Mokykla, kurioje dar menamos… fizinės bausmės

Yra Anykščių krašte tokia mokykla, kur tenka sėdėti senuose juoda spalva nudažytuose mokykliniuose suoluose su atverčiamomis lentelėmis. Kur skamba skardžiu garsu rankose tilindžiuojantis metalinis varpelis ir kur visiems būna puiki proga prisiminti fizines bausmes. Už teisingus atsakymus šioje mokykloje nerašomi jokie pažymiai, o įteikiami suvenyrai…

Mokykla paversta muziejumi

Tokia mokykla yra Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaime. Tiksliau pasakius, tai Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, įkurdintas 1987 metais, restauravus dar carizmo metais statytą Kunigiškių pradžios mokyklos pastatą.
Kadangi muziejus veikia istorijos paminkle – buvusioje mokykloje, tad, savaime suprantama, čia buvo atkurta senovinė klasė. Muziejaus steigėjai pirminį klasės vaizdą atkūrė pagal prieškario metais čia mokytojavusio ir fotografuoti mėgusio Juozo Jokšo darytas nuotraukas. Iš Kunigiškių kaimo kilusi, Ukmergėje gyvenusi mokytoja Danutė Šilinienė padovanojo įvairių mokymo priemonių, mokyklinių vadovėlių. Ji taip pat pasirūpino, kad muziejuje atsirastų seni mokykliniai suolai. Tokius kraštietė surado Žemaitkiemio aštuonmetės mokyklos sandėlyje. Šios mokyklos direktorius Stasys Misiūnas mielai sutiko dovanoti steigiamam muziejui ne tiktai išsaugotus suolus, bet ir mokyklinę lentą, spintą inventoriui susidėti. Kunigiškiečiai Birutė ir Aloyzas Kovai atnešė į muziejų išsaugotas savo namuose dvi vertingas relikvijas: metalinį mokyklinį varpelį ir Nukryžiuoto Jėzaus medinę skulptūrą, kuri kabojo klasėje virš lentos. Įsteigus kolūkį, mokykla iš Kunigiškių buvo perkelta į Malaišių kaimą ir įkurdinta į Sibirą ištremtų ūkininkų Antanėlių erdvioje troboje. O buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje pradėjo veikti biblioteka, klubas- skaitykla. Čia dirbusi Birutė Kovienė kai kuriuos daiktus iš mokyklos parsinešusi į namus išsaugojo, o įsteigus muziejų, ši kunigiškiečių šeima relikvijas padovanojo jam…

Ypatingas dėmesys Juozui
Tumui – Vaižgantui

Šioje klasėje buvo įrengta ir gausi ekspozicija, skirta kraštiečiui- lietuvių literatūros klasikui, visuomenės veikėjui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui. Vaikystėje jam teko Kunigiškių pradžios mokykloje mokytis,- gabus vaikas užbaigė mokyklą per dvi žiemas. Ir vėliau jis savosios mokyklos nepamiršo, susirašinėjo su mokytojais, dovanodavo knygų, mokyklinių reikmenų, šelpė vargingiau gyvenančius vaikus, o kai apsilankydavo gimtuosiuose Malaišiuose, visuomet užsukdavo ir į Kunigiškių mokyklą.
1929-ųjų rudenį, kai Vaižgantas pasitiko 60-ies metų jubiliejų, mokiniai, mokinių tėvai ir mokytojai kreipėsi į rašytoją su prašymu, kad Kunigiškių pradžios mokykla būtų pavadinta kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Jis mielai sutiko, ir jau kitais metais mokykla tokiu garbingu vardu buvo pavadinta. Ta proga Vaižgantas mokyklai nupirko knygų ir mokymo priemonių už 200 litų, o tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai…
Kai namas buvo restauruojamas, griaunant mokyklos pastatą, palėpėje buvo surasta viena iš Vaižganto padovanotų knygų- prancūzų kalbos vadovėlis pradinėms klasėms. Ta nedidelio formato knygelė surado vietą muziejaus ekspozicijoje. O Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus pastatą puošia tokia pat iškaba, kokia atsirado ant Kunigiškių pradžios mokyklos fasado 1930 metais- ji taip pat atkurta pagal senas mokytojo Juozo Jokšo darytas fotografijas.

Nė vienas eksponatas
nėra pirktas

Kunigiškių pradžios mokykloje teko mokytis ir žymiajai išeivijos rašytojai Alei Rūtai (Elenai Viktorijai Nakaitei-Arbienei), garsiam akvarelės meistrui Kajetonui Sklėriui, mokslininkams inžinieriams Povilui Sklėriui, Gvidui Kazlauskui, chemikui Feliksui Staniuliui, miškininkui Algirdui Matulioniui, Lietuvos kariuomenės karininkui-Sibiro gulagų kankiniui- Alfonsui Sklėriui ir daugeliui kitų, kuriems muziejuje skirtas deramas dėmesys tuose kambariuose, kur kadaise gyveno mokytojų šeimos. O buvusioje mokyklos rūbinėje įrengta senovinių rakandų, žemės ūkio padargų ekspozicija.
Visi šiame muziejuje surinkti eksponatai yra dovanoti geros valios žmonių – nė vienas daiktas nebuvo pirktas už pinigus. Kasmet muziejus pasipildo vis naujais eksponatais. 

