Mokslų daktarė Lina Gervinskaitė – Paulaitienė norėtų kuo plačiau su visuomene dalytis savo mokslinėmis bei praktinėmis žiniomis.
Baigusi tuometinę Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją, buvusio Anykščių rajono mero Alvydo Gervinsko dukra Lina Gervinskaitė – Paulaitienė nusprendė studijuoti psichologiją. Prieš trejus metus ji tapo mokslų daktare.
Nuo 2012 metų L.Gervinskaitė – Paulaitienė Vilniaus universitete dalyvauja mokslinių tyrimų projektuose, dėsto studentams, taip pat ji yra Vilniaus psichoterapijos studijos psichologė.
– Kas lėmė, kad baigusi mokyklą nusprendėte studijuoti psichologijos mokslą?
– Viena iš priežasčių – noras gilintis į žmogaus psichiką, į platų ir kartu labai arti esantį psichologijos mokslą, norėjosi studijuoti tai, kas aktualu, ką patiriam, su kuo gyvename kiekvieną dieną, geriau suprasti, kaip mes jaučiame, mąstome, elgiamės, kas vyksta mūsų galvose, kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės, ir panašūs dalykai.
Kitas motyvas buvo noras dirbti su žmonių grupėmis vedant skirtingus mokymus, gilintis į organizacinės psichologijos aspektus. Stodama į psichologijos bakalauro studijas planavau magistro studijose studijuoti organizacinę psichologiją ir baigusi dirbti su mokymais organizacijoms, darbuotojams. Vis dėlto studijų metu susidomėjau ir klinikine psichologija, dėl to sprendimas, kur stoti toliau, buvo nelengvas. Įstojau į organizacinės psichologijos magistrantūrą, tačiau studijuodama visgi supratau, kad noriu daug daugiau ir kitu aspektu gilintis į žmogaus psichiką nei tas, kuriuo domisi organizacinė psichologija. Dėl to baigusi I-ąjį organizacinės psichologijos kursą stojau iš naujo į klinikinės psichologijos magistro programą. Ten atradau tai, ko ieškojau. Studijos buvo įdomios, intensyvios, teikiančios platų supratimą apie žmogaus psichikos sunkumus ir jų sprendimo kelius.
– Kada supratote, kad norite tapti mokslininke? Kas sunkiausia buvo kelyje, vedančiame to link?
– Studijuoti doktorantūroje man pačiai labai netikėtai pasiūlė mano magistrinio darbo vadovė doc. dr. Rasa Barkauskienė ir nuo to prasidėjo jau toks labiau apibrėžtas kelias į tapimą mokslininke. Kiek save prisimenu, visada buvau smalsi naujoms žinioms, labai mėgau ir mėgstu skaityti, vis įgyti naujų žinių ir supratimų, patiko ir patinka mokytis, tai kaip ir gal nėra visiškai keista, kad pasukau ir į mokslinio domėjimosi sritį. Tai jei sugrįžtume prie pasiūlymo stoti į doktorantūrą, tai magistrinio darbo rašymas buvo didelis iššūkis, kuriam reikėjo pasitelkti daug ištvermės ir kūrybiškai pasižiūrėti į temos atskleidimą ir tyrimo instrumentų parinkimą. Analizavau, kaip paauglių gebėjimas suprasti savo ir kitų vidinį pasaulį ar sunkumai suprantant, kad už elgesio slypi emocijos, mintys, ketinimai, yra susijęs su elgesio sunkumais. Parašius ir sėkmingai apgynus magistro darbą, vadovė paklausė, ar negalvojau apie doktorantūrą. Šis pasiūlymas man buvo lyg griaustinis iš giedro dangaus, nes neįsivaizdavau, kad galėčiau studijuoti doktorantūroje, atrodė, kad tik labai protingi, aiškiai jau nuo bakalauro studijų besidomintys akademiniu darbu įstoja į doktorantūrą. Bet vadovės pasiūlymą persvarsčiau, daviau sau laiko per porą metų įsitikinti, ar tikrai noriu studijuoti. Per tą laiką padirbėjau ir praktiškai susipažinau ir su mokslinio, ir praktinio, ir dėstytojos darbu ir galutinai apsisprendžiau rinktis doktorantūros studijas. Studijuodama doktorantūroje labai daug išmokau, buvo labai įdomu ir prasminga gilintis į dominančias temas, nors