Mokytoja Eleonora Žemaitaitienė: „Gyvenu, apsikabinusi savo prisiminimus“

Kavarsko pakalnėje stūkso visai miestelio istorijai svarbus pastatas, saugantis autentišką visos Rudolevičių šeimos ir gyvenamojo namo istoriją, kurią sutiko papasakoti viena iš šios giminės palikuonių – 92 metų kavarskietė, buvusi mokytoja Eleonora Vincentina Žemaitaitienė (mergautinė pavardė – Rudolevičiūtė).

Kreiptis į gydytojus – nebėra prasmės

Senatvė ir jos nuolatinis palydovas skausmas, sulaukus ilgaamžystės, – neišvengiami. Eleorona Žemaitaitienė atvira – dėl koronaviruso pandemijos ir karantino nėra galimybės atlikti jos širdies stimuliatoriaus patikrą, o kreiptis į gydytojus dabar beprasmiška.
 „Šiandien pabudau – viską skauda… Nuotoliniu būdu gydytoja vaistų išrašė, o daugiau kreiptis – visai nebėra prasmės. Gyvenimas žaibu praskrido. Gyvenu tarsi laikydamasi už siūlo“, – atsiduso senolė.

Už darbą – sumokėta natūra

Pasak Eleonoros, Kavarske stovintis Rudolevičių namas mena garbingą istorinę praeitį.
,,Tas namas statytas 1905 -1910 metais Radžvilų. Tėvui už darbą 1920–1930 metais dvaruose buvo sumokėta natūra – paskirtas namas mūsų šeimai.Petras Rudolevičius (1881 m. gimimo), caro laikų karininkas, po Spalio revoliucijos pabėgo iš Rusijos armijos ir atvyko į Taujėnų valsčių. Įsidarbino Pamūšio ir Laviškio dvaruose ūkvedžiu. Ten vedė 20 metų jaunesnę Kurklių dvaro ūkvedžio Antano Ivanausko dukrą Mariją Ivanauskaitę.
„Už bene visą dešimtmetį trukusį darbą dvaruose tėvui buvo užmokėta natūra – paskirtas iki tol Radžvilams priklausęs namas Kovarske (iki XX a. vidurio miestas buvo žinomas kaip Kovarskas – L. D. past.) su 75 arų žemės valda prie namo ir 5 ha prie pat miesto iki gelžbetoninio kryžiaus su įveistu labai turtingu sodu. Aš gimiau 1928 metais Pamūšio dvarelyje, kurio jau seniai nebelikę. Į Kovarską mūsų šeima atsikraustė 1930 metais. Pradėjo ūkininkauti, kad išgyventų ir susimokėtų už nekilnojamąjį turtą valstybei“, – pasakojo senolė.
Senasis namas, pastatytas Kavarsko pakalnėje 1905-1910 metais, buvo 22 metrų ilgio, 12 metrų pločio, 16  baltomis langinėmis puoštų langų, masyviomis centrinėmis durimis. Fasadinė pusė atgręžta į bažnyčią. Namas vienu šonu buvo atsisukęs į Pienios upelio kraštą, kitu – į gatvės pusę. Stogas buvo dengtas balta cinkuota metalo danga, sienos suręstos iš storų sienojų. Namo stogas į viršų kėlė keturis kaminus ir du žaibolaidžių stiebus. Į namą buvo galima įeiti iš dviejų pusių: nuo gatvės pro atvirą verandą su keturiomis medinėmis išgražintomis kolonomis, o iš Pienios upelio pusės buvo įėjimas į arkinio stiliaus  raudonų plytų rūsį, kuris užėmė trečdalį namo.
Namai buvo apsaugoti iš visų pusių – nuo gatvės ir kaimynų skyrė aukšta mūrinė tvora. Namo pamatai mūriniai, priekyje žemi, o į pakalnę – tolydžio aukštėjantys iki dviejų metrų. Antroje namo pusėje – atviras balkonas. Upelis juosė visą sodybą. Pieva už kiemo griovio iki šaltinio pietų pusėje ir Pienios upelio rytuose priklausė bažnyčiai.

