Mokiniai niekada negerbs pataikaujančio ar kerštaujančio mokytojo („Anykšta“, Nr. 68, 2016-09-03)

Anykščių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Vida DIČIŪNAITĖ pasitinkant naujuosius mokslo metus tradiciniame interviu „Anykštai“ pasakoja apie švietimo sistemos naujoves, su kuriomis nuo šio rugsėjo susidurs moksleiviai, kalba apie aktualias šių dienų švietimo problemas: standartizuotų testų pliusus ir minusus, mokymosi krūvį ir korepetitorių „poreikį“, pedagogo vaidmenį formuojant vaiko asmenybę…
Vedėja interviu prisimena ir pačios darbą mokykloje, pasakoja, už ką mokiniai mėgo jos pamokas, o dėl ko ir papriekaištaudavo…

– Su kokiomis naujovėmis ar pasikeitimais Anykščių rajono pedagogai ir moksleiviai žengia į naujuosius mokslo metus?
– Nuo 2016 metų rugsėjo 1-osios priešmokyklinis (nuo 6-erių metų) ugdymas įteisintas kaip privalomas. Mokyklos dirbs pagal naujus jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus: Geros mokyklos koncepciją, atnaujintus mokyklos įsivertinimo rodiklius ir įsivertinimo metodiką; Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašą, kuriame ugdymas orientuojamas personalizavimo kryptimi, integruojant dalykus, taip pat pagal naujas 1-10 klasių lietuvių kalbos ir literatūros programas; novatoriško verslumo ugdymo sampratą, pagal kurią mokiniai galės išmokti mąstyti kaip verslininkai, įgis gebėjimą rinkoje realizuoti patrauklias idėjas. Gimnazijos rengsis Brandos darbo nuo 2017 metų įvedimui.
Veždamos mokinius mokyklos turės vadovautis nauju Mokinių vežimo mokykliniu autobusu tvarkos aprašu, kuriame reglamentuota maršrutų, stotelių, grafikų sudarymas, tėvų informavimas, darbuotojų atsakomybė, mokinių užėmimas, autobuso naudojimas laisvu nuo mokinių vežimo laiku, pašalinių vežimas.
Kiekvienoje mūsų savivaldybės mokykloje įgyvendinamos įvairios švietimo ir prevencijos iniciatyvos, vykdoma nemaža vietinių, respublikinių ir tarptautinių projektų, organizuojamos naujos neformaliojo ugdymo veiklos. Plečiamos netradicinio ugdymo erdvės: Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje įrengta „sėdmaišių“ klasė ir dvi lauko klasės, Antano Vienuolio progimnazijoje įrengta foto sienelė, ,,sėdmaišių‘‘ erdvė, Garbės galerija. Debeikių pagrindinė mokykla prisidės prie tėvų iniciatyvos įkurti mokykloje mokinių saviraiškos erdvę, natūraliai žadinančią jų norą kurti ir dalyvauti, veiklas numatoma įgyvendinti po pamokų kartu su mokytojais ir tėvais. Lopšelyje-darželyje ,,Žiogelis“ organizuojamas vaikučių nuo 3 mėnesių iki kol jie pradės lankyti ikimokyklinę  įstaigą ankstyvojo amžiaus  muzikinis ugdymas. Antano Vienuolio progimnazijoje įvedama mokyklinė uniforma mokiniams.
Jono Biliūno gimnazija pasitinka naujus mokslo metus atnaujinusi ugdymo aplinką, pabaigus gimnazijos ir stadiono renovaciją. Antano Baranausko, Debeikių, Viešintų pagrindinėse mokyklose ir „Žilvičio“ vaikų lopšelyje-darželyje, savivaldybei skyrus lėšų ir organizavus pirkimus, atlikti tam tikri remonto darbai; Svėdasų gimnazija, Muzikos mokykla, gavusios lėšų iš savivaldybės, pačios
„ūkio būdu“ atliko remonto darbus, Svėdasų gimnazija įrengė patalpas ir įsteigė lopšelio grupę.