Vien pastaruoju metu daug vertingų istoriniu požiūriu dalykų Kunigiškių muziejui padovanojo vaitkūniečiai Zita Šukienė, Rita ir Saulius Tranai, svėdasiškiai Ona ir Jurgis Jėckos, kunigiškietis Bronius Kovas, Gudonių kaimo gyventoja Dalia Dagienė, kraštietis Raimondas Kovas iš Gykių, Anykščiuose gyvenantis, iš Narbučių kaimo kilęs Albinas Gudonis, kraštietis- teatro, kino ir televizijos aktorius, respublikos nusipelnęs artistas- Ferdinandas Jakšys, kraštiečiai mokslininkai biomedicinos mokslų daktaras doc. Juozas Lapienis, technikos mokslų daktaras doc. Gvidas Kazlauskas, gamtos mokslų daktaras doc. Romualdas Šimkūnas ir daugelis, daugelis kitų.

Šiandienos moksleiviai
jau nebemoka rašyti kreida

Visi apsilankiusieji muziejuje Kunigiškiuose susidomėję apžiūri ekspozicijas, nuolatines ir kilnojamąsias parodas. Tačiau ypač mėgstama užsukti į senovinę klasę, pasėdėti neįprastuose suoluose. Vyresnioji karta prisimena savo vaikystę, mokyklinius metus, kuomet teko sėdėti tokiuose suoluose. O jaunimui – tai tiesiog egzotika, neįprasti, nematyti dalykai. Juos stebina ne tiktai suolai, kurių lentelės atsiverčia ir su trenksmu verčiasi žemyn, bet ir seni plunksnakočiai, rašalinės, apšvietimui naudotos balanos, prieškario laikų pažymių knygelės, mokyklos baigimo pažymėjimai. Iš kai kurių didmiesčių mokyklų atvažiavę moksleiviai neįsivaizduoja, kaip galima kreida rašyti ant lentos, nes jų mokyklose karaliauja lentos, aprūpintos šiuolaikinėmis technologijomis. Stebisi daug kas ir paprastais skaičiuotuvais – „skaitliukais“, retai kuris moksleivis moka jais naudotis.
Nuostabą dabartinei kartai kelia ir sovietmečio reliktas – mergaitiška mokyklinė uniforma, kurią taip pat galima pamatyti muziejuje. O koks ažiotažas kyla, kai jaunoji karta sužino apie seniau mokyklose taikytas fizines bausmes: kiekvienas bando sušerti muziejuje esančia storoka liniuote sau per delną ir pajusti smūgio „skonį“. Bando daugelis ir paklūpoti ant akmenukų klasės kampe, bet teišveria vos keletą sekundžių, tiktai kol nusifotografuoja. Ir be galo stebisi, kaip neklaužados galėdavo šitaip išklūpoti visą pamoką ar net ilgiau ?
Ekskursijų dalyviams organizuojamos muziejuje ir edukacinės programos, kurių metu atkuriamos tarpukario laikų pamokos. Tai būna puiki proga sugrįžti į tą laikmetį, kai tokiose pradžios mokyklose mokėsi dabartinių moksleivių seneliai ir proseneliai. Žinoma, fizinės bausmės tokių pamokų metu netaikomos, nors kartais jaunimas drausmingumu nepasižymi. O atsakinėti į „mokytojo“ klausimus tenka. Už teisingus atsakymus pažymiai nerašomi, tačiau muziejaus jaunieji svečiai apdovanojami suvenyrais – prisiminimui išsiveža knygelių apie Svėdasų kraštą. Klausimai būna lengvi, tačiau dabartinei kartai ne visuomet „įkandami“. Antai, retai kuris atspėja, ką reiškia rašytojo Juozo Tumo slapyvardis Vaižgantas, nežino, kad tokiu vardu buvo vadinamas pagonybės laikų dievas – linų ir kanapių derliaus globėjas. Į prašymą paspėlioti, koks dalykas labiausiai Kunigiškių mokykloje sekėsi Tumų Juozukui, daugelis atsako, kad lietuvių kalba, nors būsimajam rašytojui teko mokytis gūdžiais carizmo laikais, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, kuomet mokyklose visi dalykai buvo dėstomi tiktai rusų kalba. „Kietas riešutėlis“ vaikams būna ir įvairūs senovėje Aukštaitijos krašte vartoti žodžiai, daiktų pavadinimai, pasakymai, ne visiems pasiseka atspėti, kur ir kokiems tikslams buvo naudojamas vienas ar kitas buities rakandas.
Geros nuotaikos muziejuje niekam nepritrūksta, nors ne visus pamokoje aplanko sėkmė. Užtat į valias visi čia gali fotografuotis, įsiamžinti „asmenukėse“, video juostose, čiupinėti eksponatus, vaikštinėti po muziejaus kambarius, jaustis tarsi savo namuose…