Davė žemės Kavarsko mokyklos statyboms

1934 metais Eleonoros Rudolevičiūtės tėvas sudarė sutartį su Švietimo ministerija ir davė 1 ha žemės mokyklos statyboms. „Mums už tą vieną hektarą žemės davė 3 ha nedirbamos žemės kitoje Kavarsko pusėje. Ten buvo likę trijų pastatų griuvėsiai – buvusio Mažųjų Pienionių dvaro pamatai ir žemė. Lėšų mokyklos statyboms skyrė Amerikoje gyvenantis Pranas Kalibatas, kilęs iš Žvirblėnų kaimo, kuris lankėsi ir mūsų namuose. Aš iki šiol prisimenu, kaip jis buvo apsirengęs. Labai norėtųsi, kad Kavarske būtų nors koks paminklas pastatytas Pranui Kalibatui“, – kalbėjo ilgaamžė E. Žemaitaitienė.

Vertinga istorija

„Mano tėvas bendravo su kunigais, vargonininku. Šiame name buvo prekiaujama odomis, jame apsistodavo keliautojai pernakvoti. Atsimenu, kaip apsilankęs P. Kalibatas prieškambaryje iš kišenės traukė dolerius ir mums dalijo. Tai buvo maždaug 1935–1937 metai. Kadangi mūsų šeima buvo didelė, net penki vaikai, buvom gavę du siuntinius iš Kalibato. Buvo įdėta medžiagų, suknelių ir aukštakulniai batai su aukštais šniūruotais aulais, kurie niekam netiko. Jie ilgai gulėjo ant aukšto ir tarnavo kaip vaikų žaislai, – šypsojosi močiutė ir tęsė,- apsistodavo Pupų Dėdė – Petras Biržys prieš Šv. Jono atlaidus ir nakvodavo pas mus keturias penkias dienas“.
Rudolevičiai 1933–1935 metais nuomojo patalpas mokyklai. „Man neteko tos mokyklos lankyti, bet atsimenu čia gyvenusią mokytoją. Mūsų šeima gyveno toje namo pusėje, kur link upelio, kur išėjimas į atvirą balkoną, o didžiajame kambaryje buvo sustatyti suolai, – teigė pašnekovė ir tęsė: – ir kituose privačiuose namuose buvo nuomojamos patalpos mokykloms, kol nebuvo pastatyta mūrinė Kavarsko mokykla. Atsimenu, Kavarsko vaikai mokytis eidavo į Vanagų, Keblų namus“.
Kavarsko pakalnėje esantis namas skyrėsi iš visų aplinkinių, nes aplink stovėjo nedideli žydų gyvenamieji namai.
1941 metais sudegė Rudolevičių turėtas ūkinis pastatas. „Artėjant frontui, sovietų kareiviai buvo įsitvirtinę mokyklos pastogėje. Juos užpuolė organizuoti Svirnų ir Kavarsko vyrai, vadovaujami iš Svirnų kilusio ūkininko Stasio Griganavičiaus. Įvyko susišaudymas. Štai tada ir sudegė mūsų kluonas, stovėjęs prie mokyklos.  Tėvai su giminių pagalba pasistatė naują ūkinį pastatą kieme. Tiesa, tėvai jį vadindavo vazaune“, – atminimais dalijosi Eleonora.
Karo metu erdviuose Rudolevičių namuose buvo įsikūręs vokiečių štabas, savo laiku patalpomis naudojosi teismas, policija. „Laikinai, kol rasdavo pastovią gyvenamąją vietą, apsistodavo pagyventi į Kavarską dirbti atvykę gydytojai, mokytojai. Mano tėvai kalbėdavo, kad čia, į mūsų senojo namo patalpas, rinkdavosi ir savanoriai, ir skautai. O kaimynas Bakanauskas, būdamas 93 metų, man dar pasakojo, kad čia buvo savanorių komendantūra“, – prisiminė Eleonora.

