Mohikanas iš garsiosios Jurginių giminės

Vikonių kaimas – visai prie Anykščių, žemės susisiekia, ribojasi ir tik reto žinovo akis tegali matyti, kur vienos pasibaigia, o kitos prasideda. Didelis kaimas ir didelė buvusi Mataušo ir Marijonos Jurginių šeimyna. Net aštuoni vaikai užaugę teisingu ir kartais nesuvokiamu teisingumu užsidegę įvairiais keliais žengė, visi jau gyvenimo kelionę užbaigę, tik Jonas pasiliko, kuris vis dar tvirtas, guvus, ir kitąmet šimtmetį švęsti ruošiasi.

Didelė šeima. Tėvelis buvęs Amerikoje, motinėlė ypatinga, nors žemės tik keliolika hektarų, bet geros – todėl gyvenę visai neblogai, tarsi nieko ir nestigę. Ūgtelėję broliai ne tik ūkio, bet pasaulio sąrangos, socialinio teisingumo reikalais domėjosi ir, lygybėn, brolybėn vienijančiu kairumu susižavėję, tapo tarsi ir slaptais komunistais. Vieni mažiau, kiti daugiau, o štai Juozas daugiausiai – jis tarpukariu ir kalėjime smetoniniame už politiką sėdėjo, ir idėjos draugų pasiųstas Skandinavijos šalyse, Amerikoje darbavosi, sovietams įsitvirtinus istoriko kelią pasirinko, įgimtais gabumais ir darbštumu apsiginklavęs bene pačiu žymiausiu istoriku – mokslų daktaru, akademiku tapo. Jo knygas iki šiol noriai paskaitome ir jo gebėjimu vaizdingai, įtaigiai pasakoti žavimės. Istorija – tarsi poezija, jo posakį girdžiu, pritariu ir susitikti su jo vieninteliu likusiu šiame pasaulyje broliu Jonu susitikti į Vilnių skubu…
Beveik pats miesto centras, Aludarių gatvė, senas namas, įėjus – aukštos lubos, erdvu. Pasitinka neaukšto ūgio, tvirtas santūrus žmogus, nė neįtarsi, kad už kelių mėnesių jam sukaks šimtas metų. Tad ir pabandėme iš to pragyvento šimtmečio nors kiek atsiminimų sugriebti. 
Prisiminė vienoje „ūlyčioje“ gyvavusį Vikonių kaimą, žmonių bičiulystę, vieningumą, tikėjimą šventą, stovėjusius pakelėse kryžius, mįslingais vardais laukus, pievas ir kitas vieteles vadinamas. Gojus, Dvarkelis, Koplyčkelis, Šniurgalas, Paversmis… Čia pat ir Anykščių miestas su savo paslaptimis ir įdomybėmis – ypač turgaus, atlaidų dienomis bei paprastais šventadieniais. Paslaptingieji kitataučiai žydai, iš jų tėveliai daug ką pirkdavo, pas juos ir sušilti žvarbume užeidavo. Darbai nuo mažumės ir šioks toks skaityt, rašyt pamokymas prieš Šv. Komuniją priimant. Tikėjimo tiesų mokytoja Damutė Juodelytė pastebėjo, kad berniukui nuolat ašaroja akys, tuoj nuvedė pas gydytoją Šumacherį, tas gi pasiuntė pas geresnį tokių ligų žinovą Adomą Laskauską. Nusprendė operuoti, mat dešinė akis jau buvo kažkokia plėvele apvilkta. Vargingai ilgai trynė voliuku, plovė akies obuolius, po to dar gal pusę metų apsirišus teko vaikščioti, bet pagelbėjo.Vėliau dar ir reumatas, kojas skausmingai sukantis, prikibo. Bėda už bėdos, bet išsikapstė, atsigavo…
Pramoko staliaus amato, ėmė per žmones eiti – trobesius statyti, įrenginėti, baldus įvairiausius gaminti. Atėjo laikas kariuomenėj tarnaut – pakliuvo į pėstininkus Ukmergėn. Ėjo lemtingi 1939 – ieji, vėlų rudenį sugrąžintas Vilnius ir Jurginio Jonas su savo būriu iškilmingai įžengia į istorinę sostinę. Ant balto žirgo generolas Vitkauskas, katedros aikštėje paradas, po to tarnyba šiame svajonių mieste. Buvo karininko pasiuntinuku, tai gerai gyvenęs. Kuomet prasidėjo okupacija, su bičiuliais išėjo namo. Miega, o vis rytmetyje nerimas: kada gi išgirs komandą „Kuopa, kelk“. Iš tiesų vieną rytą atėjo ir pakėlė komunistų valdžios statytinis Alfonsas Vildžiūnas ir kiti draugai. Pasiūlė dėtis prie jų, jei nenori išvažiuoti toli toli, kur šalta. Pradžioje tarnybėlę davė Utenoje, prie pasų stalo, bet greit grąžino į Anykščius, davė ginklą ir paskyrė milicininku. Greitai prasidėjo vežimai, net nežinojęs į ką įsipainiojo – saugojęs pasmerktuosius geležinkelio stotyje. Valeras Laskauskas pasiprašė į išeinamąją, Jonas gi paliepęs bėgti, tačiau tas atsakė negalįs, nes kitame vagone – žmona ir vaikai. 
Prisiminė susišaudymą Niūronyse, kai pasaloje tykojant Jurgio Rudoko ir kitų aktyvistų vieną raudonarmietį nušovė, o jam sužeidė koją. Teko net Utenos ligoninėj gulėti. Bet tuoj prasidėjo karas. Vokietmetyje buvo areštuotas, tardė, mušė, kamavo, galiausiai paleido. Kad nesimaišytų, išvažiavo toliau – gyveno Vilniuje, dirbo „Lietūkyje“, o pažyma apie tai gelbėjo nuo išvežimo į darbus ir kitokių nemalonumų.  Priartėjus frontui iš Rytų, vėl sugrįžo tėviškėn. Bet čia buvo neramu, nežinojai, kada ir nuo ko nukentėsi. Tuomet jau su žmona Ona, taip pat anykštėne, pėsti patraukė Vilniun, buvo 1944-ųjų ruduo.
Tai nuo to laiko Vilniuje ir gyvenąs. Prie partijos, valdžios jau nesidėjo, pakako neramaus gyvenimo iki tol – dirbo staliumi. Net Mokslų akademijoje ir Lėlių teatre, kur gamindavo ir nesudėtingas lėles. Jau senokai pensininkas, gyvena su dukters Ritos šeima. Kaip pavyko tiek ilgai pragyventi, atsakyti nelengva. Atrodo, ir gyvenęs, dirbęs, valgęs, kaip ir visi kiti žmonės, o štai užsilikęs. Valgąs viską, kas yra, nors ypatingai mėgstąs juodą duoną, lašinius, bulves. O apie gyvenimą ramiai pastebėjo, kad jis nė kiek ilgas neatrodo. Vis dėlto po pusmečio, sausio viduryje, švęs šimtmetį.