Mokslininkai Danguolė ir Algimantas Švegždos – nuo biologijos iki… kosmoso

XX amžiaus 8-9 dešimtmetis – įdomus ir svarbus Lietuvos mokslo laikotarpis, „tarybinis“ laikotarpis, apie kurį (gal kol kas?) kalbama nedrąsiai. Tačiau tuomet, baigę mokymo įstaigas, savo tiriamąją veiklą pradėjo pokario metais gimę jaunuoliai.

Daugelio jų, deja, nebėra, o apie jų darbus žinoma mažai. Be to, mokslininkai nelinkę pasakoti apie save – dažniausiai išgirstame apie rezultatą: atrado, sukūrė, paleido… Kokį kelią turėjo nueiti vadinamasis tarybinis mokslininkas iki rezultato? Ar visuomet buvo pasiekiama pergalė? Kuo dabar gyvena buvę mokslininkai? Klausimų daug…
Danguolė ir Algimantas Švegždos – mokslininkai biologai, biologijos mokslo daktarai, dirbę prie projektų, apie kuriuos nebuvo daug kalbama – jie, kartu su kolegomis, dalyvavo kosmoso programose.
Gerbiama Danguolė prieš keletą metų Lietuvos etnokosmologijos muziejui perdavė kosmoso biologijos kolekciją, kurioje, išformavus Botanikos instituto Gravitacinės fiziologijos laboratoriją, išsaugoti unikalūs prietaisai, fotografijos, negatyvai, o gerbiamas Algimantas muziejui atiduoda tachistoskopą, prietaisą, prie kurio ilgus metus dirbo tuometinės VU Biofizikos laboratorijos mokslininkai, tyrinėję regos sistemų veikimą, regimųjų vaizdų atpažinimo procesus, kūrę robotams akis.

Rengiantis susitikti su mokslininkais, suprantu, kad laikas – ne mano sąjungininkas, nes šie žmonės tikrai užsiėmę, jų laikas brangus, planuojamas. O dar gąsdinanti koronaviruso infekcijos statistika… Taigi daktaras Algimantas Švegžda išvykęs ir darbuojasi sodyboje, vengia bet kokių kontaktų ir pokalbį prašė atidėti ramesniems laikams – todėl prie jo veiklos prisiliesiu tik epizodiškai.
Algimanto biografija iš žurnalo „Naujasis židinys“, 2010 / 7-8, kur buvo publikuotas A. Švegždos straipsnis „Kirvis. Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“: Gimiau 1947 m. Biržų rajone, Papilio miestelyje. 1951 m. mirus tėvui (buvo gydytojas), mama, nors buvo mokytoja, išbuožinama, bet sugeba įrodyti savo proletarišką kilmę; Pandėlio vykdomojo komiteto pirmininkei Zemleckaitei „padovanojo“ prancūziškų kvepalų buteliuką, o ši atsilygindama surašė pažymą, kad „per klaidą Švegždienė Bronė įtraukta į buožinamų ūkių sąrašus“, ir pasirašė. Mama su penkiais vaikais skubiai paliko Papilį ir mes užaugome Prienų rajone, Bagrėno kaime. Save laikau suvalkiečiu. 1965 m. baigiau Prienų vidurinę mokyklą. Mano septintos klasės baigimo charakteristikoje auklėtojos Seiliuvienės įrašyta: „Turi tvirtus higieninius įgūdžius ir plauna dantis. Pasaulėžiūra formuojama teisinga kryptimi. Turi teisingą nuomonę apie Tarybų Sąjungos užsienio politiką“. Koks įžvalgumas! 1965 m. įstojau į Vilniaus universitetą, biofizikos specialybę. 1985 m. Leningrade, I. Pavlovo fiziologijos institute apgyniau mokslų kandidato disertaciją. Kalbamu metu dirbau VU Gamtos fakultete.

Danguolė Švegždienė sutinka pasikalbėti Vilniuje, namuose, bet tik po nuotolinių mokymų užsiėmimo – tą dieną M. Čioboto vardo Trečiojo amžiaus universiteto Informacinių technologijų fakulteto studentai mokėsi animacijos programavimo. „Sunku, bet labai įdomu,“ – juokiasi Danguolė, išjungdama kompiuterį.