Karo metai

Eleonora puikiai atsimena karo laikus: „Kavarske atsirado Sovietinės armijos kareivių garnizonas. Vokiečiai, pradėję karą, užėmę Lietuvą ir nukeliavę tolyn į Rusiją. Lietuvoje jie išbuvo beveik 4 metus, 1944 m. turėjo trauktis atgal į Vokietiją. Fronto linija tęsėsi nuo Anykščių per Kavarską, tolyn į Vakarus“.
Senolės atmintyje – Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai su šeima teko slėptis Girelės miške, o atsitraukianti vokiečių kariuomenė subombardavo, sudegino bei susprogdino nemažai namų Kavarske. Artėjant frontui nuo Anykščių pusės, Kavarsko ligoninę buvo užėmę vokiečiai. Rudolevičių namuose jie įrengė medicinos punktą, Eleonoros sesuo ten dirbo felčere-akušere. Frontui artėjant, visi gyventojai gavo žinią iš valsčiaus – reikia slėptis, trauktis iš miestelio.
„Per tą laiką, kai mūsų namuose buvo vokiečių štabas, vienoje pusėje sėdėjo sargybiniai, kitoje – generolai, gurkšnodami krupniką. Sargyba budėjo, laukė. Vienas pagyvenęs kareivis vokietis man pasakė: „Jūs čia nebūkit,  bėkit, nes atvažiuos žvalgybininkai ir jus išveš į Vokietiją darbams“. Kai artėjo frontas link Kavarsko, vargonininkas ir muzikos mokytojas Puodžiūnas pianiną pastatė mūsų kambaryje, o į mūsų rūsį padėjo ir kitų rakandų“, – pasakojo Eleonora.  
Ruošdamiesi pasitraukti, bėgti, Rudolevičiai buvo pas senelius išvedę dvi karves, kiaules, o daiktus sudėję į vežimą, bet nebespėjo išvažiuoti: „Puolėme krauti daiktus į pakinkyto arklio vežimą. Nespėjom išvažiuoti arkliu, nes jau girdėjom prasidėjusį susišaudymą.
Arklį, į vežimą pakinkytą, tėvams pavyko uždaryti į ūkinį pastatą, vadinamąją vazaunę. Mes pasislėpėm rūsyje, o kai nutilo susišaudymas, skubėjom į Šovenių kaimą pas senelius Ivanauskus. Seneliai nesitraukė iš namų. Iš Šovenių tėvai planavo pasiekti Girelės mišką ir ten slėptis nuo fronto. Pamenu, tėvas su broliu negalėjo suvaldyti labai išsigandusio arklio. Buvo peršauti pakinktai. Galėjo sudegti visas pastatas kartu su arkliu, bet viena padegamoji kulka buvo įstrigusi pagalvėje ir apsivėlusi pūkais, kita kulka – duonos kepale. Girelės miške praleidome dvi paras, kol frontas nutolo. Vyko susišaudymas ir mums būnant miške. Nežinau, kas pranešė, bet po susišaudymo gavom žinią, kad paliktume mišką ir trauktume Kavarsko link“.
Eleonorai ir visiems kitiems, grįžtantiems iš Girelės miško, yra tekę matyti lėktuvus, kurie bombardavo ir padegė Kavarsko miestelį. „Pasirodė dūmai uždegtų namų. Sudegė mamos sesers naujai pastatyta sodyba. Gal penki-šeši namai Kavarske, link mokyklos, buvo subombarduoti ir sudeginti. Mūsų namo stogas buvo sušaudytas kaip rėtis. Vokiečiai taip pat subombardavo žydų malūną, pastatytą prie Pienios upelio“, – atsiminimais dalijosi močiutė.  
Kaip pasakojo Eleonora, frontui praūžus, kieme jie rado kažkieno negyvą arklį, karvė irgi gulėjo nušauta, o toliau, prie upelio, bažnyčiai priklausančioje pievoje, – du negyvi vokiečiai. „Mes, vaikai, ėjom artyn pažiūrėti. Kol jie gulėjo, mums dar nebuvo taip baisu, bet kai du vyrai juos pririšo grandinėmis už kojų ir ėmė traukti į duobę… Ilgai dar į tą pusę vėliau negalėdavau pažiūrėti“, – pasakojo močiutė.
„Vėliau mūsų arklį atėmė rusai, paliko tik kuiną – nuvarytą arklį. O ką gi su nuvarytu arkliu ūkyje benudirbsi?“ – atsiduso senolė.

Sesers ištrėmimas į Sibirą 1946 m.