teko įveikti nemaža iššūkių. Nemanau, kad straipsnio apimtis leistų plėstis į juos visus, tai paminėsiu tik keletą. Vienas jų – tai doktorantūros studijų ir kitų darbų derinimas. Kai studijavau doktorantūroje, stipendija buvo palyginti nedidelė, tad reikėjo kito darbo, be to, aš visad stengiuosi šalia mokslinio dirbti ir praktinį konsultavimo darbą. Bet vienas iš iššūkių buvo suderinti doktorantūros reikalavimus (gilinimąsi į savo tyrinėjamą tematiką, tyrimus ir t.t.) ir kitus darbus tam, kad užsidirbtum pakankamą atlyginimą. Kitas iššūkis buvo mano mokslinis tyrimas. Tam, kad atskleisčiau savo temą, galėčiau atsakyti į tai, kaip mentalizacija (gebėjimas suprasti vidinį pasaulį) susijusi su paauglių elgesio ir emociniais sunkumais, kaip ji siejasi su vaikystėje patirtu smurtu ir santykių su tėvais kokybe, dariau plačios apimties, kelių etapų tyrimą. Tyrimo įgyvendinimas turėjo daug organizacinių iššūkių, su tais pačiais paaugliais reikėjo susitikti keletą kartų, kai kuriuos vaikus pasiekti ir pradinėje mokykloje, ir jiems paaugus, po poros metų. Taip pat ir tyrimo metodai pareikalavo nemažo energijos ir kūrybiškumo indėlio. Nelengva įvertinti gebėjimą suprasti, kas slypi už kito žmogaus elgesio, kaip tiksliai paaugliai nuspėja ir supranta savo ir kito žmogaus vidinio pasaulio būsenas, mintis, jausmus! Be to, ir tarptautiniu lygiu tuo metu dar nebuvo sutariama, kaip to siekti patikimiausiu ir tiksliausiu būdu. Bet iššūkius pavyko įveikti ir, apsigynusi disertaciją, oficialiai galėjau būti vadinama mokslininke.
– Kokios yra Jūsų mokslinių tyrimų sritys? Kokie yra didžiausi Jūsų tyrimų atradimai?
– Plati tyrimų sritis yra raidos psichopatologija. Tai sritis, kuri domisi, kaip žmogaus raidoje nuo kūdikystės iki suaugusio amžiaus pasireiškia ir vystosi psichologiniai sunkumai, kokie veiksniai ir kaip dalyvauja sunkumų atsiradime, kas apsaugo/mažina tikimybę susidurti su psichologiniais sunkumais. Mano ypatingo domėjimosi sritis yra mentalizacija, t.y. savo ir kito žmogaus psichikos būsenų, tokių kaip jausmai, mintys, ketinimai, įsitikinimai supratimas ir jų susiejimas su stebimu elgesiu. Domiuosi, kaip mentalizacija vystosi, koks jos vaidmuo žmogaus raidoje, psichologiniame ir socialiniame gyvenime. Pastaraisiais metais VU Raidos psichopatologijos tyrimų centre aktyviai plėtojame ir Lietuvoje itin naują temą – analizuojame asmenybės sutrikimo raišką ir raidą paauglystėje. Mano disertacijos tyrimas atskleidė, kad vaikystėje patirtas smurtas siejasi su prastesniu gebėjimu suprasti save ir kitus paauglystėje, ypač santykių kontekste. Prastesnė mentalizacija taip pat vaidina vaidmenį elgesio sunkumuose paauglystėje. Paaugliai, turintys ryškių depresijos ir nerimo sunkumų taip pat pasižymi mentalizacijos sunkumais, bet įdomu, kad nedidelis nerimas paskatina įvardyti daugiau savo ir kito emocinių būsenų tarpasmeninėse situacijose. Ir mano disertacijos, ir kituose mūsų VU Raidos psichopatologijos tyrimų centro tyrimai nuosekliai rodo, kad vaikystėje patirtas smurtas siejasi su daugiau nepalankių pasekmių paauglio raidoje. Taip pat mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad saugūs vaikų-tėvų santykiai vaikystėje susiję su gebėjimu įvardyti daugiau savo ir kito žmogaus emocijų paauglystėje, o mamų gebėjimas dar vaikystėje matyti ir suprasti vaiko vidinį pasaulį itin reikšmingas vaiko psichologinei sveikatai.
– Kokių privalumų Jums gyvenime suteikia psichologijos mokslai kasdieniniame gyvenime? Galbūt tai padeda, pavyzdžiui, išvengti ginčų su vyru?