Apie gimimą. Aš pati kaunietė esu. Buvau jauniausias vaikas šeimoje, pagrandukas. Gimiau 1948 metų gegužės 20 dieną, prie geležinkelio, Julijanavoj, kai buvo didžiausias priešpaskutinis vežimas (kalbama apie 1948 m. gegužės 22-23 d. trėmimus). Mane gimdė namuose. Vyresnysis brolis pasakojo – jis jau paauglys 12 metų buvo – tėvas už durų stovėjo su kirviu, jeigu užeitų nelaukiami svečiai… Tėvelis mano buvo iš Suvalkijos, buvęs ūkininkas, buvęs jauniausias viršaitis, per krizę iš varžytinių pardavęs ūkį ir su šeima persikėlęs į Kauną, ten kelis kartus keitęs gyvenamą vietą. (Gerb. Danguolė pasakoja, kad dirbdama Botanikos institute buvusi „nepatikima“, nes kadrų viršininkui buvo neaišku, kaip gali būti „tėvas pensininkas“… nepavyko visų galų surišti.)
Apie pasirinkimą. Vidurinę mokyklą baigiau Kaune. „Tiksliukė“ buvau. Gal tam įtakos turėjo ir įdomus, senas „smetoniškas“ matematikos mokytojas, kuris „tempdavo“ į visokias olimpiadas, nors dar tais laikais (7-as dešimtmetis) jos nebuvo populiarios. Domino kibernetika, biologija, nors gal ne tiek biologija, kiek psichologija. Tuo metu dar sudomino ir naujas mokslas – biofizika, šio mokslo galima buvo mokytis Kauno medicinos institute ir Vilniaus universitete. Pasinagrinėjom, kad VU daugiau biologinė pakraipa, taip ir atsidūriau tame universitete. Stojimas buvo labai įdomus, neįsivaizduoju, kaip dabar jaunimas laikytų – 5 stojamieji egzaminai, konkursas didžiulis, gal 5 į vieną vietą, bet kai išlaikėm, liko lygiai tiek, kiek ir turėjo būti – 14.
Mokytis, pasakoja mokslininkė, buvo labai įdomu, nes mokslas naujas, dar tik trečia laida biofizikų, todėl dėstomų dalykų spektras labai platus – matematika, fizika, chemija, biologija, pirmuosiuose dviejuose kursuose net ir bendri mokslai su medikais, tokie kaip fiziologija, vėliau biochemija ir dar daug dalykų, kurių „gali prireikti“, o baigusįjį – kur padėsi, ten ir tiks.
Apie likimą. Baigus universitetą pagal paskyrimą turėjau likti universitete laboratorijoj kartu su Algimantu, jis – bendrakursis, susituokėm paskutiniam kurse – deja, nepasisekė: atsirado šiek tiek geriau besimokanti rusaitė ir jai buvo pirmenybė. Tada statėsi Vilniaus fermentų gamykla, atsidūriau jos laboratorijoj. Toj gamykloj dirbau biochemike, ir viskuo, kuo reikėjo, prasidėjo pamaininis darbas, nesustojantis procesas… Trejus metus išdirbau. Dar dirbdama ieškojausi kito darbo, kažko įdomesnio, nes, sakiau, nuo tų analizių nukvaksiu. Atsidūriau Botanikos institute (Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos institutas – dabar Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas), toje grupėje, kurioje 1971 metais prasidėjo su kosmosu susiję tyrimai. Pertraukiu pašnekovę – kaip atsidūrėt? Atėjot ir pasakėt, kad noriu dirbti? Ne, kaip ir visais laikais, atėjau per pažįstamus. Dar dirbdama Fermentų gamykloje bandžiau eiti į programavimą, nes mano ir diplominis darbas buvo tam tikrų vaizdų atpažinimo programos sukūrimas tais laikais, kai buvo dvejetainė kodavimo sistema, bet nepatekau. Taip, ir tais laikais buvo programavimas… buvo, bet kompiuteriai tokio dydžio, kad – rodo – į tokius du kambarius nelabai tilpo, filmuose dabar parodo: spintos tokios.
