Mirusiųjų miestai jau puošiasi gėlių žiedais… Vedami meilės jausmo – jo nesugeba iš širdies išplėšti net visagalė mirtis – tylioje maldoje kreipsimės į Juos…
Apie besikeičiančias mirusiųjų šarvojimo tradicijas, apie palaikų kremavimą, gedulo nešiojimą ir pačią mirtį Vėlinių išvakarėse kalbėjomės su anykštėnais…
Kurklių seniūnas Algimantas JURKUS, paklaustas, ką mano apie mirusiojo palaikų kremavimą, sakė: „Mano artimieji žino mano nuomonę, kad aš už kremavimą… Bet tai nėra mano kategoriškas prašymas, esu linkęs palikti sprendimą, kaip mane išlydėti į paskutinę kelionę, savo artimiesiems. Jie padarys taip, kaip jiems atrodys teisingiausia“.
Anksčiau, ypač kaimuose, mirusiojo artimieji patys paruošdavo velionį į paskutinę kelionę – nusprausdavo, aprengdavo įkapėmis, kelias naktis budėdavo prie mirusiojo karsto ir į kapines išlydėdavo iš namų… Dabar visu tuo užsiima laidojimo paslaugas teikiančios firmos. Senieji papročiai nyksta? – klausiu seniūno. „Keičiasi žmonės, jų tarpusavio santykiai, kartais velionis lieka visiškai be artimųjų dėmesio ir nėra kam palydėti į paskutinę kelionę, tai turi atlikti visai svetimi žmonės. Sprendžiant iš gyventojų elgsenos, kai beveik kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje ar bendruomenėje buvo įkurtos šarvojimo patalpos, žmonės noriai šiomis patalpomis naudojasi, nes taip visiems patogiau. Žmonės dažnai miršta ligoninėse, tad natūraliai tos buvusios tradicijos – prausimo, rengimo įkapėmis, nyksta.
Aš asmeniškai jau ir nelabai norėčiau taip elgtis, kad ir su sau labai artimu žmogumi, jaučiu būtų per skaudu… Čia tiktai mano asmeninė nuomonė, nors žinau ir tokių žmonių, kurie tai darė ramiai ir su didžiule pagarba, nors ir kaip skaudu buvo… Didžiuojuosi tokiais žmonėmis“.
Paklaustas, ar laikas gydo netekties skausmą, seniūnas kalbėjo: „Nemanau, kad užgydo žaizdas… Apgydo? Gal… Su skausmu susigyvename, suprasdami , kad nieko negalime pakeisti ir artimųjų išėjimo paliktos žaizdos liks iki paskutinio mūsų atodūsio“.
Išdrįstu seniūno paklausti ir itin asmeninio klausimo – ar pats bijote Išėjimo? „Mirtis yra nekviestas svečias, kurio niekas nelaukia. Mirties baimė pradeda naikinti patį gyvenimą. Mes turime nugyventi jį gerai ir prasmingai. Jeigu kas paklaustų, ar norėčiau pakartoti tokį patį gyvenimą, kokį nugyvenau, atsakyčiau, kad taip… Žinoma, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad viską daryčiau taip pat – ne… Daryčiau išmintingiau, prasmingiau, bet, deja, niekas nepasikartoja…
Tuo tarpu mokytoja, Anykščių rajono tarybos narė Aldona DAUGILYTĖ, paklausta, ar laikas gali užgydyti netekties žaizdas, kalbėjo: „Tik šiek tiek… Tampa ne taip aštru, ne taip skaudu… Meilė nemiršta, todėl savo artimųjų niekada ir nepamiršime…“
Visą straipsnį „Siauriausia riba“, kuriame savo mintimis apie Vėlines dalijosi istorikas profesorius Antanas TYLA, archeologas doc.dr Gintautas ZABIELA, Svėdasų parapijos klebonas Vydas JUŠKĖNAS, verslininkas, politikas Lukas PAKELTIS, Anykščių J. Biliūno gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Laima JUZĖNIENĖ, verslininkė Lina KAMARAUSKAITĖ-TAMOLIŪNIENĖ, buvęs Anykščių rajono meras Leonas ALESIONKA ir mokytoja, Anykščių rajono tarybos narė Aldona DAUGILYTĖ, skaitykite šios dienos „Anykštos“ numeryje.
142112 748399Up to now, you need to term of hire an absolute truck or van and will also be removal equipments to valuable items plus take a look at the new destination. From the long run, which end up with are couple of things except anxiety moreover stress and anxiety. removals stockport 319997