Traupio pagrindinė mokykla naujus mokslo metus pasitinka Bendrojo ugdymo mokyklų grupėje 2016 m. laimėjusi jau penktus metus vykstančią respublikinę apžiūrą-konkursą, skirtą geriausiai savo edukacines erdves tvarkančioms mokykloms nustatyti, kuria siekiama aktyvinti mokyklų tikslingą, darnų ir estetišką edukacinių erdvių kūrimą ir kūrybišką jų naudojimą ugdymo procesui organizuoti, įtraukiant į praktinę veiklą visą mokyklos bendruomenę. Nacionalinė vertinimo komisija, apsilankiusi ir apžiūrėjusi II konkurso etapui pateiktas geriausiai tvarkomas mokyklų edukacines erdves, atrinko 2016 m. nugalėtojus: Bendrojo ugdymo mokyklų grupėje viena iš nugalėtojų tapo Traupio pagrindinė mokykla.
Rasta lėšų  pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą.
– Kiekvienais metais pastebimas moksleivių mažėjimas. Tikriausiai ne išimtis ir šie metai?
– Konkretūs mokinių skaičiai paaiškės rugsėjo pirmosiomis dienomis, kai bus fiksuojami Mokinių registre, tačiau preliminariais duomenimis, beveik kaip kasmet pastaraisiais metais, rajone mažėja mokinių, šiemet sumažėjo 158 moksleiviais, pirmokų atėjo 138 (2015m.-173).Tačiau didėja priešmokyklinukų skaičius – 151 (pernai buvo 135) ir maždaug tiek pat ateina ikimokyklinukų – apie 485. Tad iš viso naujus mokslo metus turėtų pradėti apie 3000 ugdytinių.
– Ar mūsų rajono mokytojų kolektyvą papildys nauji specialistai? Ar yra kurio nors dalyko mokytojų „deficitas“?
– Mokyklose vyksta pedagogų kaita, tačiau jaunaisiais specialistais beveik nepasipildo, pvz., į Viešintų mokyklos-centro kolektyvą ateina net 4 nauji mokytojai: šokio, muzikos, tikybos, informacinių technologijų, tačiau ne jaunieji specialistai. Tik Jono Biliūno ir Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijose nuo rugsėjo 1 dienos pradeda dirbti 2 jaunosios specialistės – psichologės, baigusios studijas 2016 metais.
Jau pradeda trūkti ikimokyklinio ugdymo auklėtojų, nes ateina laikas, kai pagal amžiaus statistiką daug auklėtojų išeis į užtarnautą poilsį, todėl ikimokyklinio ugdymo auklėtojų poreikis ir ateityje didės.
– Visai neseniai viename Lietuvos naujienų portalų aptikau straipsnį apie tai, kad šiais laikais pedagogo profesiją dažniausiai renkasi tie abiturientai, kurie niekur kitur neįstoja… Apmaudu, kad taip vyksta, juk kažkada šie žmonės pakeis dabartinius mokytojus… Ką manote apie šią situaciją?
– Diletantiškų pastebėjimų visais klausimais pas mus apstu. Tam, kad taip teigtume, reikia bent jau tyrimus atlikti, turėti faktus. Manau, visais laikais buvo ir yra tokių, kurie į mokyklas ateina iš pašaukimo, bet, aišku, yra ir tokių, kuriems svarbu bet koks diplomas, o ne nusiteikimas dirbti mėgstamą darbą.
– Praėjo metai, kai dviems Anykščių miesto mokykloms – A. Vienuolio progimnazijai bei A. Baranausko pagrindinei mokyklai – vadovauja naujos direktorės. Iki tol buvusios direktorės, o, žinoma ir mokyklos – sulaukdavo nemažai dėmesio. I. Andrukaitienė „pykosi“ su savivaldybe, O. Repečkienė irgi turėjo savų „skandalėlių“… Kaip vertinate naujųjų vadovių darbą?
– Manau, kad abi naujosios direktorės – skirtingos savo charakteriu, patirtimi, veiklos būdais, tačiau abi tikslingai ir kryptingai buria mokyklų bendruomenes kūrybiškam ir efektyviam darbui, mokinių pasiekimų pažangai rastis.
