Prie verpimo ratelio palinkusi Zita Apeikienė siūlų neperka: geriau jau vilnos nusipirks ir siūlus susiverps pati. „Kai pavargstu virtuvėj suktis ar šiaip ką daryti, imu mezginį į rankas, net televizoriaus negaliu tiesiog atsisėsti ir žiūrėti, rankos turi dirbti“, – sako pašnekovė.
„Nors vaikystėje ant stalo ne visada dvylika patiekalų būdavo, bet šv. Kalėdų laukimo džiaugsmas buvo kur kas didesnis nei dabar. Žmonių susvetimėjimas, visa ko perteklius, pakantumo vienas kitam stoka gražiausias metų šventes paverčia puota skrandžiui, o tikrąją švenčių prasmę paslepia vis didesnes, vis brangesnės dovanos“, – sako 71-erių Sterkiškio kaimo (Debeikių sen.) gyventoja Zita Apeikienė.
Lange – verpimo ratelis
Kaimų tuštėjimo metas… Tokią išvadą padarom su kolega važiuodami į svečius pas Ritą ir Andrių Apikus. Jų sodyba – vos trejetas kilometrų nuo Debeikių Leliūnų pusėn, tačiau vos pasukus reikiama kryptimi, atrodo, kad patenkam į negyvenamus tyrus: kiek akis aprėpia – tušti laukai, kažkur pakelėje sodyba, kurią saugo tik senut senutėlis kryžius… „Ne ten pasukom“ – sako man kolega, o aš jau renku A. Apeikio telefono numerį ir išgirstu: „Teisingai važiuojat, kaime tikrai nebėra žmonių…“ R. ir A. Apeikių sodyba – visai prie pat kelio, mus pasitinka pats šios sodybos šeimininkas, vos prieš kelias valandas iš tarnybos grįžęs A. Apeikis. Jis ne tik ūkininkauja prosenelių žemėje, bet dar ir gaisrininku Svėdasuose dirba.
Einat į sodybą, matau šiems laikams visai neįprastą vaizdą – lange sėdi močiutė ir verpia. „Be darbo mama nepabūna, nors turi problemų dėl regėjimo, bet jos rankos visada užimtos – tai kojines, tai pirštines, tai šalikus mezga“, – kviesdamas į svečius sako A. Apeikis. „O kur eglutė, kur stirtos dovanų po ja?“, – juokaudama klausiu šeimynos. „Mes laikomės senųjų tradicijų ir eglę puošiam tik Kūčių dieną“, – sako A. Apeikis.
2 saldainiai 8 vaikams
Palikusi verpimo ratelį prie pokalbio prisijungia itin inteligentiška, ramiu balsu kalbanti A. Apeikio mama Z. Apeikienė. Šią vasarą ji su vyru Rimantu Antanu Apeikiu atšventė auksines vestuves. „Ateis ir jis, šiek tiek poguliuko nuėjo“, – šypteli jau pusšimtį metų vyro tėviškėje gyvenanti Z. Apeikienė.
„Pati esu iš aštuonių vaikų šeimos, atsikrausčius pas vyrą irgi nebuvo lengva. Ši sodyba priklausė dar vyro seneliui su broliu, jie ją pasidalijo per pusę – šito namo net nebuvo, tik va ta, kieme stovinti klėtelė – tai pusė jos teko vienam broliui, kita pusė – kitam. Teko visą gyvenimą nugyventi su anyta, ją nukaršinti, visko buvo: ir pasipykdavom, ir gražiuoju sueidavom. Kartais pajuokauju, kad jeigu būčiau buvusi bloga marti, kažin ar anyta 100 metų būtų sulaukusi“, – apie gyvenimą vyro šeimoje pasakoja Z. Apeikienė.
Bet grįžtam prie Kūčių, šv. Kalėdų… „Gimiau 1945 m., jau baigiantis karui, tai labai jau „kūdos“ mūsų Kūčios būdavo.
Nors jų laukdavom kaip kažin ko. Kas ant stalo būdavo? Silkė, grybai, kūčiukai, o duonos ne visada užtekdavo… Augom retai ir saldainius matydami. Jeigu pas kaimynę atvažiuodavo jos vaikai iš Vilniaus, vienas lyg ir saldainių fabrike dirbo, tai mums būdavo, kad porą saldainių atneša. Ir dalindavomės visi po gabaliuką – kiek tuo metu namie būdavo vaikų, į tiek gabaliukų ir pjaudavom saldainius. Didesni broliai ir seserys dažnai jų ir atsisakydavo, mums, mažėliams, palikdavo. O popieriukus nuo saldainių saugodavom, į juos įdėdavom po kūčiuką, suvyniodavom, ir taip eglutę puošdavom. Vatos gumulėlių pabarstydavom, kelias žvakeles uždegdavom – specialių dėkliukų joms juk nebūdavo, tai vielute ar virvele prie eglutės pririšdavom“, – pasakoja Z. Apeikienė.
