Mokytojas ir jo atžalos…mokytojai (2 dalis)

Straipsnio apie Kuzmickų šeimą tęsinys.

 Tėviškę aplankyti nebebuvo lemta

Ryškų pėdsaką gyvenime paliko ir kitas kunigiškiečio mokytojo Jono Kuzmickio sūnus – taip pat Jonas Kuzmickis, pasirašinėjęs savo kūrybą Gailiaus slapyvardžiu. Gimęs Kunigiškiuose, su šeima keliavo ten, kur buvo siunčiamas mokytojauti jo tėvas. 1931–1936 metais mokėsi Jurbarko gimnazijoje, po to studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, taip pat šiame universitete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir pedagogiką.
Jau ankstyvoje vaikystėje pradėjo kurti, moksleivio rašinėliai pasirodydavo „Žvaigždutėje“, „Saulutėje“, „Šaltinėlyje“, „Pavasaryje“ bei kituose jaunimo leidiniuose. Pedagogai jam pranašavo neeilinę ateitį. Pradėjęs mokytojo kelią, jis parašė ir išleido keletą knygelių vaikams. 1936 metų birželio 21 d. Kauno Arkikatedroje arkivyskupo Juozapo Skvirecko įšventintas į kunigus. Iki 1941-ųjų dirbo kapelionu ir lietuvių kalbos mokytoju Kaune, Alytuje. Prieškario metais redagavo vaikų katalikų laikraštėlį „Žvaigždutė“.
1944-aisiais pasitraukęs į Vakarus, trejetą metų gyveno Vokietijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei tikybą emigrantų stovykloje, įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą jaunimui „Žibintas“. Nuo 1947-ųjų iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Anglijoje, Bradforde, tapo savo suburtos lietuvių katalikų bendruomenės kapelionu. Čia mūsų kraštietis buvo pirmasis kunigas lietuvis, tad iš karto ėmėsi pastoracinio darbo didžiulėje parapijoje, suvienijo svetimame krašte išsiblaškiusius tautiečius. Keletą metų redagavo Didžiosios Britanijos lietuvių katalikų Bradfordo bendruomenės religijos kultūros žurnalą „Žibintas“, skaitė paskaitas, dalyvavo išeivių susirinkimuose, o vėliau su pastoracinėmis misijomis jis nuolat lankydavosi daugelyje Anglijos miestų. Bradforde kun. J. Kuzmickis ne tiktai sutelkė lietuvių bendruomenę, bet įsteigė ir pirmąją lietuvišką mokyklą, pats joje mokytojavo. Parašė keletą pjesių ir su vietiniais gyventojais jas pastatė.
Dar gyvendamas Lietuvoje Jonas Kuzmickis – Gailius parašė ir išleido didaktinio turinio knygelių vaikams, sudarė vaikų poezijos antologijas, eilėraščių almanachą vaikams, savo kūrybą pasirašinėdamas Gailiumi. Išeivijoje rašė moralizuojamojo turinio apysakas, apmąstydamas gimtinėje likusių tėvynainių vargus ir kančias, analizuodamas išeivių vidines dramas, taip pat teologines studijas. Paskelbė apie 1000 straipsnių bei esė istorijos, filosofijos, religijos ir literatūros klausimais išeivijos leidiniuose „Draugas“, „Darbininkas“, „Tėviškės žiburiai“, „Europos lietuvis“. Reikšmingiausias Jono Kuzmickio-Gailiaus kūrybinis darbas – kelis dešimtmečius ruoštas ir 1973 metais išleistas meditacijos, impresijų, eilėraščių proza rinkinys „Ištiestos rankos“, kuriame poetiniais tekstais, primenančiais maldą, apibūdinamas lyrinis subjektas – Lietuva. Iš viso jis parašė ir išleido 15 knygų: „Marija kalba mums“, „Fatima ir mes“, „Susitikimas“, „Kartuvės“, „Kaip jis ją nužudė“, „Gaudymai“ ir kt.
Mirė šis pedagogas, kunigas, rašytojas Bradforde 1982 metų kovo 20-ąją, ten ir atgulė amžinojo poilsio.
Visą likusį gyvenimą jį kamavo Tėviškės ilgesys. Tačiau į Lietuvą pro „geležinę uždangą“ atvykti nebebuvo lemta. Kunigiškiai ir kitos Tėvynės vietos liko tik svajonėse ir kūryboje…