Apie darbą. O Botanikos institute kasmet naujų žmonių įdarbindavo, nes laboratorija pradėjo gauti finansavimą iš Maskvos, plėtėsi. Pradžioje buvau tokia kaip ir pagalbininkė – kažkokie paruošiamieji darbai, kad atsirastų įdirbis, nes staiga nesugalvosi, kas, iš kur ir kaip, paskui greitai įsijungiau į medžiagos analizę – vyko pirmieji kosminiai bandymai su žirniais. O paskui „įsikinkai“ žmogus… Taip ir prasidėjo – analizę tęsėm, o paskui, kai prasidėjo eksperimentai, pasidarė labai įdomu: įsijungęs į kolektyvą pats darai, planuoji, tiri. Inžinieriai daro techninę dalį – metalinę, elektroninę, o biologinę idėją reikia ne tik sukurti, bet ir išbandyti patiems, kiekvieną mazgelį ištobulinti, ir čia visur reikia rankų, o moteriškos rankos viską gali. Kas spręsdavo, su kokiu augalu reikėtų daryti eksperimentą? Buvo ieškoma pasitarimo keliu. Pradžioje, kai buvo sėjami žirniai, reikėjo ieškoti, kad būtų atsparūs, nereiklūs, kuo mažiau pažeidžiami, kad galėtų prasčiausiom sąlygomis augti. O paskui, kada prasidėjo sudėtingesni eksperimentai ir kur jau man teko konkrečiai dirbti nuo paruošimo, tai lemdavo augaliuko dydis, augimo greitis, nes eksperimentas trukdavo daugiausiai 7 paras. Tarkim, kai galvodavom, kokias salotas bandyti – veislių visokių daugybė, – reikėjo žiūrėti, kad daigumas būtų šimtaprocentinis, nes kiekvienam bandyme būna nesudygstančių, būna skirtingai augančių. Taip pat didelę reikšmę turi tūris – juk erdvė maža, 3 kubiniai centimetrai, kiek galima auginti augaliukų, kad neuždustų. Viskam yra griežtos ribos. Atrodo, techniniai dalykai, o tenka galvoti ir tirti klaidų metodu. O klaidų būdavo. Kas už klaidas? Ieškai kito būdo. Kai dabar žiūri, tiesiog anekdotinės situacijos – sėdi du solidūs vyrai, pasidėję mažyčius indelius iš būsimos automatinės kosminės centrifugos („Neris-5“, skrido 1991 m.) ir mąsto. Indeliai sudėtingi, atskirose jų ertmėse turėtų tilpti sėklos ir augantys daigeliai, vanduo sėklų sudrėkinimui ir fiksuojantis tirpalas, reikiamu laiku supilamas ant daigelių. Taigi, į vieną ertmę įpilta 1,5 kubinio milimetro vandenėlio, kuris, pradeginus elektrodu guminę tarpinę, turi užšvirkšti ant sėklų, kurios išdėliotos ant mažo laikiklio – „pinigėlio“. Ir sėdi, ir mąsto, kaip ir iš kokių medžiagų padaryti sistemėlę, kad elektrodas užkaistų ir pradegintų tarpinę? Ir sėdi vyrai, bando – tris dienas, savaitę žaidžia… Tai va toks darbas. Mokslininkai dirbdavo grupelėmis – vieni su vienu, kiti su kitu augalu, paskui atsirado audinių kultūros – dar kitoks objektas.
Istorinis intarpas I. 1957 m. Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą ir pradėjo kosmoso erdvės tyrimo programą, o netrukus ir JAV. Planuojant žmogaus skrydį į kosmosą, ypatingas dėmesys buvo skiriamas organizmų išgyvenimo galimybėms mikrogavitacijos sąlygomis. Per pirmąjį biologinių tyrimų etapą daugiausia tyrimų atlikta su bakterijomis, pirmuonimis, grybais, dumbliais. Vėliau buvo tiriamos žinduolių išgyvenimo galimybės. Tarp tiriamų organizmų buvo ir aukštesnieji augalai, nes planuota ateityje kosminių skrydžių metu augalus panaudoti kosmonautų maistui ir net erdvėlaivio atmosferos regeneravimui. Taigi 1973 m. erdvėlaivyje „Sojuz-12“ prietaise „Bioterm“ mokslininkai A. Merkys ir R. Laurinavičius atliko eksperimentą su žirniais, kur tirtas sėklų dygimas ir pirminių šaknų augimas. Eksperimentu nustatyta, kad skrydžio metu daigai augo įvairiomis kryptimis, priklausomai nuo sėklos padėties laikiklyje ir gemalo padėties sėkloje. Kadangi bandymų trukmė buvo tik dvi paros, pavyko įvertinti pirminės šaknelės augimą tik pradinės dygimo fazės metu. Prieita prie išvados, kad procesai, vykstantys sėklose pačių pirmųjų dygimo fazių metu, nėra priklausomi nuo sunkio jėgos.