– Oi, tikrai daug suteikia, bet kartais juokauju su draugėm psichologėm, kad retkarčiais būtų lengviau mažiau žinoti. Tada kai kur gal ir reikalavimai sau būtų mažesni. Psichologijos mokslai padeda suprasti ir prisiminti, kad konfliktų vengti nereikia, jie yra visiškai natūrali artimų santykių dalis, svarbiausia, kad jie būtų sprendžiami ir savo esme būtų konstruktyvūs. Tai, kad aš psichologė, nereiškia, kad nesiginčijam su vyru – ginčijamės. Bet daug kalbamės, stengiamės suprasti, kodėl įvyko konfliktas, ką galime daryti, kad išgirstume, ką jis rodo, apie kokius neišgirstus poreikius ar jausmus signalizuoja.
– Ar sulaukiate kvietimų savo psichologinėmis žiniomis pasidalyti su Anykščių rajono gyventojais?
– Ne, jau daugelį metų nesu sulaukusi.
– Kokie didžiausi Jūsų dabartiniai planai, susiję su karjera ir asmeniniu gyvenimu?
– Tolesnis mokslinio ir praktinio darbo derinimas, buvimas mama augančiam sūnui, šalia to – siekimas rasti laiko sau, vyrui, šeimai ir draugams. Galvoje vis sukasi dar neapibrėžti planai apie radimą būdo, kaip plačiau dalytis savo mokslinėmis ir praktinėmis žiniomis su platesne auditorija, besidominčiais psichologija, mokslu žmonėmis, bet dar konkretaus plano neturiu.
– Ar norėtumėte sugrįžti gyventi į Anykščius? O gal net planuojate sekti tėčio pėdomis ir pabandyti tapti Anykščių rajono mere?
Su vyru kartkartėmis pasvarstome, kaip galėtų atrodyti grįžimas į Anykščius. Bet man šiuo metu patinka gyventi Vilniuje. Smagu dirbti tarp entuziastingų, profesionalių, nuolat tobulėjančių kolegų psichologų – praktikų ir mokslininkų – tiek universitete, tiek praktiniame darbe, daug daugiau profesinių galimybių Vilniuje. Draugų didžioji dalis Vilniuje gyvena. Aišku, pandemija pakeitė, išplėtė nuotolinio darbo galimybes, bet vis dėlto šiuo metu man norisi gyventi Vilniuje. Bet, aišku, Anykščiuose gyvenantys abiejų su vyru tėvai tikrai yra didžiulis privalumas, sūnus tikrai labai myli senelius, mielai leidžia laiką su jais, tai tas irgi kartais paskatina svarstyti apie Anykščius. Tik nėra vieno tvirto atsakymo į šį klausimą. Bet va, dar turiu tokį asmeninį ypatumą, kad mėgstu būti atpažįstama pagal tai, kas esu aš pati, ką aš esu nuveikusi, koks esu žmogus, o ne žinoma per savo tėčio buvusias pareigas. O spėju, kad Anykščiuose kažkiek su tuo tektų susidurti ir tai būtų tam tikras ypatumas, prie kurio reikėtų prisipratinti. Ir kartu šitoje vietoje jau kaip psichologė žinau, kad vis dėlto svarbiausia, ką tu pats ir tavo artimi žmonės galvoja ir kaip tave mato, tai žinau, kad rasčiau savo santykį ir su tuo, kad kažkam galiu būti vieno iš Anykščių merų dukra.
O mere tai neturiu noro būti, manau, kad galiu daug sėkmingiau savo gebėjimus panaudoti kitose srityse, prisidėdama prie visuomenės gyvenimo gerinimo.
– Kada supratote, kad norite tapti mokslininke? Kas sunkiausia buvo kelyje, vedančiame to link?
