rėmėja buvo ir UAB „Anykštos redakcija“ leidinių grupė.