Frontui slenkant per Lietuvą į Vakarus, Kaune be žinios pradingo vyriausios Rudolevičių dukters Vandos vyras Vytas. „Niekas nieko nežinojo apie jos vyrą. Pasibaigus karui, Vanda grįžo iš Kauno pas tėvus į Kavarską, dirbo Taujėnų vaikų darželyje. Mūsų šeimos žemės ribos siekė didįjį gelžbetoninį Kavarsko kryžių. Vieną 1946 metų savaitgalio rytą sesuo turėjo išvesti karves iki ganyklos. Ant ragų užrišdavo grandines ir varydavo karves  miestelio grindiniu į ganyklą – tada mat niekas keliu nevažiuodavo. Pakeliui, pamačiusi ant namo prikabintą plakatą, sustojo paskaityti. O ten buvo antitarybinio turinio proklamacija prieš rusus. To užteko, kad kitą dieną mano sesuo būtų suimta ir išvežta į Ukmergės kalėjimą. Nerasdami tikrojo vykdytojo, ją apkaltino prikabinus atsišaukimą. Mes su mama nešdavom jai maisto visą 1946-ųjų metų vasarą, o rudeniop sesuo buvo perkelta į Kauno kalėjimą, nuteista dešimčiai metų tremties. Vėliau buvo išvežta į Uchtimską“, – pasakojo Eleonora.

Nacionalizuotame name – vaikų darželis

Gausi Rudolevičių šeima gyveno Kavarske iki 1949 metų, kol sovietmečiu namai ir žemė buvo atimta, nacionalizuota. „Užbaigę mokslus, vaikai buvo „išsiblaškę“ po Lietuvą: kas į Kauną, kas kur kitur. Namuose liko tik tėvai ir viena sesuo. Namą paėmė valstybės nuosavybėn. Likom „nekenksmingi“. Mano tėtis buvo reumatikas, gulėjo ant patalo, mirė 1951 metais, tada mama išvyko gyventi pas vaikus. Nacionalizuotame name įkūrė vaikų darželį. 1972 m. namą nugriovė ir perstatė, įrengė butus nuomininkams, gyveno mokytojai ir kiti, kuriems reikėjo laikinai apsistoti. Dar vėliau – apgyvendinti asocialūs žmonės. Gyveno net ir tas, kuris įskundė Vandą.  Sesei, kai ją teisė, davė perskaityti bylą,  tada ji ir sužinojo, kas matė, kas pasirašė“, – pasakojo E. Žemaitaitienė.
Vaikų darželis nacionalizuotame name veikė 1951–1956 metais. „Jau matyti, kad sovietmečiu apdaužyti pamatai, kurių niekas nebetvarkė. Čia lankytą darželį dar atsimena kai kurie kavarskiečiai. Vėliau buvo darželiui pastatytas naujas pastatas Tvenkinio gatvėje“, – pasakojo Eleonora.

Nugriautas ir perstatytas

Pasak Eleonoros, 1972 m. gyvenamasis namas iki pat pamatų nugriautas, nes buvo panašus į dvarelio statinį. „Vėliau atstatė ant tų pačių pamatų, įrengė penkis socialinius būstus nuomininkams. Mūsų buvę gražūs namai tapo valstybiniu daugiabučiu. Namas atrodė lyg koks barakas. Neliko jokių verandų. Paskutiniai ten apgyvendintieji gyveno labai netvarkingai. Kavarskiečiai man pasakojo apie asocialius, girtaujančius, viską niokojančius mūsų namuose apsigyvenusius žmones. Nors namai buvo perstatyti, jie buvo apleisti: prakiuręs stogas, apdaužyti langai, suniokota aplinka, krūvos šiukšlių“, – kalbėjo senolė.