– Studijuoti doktorantūroje man pačiai labai netikėtai pasiūlė mano magistrinio darbo vadovė doc. dr. Rasa Barkauskienė ir nuo to prasidėjo jau toks labiau apibrėžtas kelias į tapimą mokslininke. Kiek save prisimenu, visada buvau smalsi naujoms žinioms, labai mėgau ir mėgstu skaityti, vis įgyti naujų žinių ir supratimų, patiko ir patinka mokytis, tai kaip ir gal nėra visiškai keista, kad pasukau ir į mokslinio domėjimosi sritį. Tai jei sugrįžtume prie pasiūlymo stoti į doktorantūrą, tai magistrinio darbo rašymas buvo didelis iššūkis, kuriam reikėjo pasitelkti daug ištvermės ir kūrybiškai pasižiūrėti į temos atskleidimą ir tyrimo instrumentų parinkimą. Analizavau, kaip paauglių gebėjimas suprasti savo ir kitų vidinį pasaulį ar sunkumai suprantant, kad už elgesio slypi emocijos, mintys, ketinimai, yra susijęs su elgesio sunkumais. Parašius ir sėkmingai apgynus magistro darbą, vadovė paklausė, ar negalvojau apie doktorantūrą. Šis pasiūlymas man buvo lyg griaustinis iš giedro dangaus, nes neįsivaizdavau, kad galėčiau studijuoti doktorantūroje, atrodė, kad tik labai protingi, aiškiai jau nuo bakalauro studijų besidomintys akademiniu darbu įstoja į doktorantūrą. Bet vadovės pasiūlymą persvarsčiau, daviau sau laiko per porą metų įsitikinti, ar tikrai noriu studijuoti. Per tą laiką padirbėjau ir praktiškai susipažinau ir su mokslinio, ir praktinio, ir dėstytojos darbu ir galutinai apsisprendžiau rinktis doktorantūros studijas. Studijuodama doktorantūroje labai daug išmokau, buvo labai įdomu ir prasminga gilintis į dominančias temas, nors teko įveikti nemaža iššūkių. Nemanau, kad straipsnio apimtis leistų plėstis į juos visus, tai paminėsiu tik keletą. Vienas jų – tai doktorantūros studijų ir kitų darbų derinimas. Kai studijavau doktorantūroje, stipendija buvo palyginti nedidelė, tad reikėjo kito darbo, be to, aš visad stengiuosi šalia mokslinio dirbti ir praktinį konsultavimo darbą. Bet vienas iš iššūkių buvo suderinti doktorantūros reikalavimus (gilinimąsi į savo tyrinėjamą tematiką, tyrimus ir t.t.) ir kitus darbus tam, kad užsidirbtum pakankamą atlyginimą. Kitas iššūkis buvo mano mokslinis tyrimas. Tam, kad atskleisčiau savo temą, galėčiau atsakyti į tai, kaip mentalizacija (gebėjimas suprasti vidinį pasaulį) susijusi su paauglių elgesio ir emociniais sunkumais, kaip ji siejasi su vaikystėje patirtu smurtu ir santykių su tėvais kokybe, dariau plačios apimties, kelių etapų tyrimą. Tyrimo įgyvendinimas turėjo daug organizacinių iššūkių, su tais pačiais paaugliais reikėjo susitikti keletą kartų, kai kuriuos vaikus pasiekti ir pradinėje mokykloje, ir jiems paaugus, po poros metų. Taip pat ir tyrimo metodai pareikalavo nemažo energijos ir kūrybiškumo indėlio. Nelengva įvertinti gebėjimą suprasti, kas slypi už kito žmogaus elgesio, kaip tiksliai paaugliai nuspėja ir supranta savo ir kito žmogaus vidinio pasaulio būsenas, mintis, jausmus! Be to, ir tarptautiniu lygiu tuo metu dar nebuvo sutariama, kaip to siekti patikimiausiu ir tiksliausiu būdu. Bet iššūkius pavyko įveikti ir, apsigynusi disertaciją, oficialiai galėjau būti vadinama mokslininke.
– Kokios yra Jūsų mokslinių tyrimų sritys? Kokie yra didžiausi Jūsų tyrimų atradimai?
– Plati tyrimų sritis yra raidos psichopatologija. Tai sritis, kuri domisi, kaip žmogaus raidoje nuo kūdikystės iki suaugusio amžiaus pasireiškia ir vystosi psichologiniai sunkumai, kokie veiksniai ir kaip dalyvauja sunkumų atsiradime, kas apsaugo/mažina tikimybę susidurti su psichologiniais sunkumais. Mano ypatingo domėjimosi sritis yra mentalizacija, t.y. savo ir kito žmogaus psichikos būsenų, tokių kaip jausmai, mintys, ketinimai, įsitikinimai supratimas ir jų susiejimas su stebimu elgesiu. Domiuosi, kaip mentalizacija vystosi, koks jos vaidmuo žmogaus raidoje, psichologiniame ir socialiniame gyvenime. Pastaraisiais metais VU Raidos psichopatologijos tyrimų centre aktyviai plėtojame ir Lietuvoje itin naują temą – analizuojame asmenybės sutrikimo raišką ir raidą paauglystėje. Mano disertacijos tyrimas atskleidė, kad vaikystėje patirtas smurtas siejasi su prastesniu gebėjimu suprasti save ir kitus paauglystėje, ypač santykių kontekste. Prastesnė mentalizacija taip pat vaidina vaidmenį elgesio sunkumuose paauglystėje. Paaugliai, turintys ryškių depresijos ir nerimo sunkumų taip pat pasižymi mentalizacijos sunkumais, bet įdomu, kad nedidelis nerimas paskatina įvardyti daugiau savo ir kito emocinių būsenų tarpasmeninėse situacijose. Ir mano disertacijos, ir kituose mūsų VU Raidos psichopatologijos tyrimų centro tyrimai nuosekliai rodo, kad vaikystėje patirtas smurtas siejasi su daugiau nepalankių pasekmių paauglio raidoje. Taip pat mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad saugūs vaikų-tėvų santykiai vaikystėje susiję su gebėjimu įvardyti daugiau savo ir kito žmogaus emocijų paauglystėje, o mamų gebėjimas dar vaikystėje matyti ir suprasti vaiko vidinį pasaulį itin reikšmingas vaiko psichologinei sveikatai.