– J. Biliūno gimnazija – vienintelė grynoji gimnazija Anykščių rajone. Tačiau nei atrankos, nei tam tikro balo patekti į jį moksleiviams nereikia. Kaip manote, ar neverta stiprinti šios mokyklos?
– Mokinių atranką gali vykdyti tik didžiųjų miestų, turinčių daug mokinių, gimnazijos, kurių yra keletas ir jos gali konkuruoti tarpusavyje. Pagal Gimnazijų koncepciją į gimnaziją priimami visi norintys, tad vienintelei mieste esančiai Jono Biliūno gimnazijai tenka ieškoti vidinių resursų ugdymui tobulinti – diferencijuoti ir individualizuoti ugdymą, burti aukščiausią kompetenciją įgijusius mokytojus.
– Atsiranda vis daugiau mokyklų, kuriose vaikai turi dėvėti uniformas. Pavyzdžiui, J. Biliūno gimnazijoje jau keleri metai tokia tvarka įvesta. Tačiau vieša paslaptis, kad didžioji dalis moksleivių švarkus nešiojasi ant rankos „dėl vaizdo“. Ką jūs manote apie privalomas uniformas?
– Tokie klausimai sprendžiami bendruomenės susitarimo būdu. Mano nuomone, uniformos šiek tiek disciplinuoja, bet kartu ir niveliuoja mokinius, tačiau siekiant vienodų galimybių sudarymo, priklausymo tam tikrai bendruomenei pabrėžtumo, susitapatinimo su ta bendruomene, uniformų dėvėjimas tikrai svarstytinas.
– Ne tik Anykščiuose, bet ir Lietuvoje šiemet jau buvę abiturientai piktinosi brandos egzaminų rezultatais. Kaip manote, kodėl gimnazijoje mokiniai turėję labai aukštus pažymius, brandos egzaminų metu liko labai nusivylę? Gal savi mokytojai tiesiog dešimtukus dalija „į kairę ir į dešinę“?
– Objektyvus vertinimas labai svarbi mokytojo įvaizdžio dalis. Manau, mokiniai niekada negerbs ,,pataikaujančio“ ar „kerštaujančio“ mokytojo. Tačiau kartu visiškai objektyviai įvertinti mokinių žinias taip pat nėra lengva. Tai priklauso ir nuo mokomojo dalyko (sutikit, kad matematiką ir lietuvių kalbą vienodai objektyviai įvertinti neįmanoma), ir nuo nustatytų vertinimo kriterijų tikslumo bei pamatuojamumo, ypač valstybinių egzaminų metu, kai darbą vertina visiškai nieko apie darbo autorių nežinantys mokytojai, kurių veiklos metodika ir patirtis labai nevienoda. Pasiekimų įvertinimų rezultatai yra medžiaga mokyklų vadovams, mokytojams, taip pat ir Švietimo skyriui visapusiškai juos išanalizuoti, nustatyti gerintinas sritis bei numatyti būdus tolesnei veiklai tobulinti.
– Moksleivių krūviai yra patvirtinti Švietimo ir mokslo ministerijos. Bazinėms žinioms gauti turimų pamokų lyg ir turėtų užtekti, tačiau dažnas aukštesnių klasių moksleivis samdosi korepetitorius. Kaip manote, ar mokytis privačiai tiesiog „lygis“, o gal būtinybė, norint puikiai pasiruošti egzaminams?
– Žinoma, kad mokiniams pakankamai žinių, kurios nustatytos pagal programų standartus, turėtų užtekti atsakingai lankant pamokas bei mokantis, o mokytojui atsakingai dirbant. Susiformavusi korepetitorių praktika nėra sektinas pavyzdys ir turėtų su laiku išnykti.
– Prieštaringai vertinami ir ketvirtokų bei aštuntokų žinių patikrinimai mokslo metų pradžioje. Neva, jie tik papildomas stresas moksleiviui, o realių jo žinių neatskleidžia. Jūs esate prieš ar už tuos standartizuotus testus?