Penkerius metus gyveno pirtelėje

Nacionalizavus namą, Marija Rudolevičienė 1,5 metų gyveno pas vaikus. „Šiek tiek pagyveno sostinėje, viename kambarėlyje kartu su dukra, kuri dirbo felčere-akušere, metus Želvoje, pas mane, bet mamą traukė grįžti į Kavarską.
Mamos sesuo miestelyje gyveno, dėdė Jonas Šovenių kaime ūkininkavo.
Traukė būti arčiau savo giminės ir artimųjų kapų“, – teigė senolė.
Kai M. Rudolevičienė grįžo atgal į Kavarską, jos į namus net neįleido, nes juose buvo apgyvendinti kiti žmonės. Šalia namų stovėjo Eleonoros tėvų kadaise pasistatyta pirtelė. „Penkerius metus ta pirtelė  tapo jos namais. Pamenu, mano sūnelis buvo penkerių metų, kai iš Kabelių vykom aplankyt mamos Kavarske. Dar ir nakvojom toje pirtelėje. Mama liepė gult su vaiku į jos lovą. Aš vis tiek guliau ant grindų… Mama buvo visko pritiesusi. Sirgo vėžiu, diabetu, tad prieš mirtį mamai jau leido gyventi  mūsų namo prieškambaryje ir viename kambaryje iš fasado pusės. Mama mirė 1970 metais“, – pasakojo Eleonora.  
E. Žemaitaitienė iki šiol yra išsaugojusi du laiškus, mamos jai rašytus į Kabelius: „Mama nebuvo lankiusi mokyklos, rašyti nemokėjo, bet, likusi viena, senatvėje pati išmoko rašyti“.  

Eleonoros kelias

Motina Marija Rudolevičienė norėjo dukrą Eleonorą ir sūnų „ant ūkio palikti“. „Aš labai norėjau mokytis. Slapta nuo mamos parašiusi prašymą į Ukmergės gimnaziją ir ten priimta, prisiglaudžiau pas tetą Stasę Podolskienę Ukmergėje, mat ten aš jau augau nuo penkerių iki aštuonerių, teta neturėjo savo vaikų, norėjo mane įdukrinti. Mokslas buvo reformuojamas. Po baigtų šešių skyrių priimdavo jau į antrą gimnazijos klasę. Už mokslą gimnazijoje reikėjo mokėti. Pamenu, auklėtoja Karanauskaitė užmokėjo už mano pirmąjį pusmetį. Mama jai atsilygino ūkio gėrybėmis. Vėliau, IV klasėje, man teko persikelti ir tęsti mokslus Kaune, nes vyresnė sesuo Vanda ten gyveno su vyru, aš pas juos gyvenau. Kai seserį ištrėmė 1946 metais, gyvenau pas Reginą – kitą seserį, kuri dirbo felčere-akušere Kaune. Jai išvykus iš Kauno, grįžau į Ukmergę ir 1948 metais baigiau gimnaziją“, – pasakojo senjorė.
Pasak Eleonoros Žemaitaitienės, anuomet mokslas mokykloje truko 14 metų, t. y. 6 skyriai pradžios mokykloje ir 8 klasės gimnazijoje.  
1948 m. Eleonora išlaikė stojamuosius egzaminus, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos-geografijos fakultetą. Iš studentų sąrašų ją išbraukė jau po mėnesio, kai rektorato nariai gavo pranešimą, kad Eleonoros sesuo buvo ištremta.
 „Įvyko taip: arklio tempiamas vežimas mane partrenkė ir pervažiavo kojas. Darydamas posūkį, užkabino mano drabužius, ir aš atsidūriau po ratais… Sužeista gulėjau ligoninėje. Apsigydžiusi žaizdas, subintuotom kojom kažkaip pasiekiau Vilniaus universitetą. Deja, savęs sąrašuose neberadau. Kreipiausi į prorektorių. Jis po trijų dienų davė atsakymą, kad aš nuslėpiau faktą apie sesers tremtį, tad galiu vykti į namus, kad ir man nebūtų taip kaip sesutei, – rikiavo ryškiausius prisiminimus, nė kiek neišdilusius iš atminties, o randai ant senutės kojų matyti iki šiol…
Eleonora grįžo į namus. „Nei mokslų, nei darbo… Bet gavau iš draugės laišką: „Abiturientus kviečia mokytojauti kaimo mokyklose. Tuo metu buvo daug kaimo mokyklų atidaryta. Nuvažiavau į Ukmergę, gavau paskyrimą“, – detaliai pasakojo puikios atminties pašnekovė.  
1948 m. Eleonora įsidarbino Ukmergės rajono Nuotekų pradinėje mokykloje antrąja mokytoja. „Palydėjo jauniausia sesuo, vežusi manu  arklių traukiamu vežimu. Gavau „butą“ Balžekų name. Ten lankėsi partizanai. Sėdėjau už vieno stalo su jais, širdis drebėjo… Partizanų vadas Strazdas prašė atgabenti pleistrų, jodo – viso to gaudavau jam iš sesers, kuri dirbo Kavarsko ligoninėje“, – atviravo senjorė.
Pasak pašnekovės, mokytojai kiekvienais metais keitėsi. Jų asmeninis gyvenimas buvo labai liūdnas. Moteris iki šiol atsimena didžiulę baimę ir nesaugumo jausmą, kai tekdavo eiti pėstute iš Želvos iki Ukmergės Švietimo skyriaus ir parnešti algą.
„Švietimo skyrius algas visiems išmokėdavo grynaisiais. Gerai, jei atveždavo pinigus pats direktorius – paprašydavo pakinkyti arklį. Direktoriaus prašymo paklausydavo ir pagelbėdavo jam, o mes, mokytojos, jei prireikdavo, eidavom pėsčios. Eiti pėstute per tankų mišką ir nešti pinigus visam kolektyvui nebuvo saugu. Pamenu, slėpdavom tuos pinigus  batuose“, – atviravo močiutė.
Sunkus laikmetis paliko ryškių prisiminimų: „Aš, kaip auklėtoja, turėjau išleidžiamąją klasę, buvom pakviesti į svečius pas vieno abituriento tėvus „į skerstuves“. Pakvietė direktorių Kavaliauską, mane, direktoriaus žmoną ir dar du mokytojus. Penkiese ten buvom. Tas mokinys, pamenu, labai prastai mokėsi. Buvo privirta skerdienos, padėta raugintų grybų – gruzdų. Vos tik spėjom užkąsti, kažkokia išsigandusi išėjo šeimininkė, paskui pasikvietė ir savo vyrą. Buvo atėję partizanai…
1949 metais, baigusi dvejų metų fizinio lavinimo kursus prie Švietimo ministerijos, buvo paskirta į Želvos gimnaziją mokyti fizinio lavinimo ir istorijos žemesnėms klasėms.
„Įstojau mokytis į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Vėliau likimas mane, kaip mokytoją, nubloškė į Suvalkiją, Griškabūdžio mokyklą, o tada – net į Kabelių kaimą (Varėnos raj.) ir dėl politinių, ir asmeninių priežasčių. Ten su vyru Zenonu, beje, irgi mokytoju, užauginome tris sūnus. Iš viso pedagoginį darbą dirbau 36 metus. Istorijos mokytojai kartu buvo ir kraštotyrininkai. Iki dabar išliko pomėgis rinkti, kaupti“, – kalbėjo Eleonora.
,,Mokytojams duodavo mėnesiui 16 kilogramų ruginių miltų visai šeimai. Reikėjo patiems išsikepti duonos, o kad turėtume kito maisto, teko laikyti gyvulių“, – atviravo Eleonora.
Po Lietuvos atgimimo, 1992 m., Rudolevičių šeimai buvo grąžinta jų turėta nuosavybė. Nuo 1994 m. E. Žemaitaitienė apsigyveno tėviškėje, atstatytuose tėvų namuose Kavarske.