– Kokių privalumų Jums gyvenime suteikia psichologijos mokslai kasdieniniame gyvenime? Galbūt tai padeda, pavyzdžiui, išvengti ginčų su vyru?
– Oi, tikrai daug suteikia, bet kartais juokauju su draugėm psichologėm, kad retkarčiais būtų lengviau mažiau žinoti. Tada kai kur gal ir reikalavimai sau būtų mažesni. Psichologijos mokslai padeda suprasti ir prisiminti, kad konfliktų vengti nereikia, jie yra visiškai natūrali artimų santykių dalis, svarbiausia, kad jie būtų sprendžiami ir savo esme būtų konstruktyvūs. Tai, kad aš psichologė, nereiškia, kad nesiginčijam su vyru – ginčijamės. Bet daug kalbamės, stengiamės suprasti, kodėl įvyko konfliktas, ką galime daryti, kad išgirstume, ką jis rodo, apie kokius neišgirstus poreikius ar jausmus signalizuoja.
– Ar sulaukiate kvietimų savo psichologinėmis žiniomis pasidalyti su Anykščių rajono gyventojais?
– Ne, jau daugelį metų nesu sulaukusi.
– Kokie didžiausi Jūsų dabartiniai planai, susiję su karjera ir asmeniniu gyvenimu?
– Tolesnis mokslinio ir praktinio darbo derinimas, buvimas mama augančiam sūnui, šalia to – siekimas rasti laiko sau, vyrui, šeimai ir draugams. Galvoje vis sukasi dar neapibrėžti planai apie radimą būdo, kaip plačiau dalytis savo mokslinėmis ir praktinėmis žiniomis su platesne auditorija, besidominčiais psichologija, mokslu žmonėmis, bet dar konkretaus plano neturiu.
– Ar norėtumėte sugrįžti gyventi į Anykščius? O gal net planuojate sekti tėčio pėdomis ir pabandyti tapti Anykščių rajono mere?
Su vyru kartkartėmis pasvarstome, kaip galėtų atrodyti grįžimas į Anykščius. Bet man šiuo metu patinka gyventi Vilniuje. Smagu dirbti tarp entuziastingų, profesionalių, nuolat tobulėjančių kolegų psichologų – praktikų ir mokslininkų – tiek universitete, tiek praktiniame darbe, daug daugiau profesinių galimybių Vilniuje. Draugų didžioji dalis Vilniuje gyvena. Aišku, pandemija pakeitė, išplėtė nuotolinio darbo galimybes, bet vis dėlto šiuo metu man norisi gyventi Vilniuje. Bet, aišku, Anykščiuose gyvenantys abiejų su vyru tėvai tikrai yra didžiulis privalumas, sūnus tikrai labai myli senelius, mielai leidžia laiką su jais, tai tas irgi kartais paskatina svarstyti apie Anykščius. Tik nėra vieno tvirto atsakymo į šį klausimą. Bet va, dar turiu tokį asmeninį ypatumą, kad mėgstu būti atpažįstama pagal tai, kas esu aš pati, ką aš esu nuveikusi, koks esu žmogus, o ne žinoma per savo tėčio buvusias pareigas. O spėju, kad Anykščiuose kažkiek su tuo tektų susidurti ir tai būtų tam tikras ypatumas, prie kurio reikėtų prisipratinti. Ir kartu šitoje vietoje jau kaip psichologė žinau, kad vis dėlto svarbiausia, ką tu pats ir tavo artimi žmonės galvoja ir kaip tave mato, tai žinau, kad rasčiau savo santykį ir su tuo, kad kažkam galiu būti vieno iš Anykščių merų dukra.
O mere tai neturiu noro būti, manau, kad galiu daug sėkmingiau savo gebėjimus panaudoti kitose srityse, prisidėdama prie visuomenės gyvenimo gerinimo.