– Pasitikrinti savo įdirbio rezultatus tam tikrame etape visada naudinga, o sukurti absoliučiai tobulą testą neįmanoma. Standartizuotų testų vykdymo tikslas – nustatyti ugdymo stipriąsias ir tobulintinas sritis, sustiprinti visų lygmenų mokyklų atsakomybę už mokinių pasiekimus, pasilyginti visos respublikos mastu. Tad savivaldybė jau trejus metus teikė paraiškas ir vykdė pradžioje 4 ir 8 klasių, o 2016 metais ir 2, 4, 6, 8 klasių daugumos dalykų visų mokinių standartizuotus testus. Manau, kad standartizuoti testai – pakankamai geras įrankis mokiniams, o ir mokytojams, pasitikrinti žinias, gebėjimus ir įgūdžius pagal vienodus visos respublikos mokiniams pateikiamus testus, o atsakymų duomenis panaudoti apskaičiuoti mokyklai ir mokiniui svarbius mokymo(si) rodiklius; pasilyginti su kitais, pamatyti mokymosi spragas, sudaryti galimybę tėvams susipažinti su mokinių klausimynų turiniu, o, įvertinus darbus, su mokinių mokymosi pasiekimų ataskaitomis (profiliais), pagal kuriuos galima parengti detalesnį kiekvieno mokinio tolesnio ugdymo(-si) individualizuotą planą. Tačiau nereikia suabsoliutinti standartizuotų testų ( o ir kitų vertinimų) rezultatų, jie skirti tam, kad kryptingai tobulintume mokymą(-si).
– Tęsiant temą apie standartizuotus testus… Teko skaityti vienos mamos komentarą, kuriame ji teigia, kad itin jautriam jos vaikui pasiruošimas testui kelia papildomas neigiamas emocijas, jis dėl to labai išgyvena ir pan. Ar ne per daug savo vaikus saugom nuo stresų – juk tai mokykla, kitaip tariant, vaiko darbo vieta, kur visai normalu, jog jis turi parodyti, ką išmoko… O gal klystu?
– Daug priklauso, kaip mokykla, tėvai nuteikia vaiką testavimui. Niekada nereikia gąsdinti vertinimais. Juk tikrai naudinga žinoti, kokio lygio tam tikrame etape yra tavo žinios ir gebėjimai, kad galėtum savo mokymąsi tobulinti. Aš tikiu, kad geras mokytojas ir taip žino vaiko privalumus ir jo spragas, bet visada verta pasilyginti platesniame kontekste, pasitikrinti, kur reiktų koncentruoti didžiausią dėmesį. Pavyzdžiui, išanalizavus savivaldybės standartizuotų testų rezultatus, nustatyta, kad būtina didesnį dėmesį skirti pradinio ugdymo programai įgyvendinti, nes pagal daugumą kriterijų šios programos mokinių pasiekimai buvo žemesni už respublikos vidurkius. Apie šią problemą buvo diskutuota mokyklų vadovų pasitarime, sustiprinta metodinė pagalba mokytojui, vykdyta grįžtamoji priežiūra.
– Didžiuosiuose Lietuvos miestuose tėveliai skundžiasi, kad trūksta vaikams vietų ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Kokia darželių situacija Anykščiuose?
– Nors vaikų skaičius mūsų ikimokyklinėse įstaigose kasmet yra stabilus arba nežymiai didėja, iki tol vietų pakako, nes kiekviena rajono mokykla teikia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugas. Anykščių mieste mums pavyko išsaugoti visus 4 miesto lopšelius-darželius, tad jeigu kurio nors darželio atskirose grupėse vietų gali ir pritrūkti, kiti darželiai šią problemą kol kas padeda išspręsti, juk Anykščių mieste atstumai nuo vieno objekto iki kito tikrai nėra dideli.
– Esate lankiusis ne vienoje užsienio mokykloje, bent akies krašteliu matėte tų šalių švietimo sistemas. Ar galėtumėt palyginti, kur mūsų švietimo sistemos stipriosios pusės, o kur dar reikėtų pasitempti?