Savo pastangomis įrengė  mažytį muziejų  

Garbaus amžiaus močiutė viename iš buvusių kambarių vien savo pastangomis įrengė muziejėlį – į jį, lyg į kokią atminties knygą, sudėjo tai, ką sukaupė, išsaugojo per ilgą gyvenimą, kad išsaugotų ir prakalbintų praėjusį laiką. Viskas pačios močiutės sukaupta, aprašyta, išpiešta, išdėliota.
 „Čia yra visko ir iš visur. Čia gyvena praeitis. Šitame špižiniame puodelyje man mama virindavo ant krosnies pieną. Senutėlė sviestinė mena net senelių Ivanauskų gyvenimą, jų praeitį, laiką, prabėgusį Šovenių kaime, kur 19 amžiuje jie gyveno. Aš pati dar valgiau  mediniais šaukštais, kai gyvenau pas dėdę Ukmergėje. Žvelkit, kuo anksčiau rašydavome, kokie sąsiuviniai būdavo, vadovėliai.
Čia sudėtos visokios iškarpos. Istorijos mokytojai tuo metu turėjo būti ir kraštotyrininkai. Kaupiau žinias iš enciklopedijų, žurnalų ir kitų leidinių apie  miestelius., žymesnius įvykius, tik niekam  viso to nereikės – į konteinerį išmes“, – liūdnai pasakojo močiutė.