Paklausta apie dovanas, pašnekovė tik ranka numoja: „Kokios tais laikais galėjo būti dovanos? Nei šv. Kalėdoms, nei gimtadieniams nebuvo „mados“ kažką dovanoti. Pirmą dovaną gavau jau suaugusi. Didelis džiaugsmas būdavo, kai sesuo iš miesto atveždavo nupirkusi kokį megztuką, nes šiaip viską savom rankom iš naminių siūlų megzdavau, o čia gi pirktinis… Dabar jau, žiūrėk, poros metų vaikiukas jau ir gimtadienio dovanų laukia, ir šv. Kalėdoms nupirkti kažką reikia“.
Keisdavosi kūčiukais
Z. Apeikienė su vyru užaugino penkis vaikus, visi ne taip jau ir toli nuo gimtųjų namų gyvena, tad ir Kūčioms ar šv. Kalėdoms dažnai prie stalo nemažas būrys žmonių susirenka.
Paklausta, kuri šventė jiems svarbesnė – šv. Kalėdos ar Naujieji metai – Z. Apeikienė net nesvarsto: „Žinoma, šv. Kalėdos. Pati užaugau labai religingoj šeimoj ir galvoju, kad tik su Dievo pagalba mums pavyko išgyventi. Mamytė buvo 25 metais jaunesnė ir tėvelį, o jis anksti pasimirė – vos 67-erių sulaukęs, tad visi rūpesčiai gulė jai vienai ant pečių. Nebuvom ištremti į Sibirą, tačiau iš namų ne kartą varė – tai pas vienus gimines prisiglausdavom, tai pas kitus. Du kartus turtą buvo konfiskavę – viską išsinešė: grūdus, baldus, mama spintelėje buvo duonos kepaliuką paslėpusi, bet ir tą rado ir paėmė. Tad ir sakau, kad Dievo ir gerų kaimynų pagalba išgyvenom“, – nelengvą vaikystę prisimena Z. Apeikienė.
Būsimo vyro šeima gyveno kiek turtingiau. R. A. Apeikis pasakoja, kad į mokyklą jis jau nešdavosi iš baltų miltų keptus kūčiukus, kai tuo metu kiti vaikai atsinešdavo tamsius, iš ruginių miltų keptus. „O man taip norėdavosi tų tamsių, taip norėdavosi, jie gerokai skanesni man atrodė, tai būdavo mainydavom – aš klasiokams savus atiduodavo, jie man tų ruginių duodavo“, – pasakoja vyras.
Pirma – į bažnyčią, tada –
į mokyklą
Susilaukę savų vaikų Z. ir R. A. Apeikiai laikėsi visų iš tėvų namų atsineštų šventinių tradicinių. Kas kad sovietmetis buvo, kad religines šventes draudžiama švęsti buvo, kaip Z. Apeikienė sako: „Užsitrauki užuolaidą ir sėdi prie Kūčių stalo, kas ten labai suseks…“ O jau šv. Kalėdų rytą visa šeimą keliaudavo į bažnyčią: „Didesni vaikai savo kojelėm eidavo, o mažesnius glėbyje nešdavau, tada dar mašinos neturėjom. Mišios prasidėdavo 8 val., o vaikams pamokos – 9 val. Taigi, pirma – į bažnyčią, o paskui – į mokyklą“, – pasakoja pašnekovė. „Kadangi dar ir šv. Mišiose su broliu patarnaudavom, tai būdavo, kad mokykloje ir kunigėliais, ir klapčiukais pavadindavo, tik mes labai dėmesio nekreipdavom“, – į pokalbį įsiterpia Z. Apeikienės sūnus Andrius.
Pasak Z. Apeikienės, nors šventes švęsti ir draudžiama buvo, bet ant stalo jau buvo ką padėti, maisto netrūko.