1971-1996 m. gravitacinės fiziologijos sektoriuje dirbę mokslininkai ir inžinieriai sukonstravo ir pagamino originalią aparatūrą kosminiams bandymams su aukštesniaisiais augalais, atliko apie 20 bandymų dirbtiniuose žemės palydovuose, pilotuojamuose erdvėlaiviuose ir orbitinėse stotyse. Kai kurie iš eksperimentų įėjo į istoriją, kaip pirmieji (pvz., 1982 m. pirmą kartą pasaulyje kosminėje mikrooranžerijoje „Fiton-3“ nuo sėklos iki sėklos išaugintas baltažiedis vairenis).
„Kosminių eksperimentų organizavimas ir vykdymas, ypač 1970-1980 m., nebuvo paprastas dėl tuo metu „privalomo“ slaptumo – tikslios erdvėlaivio starto, skrydžio trukmės, nusileidimo datos buvo pranešamos tik paskutiniu momentu, dažnai koreguojamos, jau nekalbant apie galimybę Vilniaus botanikams patiems pristatyti į Baikonūro ar Plesecko kosmodromus paruošto eksperimento įrangą ir supažindinti kosmonautus su bandymų vykdymo metodika. Vilniečių pilnai paruoštą prietaisą ir eksperimento vykdymo kosmose kontrolę Maskvoje perimdavo vietiniai specialistai, nuo kurių daug priklausydavo bandymų sėkmė. Vėliau tiesioginių kontaktų su kosmonautais galimybės gerėjo, tačiau tarpininkų nebuvo galimybės atsisakyti iki pat paskutinio vilniečių vykdyto eksperimento 1996 metais“,- prisimena dr. R. Laurinavičius.
Istorinis intarpas II. 1982-1992 metais Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos katedroje klesti Biofizikos-neurokibernetikos laboratorija, vykdanti regimojo suvokimo neuroninių mechanizmų ir regėjimo psichofizinius bei psichofiziologinius tyrimus. Taikomi mikroelektrodiniai, tachistoskopiniai ir EEG registravimo metodai. Nuo triušio smegenų tyrimų pereinama prie daug sudėtingesnės kačių regos tyrimų. Regos psichofizikos ir psichofiziologijos grupėje dirba mokslininkai V. Bartusevičius, A. Švegžda, O. Balkelytė-Gurčinienė. Tarybiniame kontekste, kaip teigia doc. R Šatinskas, universiteto biofizikai turėjo gana solidžią įrangą, nes patys sugebėjo pasigaminti tai, ko reikėjo tuo metu moderniausiems moksliniams tyrimams. Pasibaigus neurofiziologinių ir psichofizikinių eksperimentų aparatūros kūrimo etapui, inžinerinė laboratorijos dalis pradėjo kurti dirbtines technines regos sistemas, iš dalies imituojančias gyvūnų regą, – regimuosius sensorius robotui manipuliatoriui. Siekta gyvųjų regos sistemų pagrindu sukurti dirbtines sistemas, kurios būtų naudojamos lanksčiai gamybos automatizacijai.