– Lygindama šalių, kuriose lankiausi, švietimo organizavimą su Lietuvos, manyčiau, kad mūsų stiprioji pusė – mokinių žinios. Tačiau problema ta, kad mūsų mokiniai, žinodami daug faktų, vis dar nepakankamai įgauna įgūdžių juos pritaikyti naujose situacijose, interpretuoti, varijuoti, kūrybiškai spręsti problemas, ne tik kritiškai, bet ir argumentuotai vertinti kiekvieną situaciją. O kūrybiškumas visose šalyse yra pripažįstamas kaip viena svarbiausių XXI-ojo amžiaus kompetencijų.
Man patinka J. Ohmano mintis: „Mokyklą suprantu kaip vietą, kurioje žmogus visų pirma turi gauti priėjimą prie įrankių ir suprasti, kaip juos naudoti, o ne vietą, kur jis yra paruošiamas stovėti ir tylėti prie konvejerio“.
– Nors esate Švietimo skyriaus vedėja – valdininkė, esate dirbusi ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja. Ar dar prisimenate savo mokinius? Kokia buvote mokytoja? 

– Mokytojavimo laikotarpį prisimenu kaip vieną šviesiausių mano gyvenimo periodų. Dar buvo laikas ir valstybės tarnyboje, kai mes turėjom teisę ir galimybę vesti pamokas, tad teko dirbti keliose rajono mokyklose turint po kelias pamokas per savaitę. Net nėra abejonės, kad prisimenu savo buvusius mokinius, dažniausiai atpažįstu juos iš veidų, vardai ir pavardės prisimiršo, ypač pavardės, nes aš juos visada vadinau vardais. Džiugu sutikti savo mokinį. Beje, viena mano mokinė, dabar jau kaip bendradarbė, dirba ir Anykščių savivaldybėje. 

Kokia buvau mokytoja? Į tokį klausimą geriausiai atsakytų mano mokiniai. Aš pati stengdavausi klausti savo mokinių, kas jiems mano mokyme patinka, ką reikėtų keisti. Kiek prisimenu, mokiniai pabrėždavo, kad jiems patinka sudaryta galimybė daug diskutuoti, reikšti savo nuomonę, argumentuoti. Patikdavo įdomesni metodai, kūrybinės užduotys. Priekaištaudavo dėl, kaip jie sakydavo, geresnių pažymių gailėjimo.
– Jeigu laiko mašina nukeliautumėm atgal, į kokią pamoką savoje mokykloje norėtumėt sugrįžti? Kodėl?
– Negalėčiau išskirt vienos pamokos, tačiau dažniausiai prisimenu rusų kalbos mokytojos ukrainietės N. Nazarenko pamokas. Nors turinys tais laikais buvo politizuotas, tačiau mokytoja sugebėdavo taip sudominti kūriniais (ypač poezijos), kad ir dabar su malonumu šalia kitų tautų rašytojų originalo kalba skaitau Puškiną, Jeseniną, Čechovą, Tolstojų, Dostojevskį. Tad man, net jau studijuojančiai mano pamėgtą lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, per rusų kalbos egzaminą dėl geros kūrinių analizės dėstytojai pasiūlė perstoti į rusų kalbos specialybę. Žinoma, aš atsisakiau, nes jau nuo 5 klasės mano pasirinkimas buvo labai aiškus – studijuoti rinksiuosi lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiam pasirinkimui daugiausia įtakos turėjo knygos ir mano tėvai, visais laikais ugdę patriotizmą Lietuvai. Mano mokytojai lituanistai buvo stiprūs, bet, kaip sakoma, „tų razinų“ trūko. Didi gero mokytojo galia vesti paskui save kitus ir tiesti kelius.
– Prasidedant naujiems mokslo metams, ko palinkėtumėt mūsų rajono pedagogams ir moksleiviams?
– Mokytojams norėčiau palinkėti William Ward žodžiais: ,,Vidutinis mokytojas pasako. Geras mokytojas paaiškina. Labai geras mokytojas pademonstruoja. Didis mokytojas įkvepia“.
O mokiniams linkiu smalsumo kuo daugiau sužinoti, atkaklumo ir darbštumo siekiant tikslų, kūrybiškumo kuriant savo gyvenimo sėkmės istoriją.