Pagrindiniai Kūčių stalo valgiai Apeikių šeimoje nesikeičia – tai kalėdaitis, kūčiukai, džiovinti grybai su bulve, kelių rūšių silkė, o pats mėgstamiausias ir pagrindinis patiekalas – kviečiai. „Kviečius išrenkam, sugrūdam ir užpilam saldžiu vandeniu – visiems labai patinka šis patiekalas. Dar kartais darom kotletukus iš kviečių – reikia kviečius išvirti, sumalti, įdėti kiaušinį, o į vidų įvynioti su svogūnais pakeptų grybų, suformuoti kotletą ir tada jį apkepti“, – apie tradicinius Kūčių vakarienės valgius pasakoja Z. Apeikienė.
Dabar jau virtuvėje sukasi ne tik Z. Apeikienė, jos marti Rasa, bet ir du kartu gyvenantys, Debeikių pagrindinėje mokykloje besimokantys vaikai 16-metis Jonas ir 14-metė Vaida.
Dovanomis vieni kitų nelepina
„Aišku, vaikai dovanų visada nori ir jų laukia, tačiau mes nelepinam – saldainių, dar kokia smulkmenėlė, didžiulių ir prabangių dovanų nebūna. Štai močiutė visai šeimai dovanoja savo megztas kojines. Nusiperka vilnų, pati jas suverpia ir mezga, tada dovana pačios būna padaryta nuo pradžios iki pabaigos“, – pasakoja Z. Apeikienės sūnus Andrius.
Jis sako, kad ir vieni kitiems dovanų nedovanoja, jeigu ko prisireikia, tai tiesiog nusiperka. „Na, galima sakyti, šiemet sau traktorių pasidovanojau, šv. Kalėdų nelaukiau, kiek anksčiau nusipirkau, turėtas jau buvo per senas dirbti“, – taip ūkyje reikalinga nauja technika džiaugiasi A. Apeikis.
Laiko vidurinioji Apeikių karta galvijus, užsiima augalininkyste, kažkada ir aveles laikė, tik nuostolinga ši ūkio šaka pasirodė. „Kiaulių irgi laikėm, tik dėl maro teko jas išskersti, labai gaila buvo, dabar įeini į tvartą, tarsi ko trūksta. Gal vėl kada leis jas auginti“, – pasakoja A. Apeikis. Vyras džiaugiasi, kad prie technikos, ūkio darbų linksta ir sūnus. „Gal nuo septynerių metų traktorių vairuot pradėjo, iš po vairo sunkiai galva tesimatydavo, o jis jau traktoriuje. Norėtųsi, kad kažkas liktų šioje sodyboje, juk tiek kartų čia gyveno“, – sako A. Apeikis. „Bet juk sunku kaime pragyventi, gal į užsienį jaunimui reikia keliauti…“, – garsiai svarstau. „O jūs, manot, užsienyje pyragai? Jeigu žmogus norės dirbti, tai ir Lietuvoje užsidirbs. Tik daugelį lietuvių pašalpos sugadino, niekas dabar nebenori dirbti“, – kalba pašnekovas.
Šventes tenka sutikti ir gesinant gaisrus
Papildomam duonos kąsniui A. Apeikis uždirba ir važinėdamas dirbti gaisrininku į Svėdasus. Kartais tarnyboje ir šventes tenka sutikti… „Ar neapmaudu?“, – klausiu. „Tarnyba yra tarnyba. Jeigu dirbu per Kūčias, įsidedu plotkelę, kūčiukų, silkės ir su kolega (budi dviese – aut.past.) pavakarieniaujam. Tiesa, dar nė vienos šventės nepraėjo ramiai, kad netektų niekur važiuoti – šv. Kalėdos dar nieko, bet per Naujus metus beveik kasmet tenka važiuoti gesinti gaisrų, kilusių nuo dažniausiai vaikų paleistų petardų. Kažkuriais metais tarpušvenčiu teko iš sudegusios gryčiutės išnešti jau mirusią močiutę… Visko pasitaiko, toks jau mūsų darbas…“, – pasakoja A. Apeikis.
Šilta dovana
Jau ruošiantis mums su kolega važiuoti, Z. Apeikienė prašo kelias minutes palaukti: „Parodysiu, kokias kojines mezgu…“ Atneša dvi poras kojinių, megztų iš naminių siūlų. „Jeigu nepasididžiuotumėt ir nešiotumėt, mielai padovanočiau“, – tiesia baltas su pilkais dryželiais kojines.
Pirmoji kalėdinė dovana – miela, šilta ir tikiu, kad iš visos širdies… Apkabinu močiutę ir važiuodama svarstau – gal patirtas vargas išmoko dalintis net su pirmą kartą matomais žmonėmis.