Apie mokslininkų šeimą. Į klausimą, kas buvo šalia mokslinio darbo, Danguolė net nedvejodama atsako: „Šeima. O kas gi daugiau.“ Vyras tai mokslininkas, paskendęs universitete, kadangi kūrėsi laboratorija. Jis pats daugiau papasakos. Diena, naktis – nesvarbu. Sūnus gimė, kai dar dirbau Fermentų gamykloje. Paskui vyras rašė disertaciją. Gimė dukra. Mane labai spaudė, kad rašyčiau disertaciją ir ginčiausi. Sakiau, vyras apsigins, tada. Vyras apsigynė 1985 metais (A. Švegždos daktaro disertacija „Žmogaus regos sukeltiniai potencialai, laukiant skirtingos formos ir orientacijos vaizdų“), vėl – reikia straipsnių, dėstytojavimas, tyrimai. O čia du maži vaikai, dar bėdos visokios, eksperimentai eina, 1980, 1982 metais kosminių eksperimentų po 3-4. Viešpatie Dieve… Paprasčiausiai fiziškai nebeįmanoma visko padaryti, o ir psichologiškai sunku, vėliau sąjūdis, netikrumas dėl ateities. Bet moteris atlaiko viską… Todėl susiėmiau ir galų gale 1991 metais sėkmingai užbaigiau ir apgyniau disertacinį darbą (D. Švegždienės daktaro disertacija „Svorio jėgos vaidmens pirminių salotų šaknų erdvinės orientacijos, morfogenezės ir augimo procesuose tyrimas“). Ne, šeimoje mokslinių ginčų nebūdavo, mat skirtingos sritys. Algimantas su žmogaus regos sistema, smegenų veikla, atpažinimu dirbo, o mano – augaliukai ir kosmosas. Padėdavo kartais, kai reikėdavo pagalbos duomenų matematiniam apdorojimui. Galvoju, jeigu vienas būtų ne mokslininkas, turbūt būtų neįmanoma. Kai vaikai augo, jis pareina – aš išeinu, aš pareinu – jis išeina. Tolerancija, suvokimas – aš suprantu, kad jam reikia, jis supranta, kad man reikia. Toksai režimas, kada darai tai, ką reikia ir kada gali, tampa ir įpročiu, paskui jau gal ir norėtum kitaip, bet taip ir lieka. Tolerancija, supratimas tikriausiai viską lemia.
Apie moterį mokslininkę. Moters mokslininkės darbas tikrai nelengvas. Vyravo požiūris, kad moteris… yra moteris. Į simpoziumus, konferencijas važiuodavo išskirtinai vyrai, ir kitos net minties nebuvo… Mokslininkų sluoksniuose labai svarbus mokslinis laipsnis, buvo ryškus sluoksniavimasis. Negalėjai būti išsišokėlė… Darbo privalumas buvo tame, kad esi sąlygiškai laisva – tavo reikalas, kada tu padarysi, kada straipsnį parašysi: turi būti padaryta, ir viskas. Darai, kada gali ir kaip gali. Tiesa, buvo laikai, kai stovėdavo kadrų viršininkas su laikrodžiu… Tas laisvumas moterims buvo privalumas, nors, aišku, dirbi dvigubai, nes namai, buitis, vaikai, ligos, rūpesčiai, problemos niekur nedingsta. Gana dažnai būdavo, kad negali atostogauti, nes eksperimentai turi būti padaryti – turi pradėti ir pabaigti: turi paruošti, turi išsiųsti, atveža – paimti, analizuoti, tirti… Darbas ir darbo laikas nenormuoti, dirbi kada reikia.
Apie svarbiausius eksperimentus. Salotos, sėjamoji pipirnė – tai mano pagrindiniai tyrimų objektai. Kad augalai augtų kosmose, pirmiausia reikėjo sužinoti, ar jų sėklos gali dygti ir daigeliai augti, kai kosmose neveikia ir mums, ir augalams įprasta Žemės gravitacija. Tokia buvo pradžia… Mano darbas buvo gravitaciją juntančių sistemų tuose augaliukuose tyrimai, šių sistemų jautrumo gravitacijai analizė. Buvo unikalūs eksperimentai su neautomatinėmis „Biogravistato“ tipo ir automatinėmis „Neris“ kosminėmis centrifugomis. Sužinojome, kad kosmose, tamsoje dygstančių daigelių šaknys sugeba pajusti 1000 kartų mažesnę, nei Žemės, gravitaciją. Džiugu, po kelių metų prancūzų mokslininkai patvirtino šį faktą ir su kitos rūšies augaliukais. Reiškia – nesuklydome, dirbdami su žymiai menkesnėmis pajėgomis. Paskui labai svarbūs bendri kosminiai ir modeliniai (Žemėje) eksperimentai su doktorante tiriant viso augalo gravitacijos jutimo sistemą, ląsteles, kurios atsakingos už patį pirmąjį jutimą ir tai, kas jose vyksta vėliau. Dabar mikroskopijos technika pažengus iki molekulių judesių stebėjimo gyvose ląstelėse , o tuo metu, kai dirbom, to nebuvo. Reikėjo viską sustabdyti laike, reiškia, tiesiog sustabdai vyksmą po minutės, po dviejų, trijų, penkių, pavertus vienaip, kitaip… Sustabdai, tai reiškia, užpili cheminiais fiksatoriais, kad nesikeistų ląstelių struktūra, o tada pjaustai – mikroskopuoji, kad pamatytum ląstelių struktūrą. Tai tokiu principu vyksta darbas – fiksuoji, paskui tyrinėji, kur nuėjo gravitacijos jutikliai-statolitai, kiek ir kaip pasislinko. O toliau matematika… Vargas, bet smagu, kai tavo darbo rezultatus pripažįsta pasaulio mokslinė visuomenė. Kam viso to reikia, koks tikslas? Nuo pat pirmų eksperimentų galvojama, kad kosmose reikės valgyt, kad oro reikės. Tam iš principo kuriamos oranžerijos, ieškoma nykštukinių augalų, kuriamos dirbtinio apšvietimo sistemos… O iš tiesų šitie eksperimentai, tas žalias daigelis labai svarbus palaikyti psichologinį klimatą orbitinėje stotyje, nes, kiek teko kalbėtis su rusų kosmonautais, sąlygos būdavo, ypač pirmuosiuose laivuose, žiaurios – skardos, prietaisai, viskas sukišta, erdvė visai mažutė. Todėl bet koks gyvas, žalias daiktas, su kuriuo kosmonautai atlieka eksperimentus, kuria psichologinį gerbūvį.
Apie kelionę į parodą. Austrijoje 1982 metais vyko tarptautinė paroda. Išvažiavau atsitiktinai ir per stebuklą, nes kažkaip atsitiko, kad nebuvo kam važiuoti – akademikas A. Merkys stūmė ir vieną, ir kitą, bet ar negalėjo važiuoti, ar dokumentai nepraėjo, nežinau, ten istorijos visokios, ilgos, bet esmė – aš išvažiavau. Prieš tai perėjau koridorius Vilniuj, paskui Maskvoj. Saugume, gal, su šautuvais už nugaros stovėjo ir į pokalbį lydėjo, nelabai smagu, bet jaunas – et… Išvažiavau į Vieną su visais parodiniais prietaisais, vyrai paliko vieną, nepadėjo, darykis ką nori, sunkūs, o reikia susipakuoti, vežtis… Reikia – pasidarai kažkaip. Delegacija didžiulė, gal 50 žmonių. Visą mėnesį prabuvom, dieną paleidžiam vieni kitus, kadangi toj parodoj reikia kažkam būti. Buvo „uodegų“, oi buvo, kiek nori, sekė kiekvieną žingsnį, bet na ką dabar, niekur nesidėsi. Bet kai grįžau, ėdė mane labai. Vienas dalykas buvo labai aiškus, kad norėjo mane „pajungti“ – ataskaitą parašiau tokią trumpą Akademijai Maskvoj, išėjau į darbą ir dirbu. Iškvietė čia į Akademiją „tarnyba“ ir, maždaug, kur ataskaita… Sakau, atidaviau, ir viskas, ir nieko daugiau nežinau. Bet po kurio laiko, kai pradėjo į laboratoriją atvažinėti užsieniečiai su aparatūra, vis spaudė ir prašė – jūs pastebėkit. Ką reiškia pastebėkit? Pasiimdavau biuletenį – vieną, antrą kartą, ir trečią… paliko ramybėj. Bet penkių metų laikotarpis – labai sunkus, juodas periodas. Žodžiu, atmokėjau. Bet vis tiek Austrijoj buvau!
Apie kolektyvą. Per patį apogėjų, kuomet ėjo bandymai su „Biogravistatais“, „Fitonais“ (kalbama apie prietaisus, su kuriais dirbta 1979-1986 m.) buvo susiformavusi apie 30 žmonių grupė. Kolektyvas buvo labai smagus, buvom kažkaip labai susigyvenę, nors, aišku, kaip ir visur, visko buvo, ir pavydo buvo. Bet iš esmės smagiai bendravom. Kelių laboratorijų suėjimai, taip vadinamos pirtys, buvo labai populiaru, ypač kai atvažiuodavo kosmonautai. Neatsimenu dabar aš jų pavardžių, važiuodavo jie čia, buvo paprasti normalūs žmonės. Nelabai ką daug šnekėdavo, kaip ir mes – užsiūti, visi užsiūti. O paskui – man tokia riba po Austrijos – kolektyvas pradėjo byrėti – po truputį, po truputį išsivaikščiojo visi… išėjo žmonės, išėjo ir Anapilin, priėmė kitus, prasidėjo natūralus senėjimo procesas. Apie 90-uosius metus finansavimas buvo labai prastas, atleido inžinierius, ėjom neapmokamų atostogų, buvo labai striuka. Finansiškai labai sunkus mokslui laikas. Atsigavome ir moksle, ir finansiškai, kai atsirado sutartys su Bonos universitetu. Bet kolektyvas jau buvo likęs nedidelis, atėjo naujų žmonių. Vieni pritapo, kiti – ne. Dar vėliau atėjo „sodybų tuštėjimo metas“… Taigi, man teko „garbė“ užbaigti Gravitacinės fiziologijos (dabar turėtų vadintis Kosminės botanikos) laboratorijos egzistavimą. Gaila, bet nieko nepadarysi. Viskas turi pradžią ir pabaigą.
Apie nuoskaudas. Ne, gailėti tai nieko negaila, tik tokia nuoskauda, kad ne laiku viskas buvo, gyvenimas ne laiku. Per vėlai, labai per vėlai, kai tokios perspektyvos atsirado. Gaila, kad pas mus ignoruojama tai, kas buvo. Ne tik su kosmosu, bet daug kur – ai, ten buvo kažkas, bet nieko nėra. Ir labai daug prarandama, nes iš naujo klausinėjama elementarių dalykų…
Apie pomėgius. Pomėgių spektras – platus. Ir skiriasi. Jaunystėj – Jaunimo teatro spektakliai, eilėse išstovėdavom prie bilietų, koncertai Filharmonijoj – buvo laikai, kai nuo dabartinės Lukiškių, tada Lenino, aikštės, veždavo autobusu iki Filharmonijos už 10 kapeikų, o bilietas būdavo gal 30 kapeikų… Fantastiški koncertai. Vaikščiodavom abu, labai mėgom. Vargonų koncertai dabartinėje Katedroje, tada buvo Paveikslų galerija… Algimanto viso gyvenimo pomėgiai – bitės ir sodai. Ir dabar tas pats. Kažkada gavom prie Vilniaus kolektyvinį sodą, 6 arai, baisiai kolchozo nualintoj žemėj, žvyryne. Kai mokslininkų buvo tokios finansinės galimybės, teko kažką pasiauginti, tą sodą tvarkė. Paskui bites pas seserį laikė. Paskui persikėlė bites pas draugus į sodybą, užsodino draugams sodą didžiulį. Dabar, kai nusipirkom savo sodybą, jis planuoja – ten 3 hektarai žemės – užsodinti 100 obelų sodą, dar riešutmedžių pasodins. Pats sodinukus augina, skiepija… Ai, darboholikas, – numoja Danguolė, – niekaip sustoti negali. Veiklos yra, yra daug, ir dirba nesustodamas.
O aš tai dariau viską, ko reikėjo: ir siuvau, ir mezgiau. Šito buto statybos – pradėjom statytis tik 1991 metais – sienos ir tos išglaistytos savom rankom. O kai išėjau į pensiją, tiksliau, jau į pabaigą darbų, kai aš sau leidau ruoštis išeiti, nes vyko laboratorijos išformavimas, pradėjau gyventi sau – tada pradėjau keliauti, Vilnių pažinti, keliauti į užsienį, kadangi kažkiek atsirado pinigėlių, nes vyko projektai su vokiečiais, jie finansavo.
Apie dabartį. Biologijos mokslų daktarė Danguolė Švegždienė yra aktyvi Trečio amžiaus universiteto studentė, Turizmo fakulteto grupės seniūnė. Ji visada randa laiko pakonsultuoti mus, muziejininkus, ji vis randa atiduotinų įdomių eksponatų, su ja visada gera bendrauti, ir semti semti – kaip iš šaltinio. Ponia Danguolė sako: „Viskas įdomu, ką tik gali apžioti… o gyvenimas toksai, jis niekada nebuvo lengvas.“

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.