Tęsė pedagogų dinastiją

Prieš keletą metų Anykščių rajone apsilankė iš Žemaitijos atvykęs buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas Rimantas Greičius, užsibrėžęs uždavinį apsilankyti savo motinos Marijonos (Aldonos) gimtinėje, surasti senelio Jono Kuzmickio mokytojavimo pėdsakus. Kaip jis vėliau prisipažino, nelabai tikėjosi ką nors surasti, sužinoti. O surado labai daug: Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejumi virtusią buvusią Kunigiškių pradžios mokyklą, kurioje išsaugotas atminimas apie jo senelio mokytojavimo metus, apie gausią Kumickių šeimą.
Rimantas Greičius gimė 1938 metais Vilkaviškyje. Jo motina, Kunigiškiuose gimusi Marijona (Aldona), pasirinko savo tėvelio Jono Kuzmickio kelią, tapo pradinių klasių mokytoja. Taip jau sutapo, kad Rimanto tėvelis Jonas Greičius taip pat buvo mokytojas lituanistas, poetės Salomėjos Nėries kurso draugas.
Antrojo pasaulinio karo metu J.Greičius dirbo Viešvilės gimnazijos direktoriumi. Po karo jis tikėjosi likti tame pačiame darbe, tačiau atvykęs Švietimo skyriaus vedėjas pareiškė, jog keli vyresniųjų klasių mokiniai, vietiniai aktyvistai, reiškia pretenzijas, kad mokyklai vadovauja direktorius, dirbęs „prie vokiečių“. Mokytojas su šeima turėjo išsikelti kitur, buvo įdarbintas Pagėgiuose, K. Donelaičio gimnazijoje. Bet neilgam. 1949 metų kovo 24 dieną pedagogų Marijonos (Aldonos) ir Jono Greičių šeima ištremiama į Irkutsko sritį. Rimantui tada buvo vienuolika metų. Ten, Irkutsko srities Chogoto mieste, jis baigė vidurinę mokyklą. Net šešetą metų ten mokytojavo, dėstė muziką. Tėvai grįžo į gimtąją Lietuvą 1956-aisiais, o Rimantas užsibuvo šiek tiek ilgiau ir iš Sibiro namo sugrįžo jau su savo žmona Valentina bei dviem vaikučiais. Lietuvoje sutuoktiniai baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir dirbo mokytojais. Rimantas, didžiuodamasis, kad pratęsė pedagogų dinastiją, kad jis, kaip ir senelis, tėvai, dėdės, pasirinko mokytojo profesiją, mokytojavo Jurbarke, Priekulėje, Naujoje Akmenėje, Klaipėdoje, Alytuje ir kitur– iš viso pedagoginiam darbui paskyrė 25 metus. Ir tai dar ne viskas. Net 30 metų atidavė kitam mėgstamam dalykui – žurnalistikai. Sėkmingai redagavo laikraštį „Lietuvos žvejys“, darbavosi respublikinio laikraščio „Sovietskaja Litva“ korespondentu Alytaus zonoje, dirbo žurnalistu leidiniuose „Diena“, „Valstiečių laikraštis“, Prienų rajono laikraštyje „Krašto vitrina“. Parašė ir išleido keletą knygų. „Sugrįžimai“, „Slenksčiai“, „Man nereikia likimo kito“ ir kitos šio autoriaus knygos buvo pristatytos daugelyje šalies bibliotekų.
Rimantas Greičius, nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, kupinas kūrybinės energijos, įkvėpimo, jis ir toliau rašo knygas, žiniasklaidoje spausdina savo prisiminimus. Jo publikacijose dabar nuolat minimas ir Kunigiškių vardas. Juk čia jis surado savo giminės šaknis, pasivaikščiojo senelių pramintais takais, žvalgėsi po motinos bei kitų artimųjų vaikystės langus.
Pastaruoju metu Kunigiškiuose veikiantis muziejus pasipildė klaipėdiečio Rimanto Greičiaus atsiųstomis nuotraukomis, primenančiomis su Kunigiškių pradžios mokykla susijusių Kuzmickių šeimos atstovų gyvenimą. Jis padovanojo ir rašytojo kun. Jono Kuzmickio –Gailiaus 1945 metų birželio 18 dieną parašyto eilėraščio „Laiškas Motinai“ kopiją, sukurtą savo motinos Marijos Kuzmickienės garbei.

„Jau seniai, Motute, nerašiau Tau laiško
Ir nebesiskundžiau Tau sunkia dalia.
Nežinai, koks vargas Tavo sūnų lanko
Ir kad pasiskųsti niekam nevalia.
Kai mane lydėjai į pasaulį platų
Ir apsikabinus jautriai bučiavai,
Tu nebežinojai, kad už kelių metų
Nedainuos man laimės Tėviškės javai…
Laiminai, Motule, paskutinį kartą:
Grįžk, kada galėsi,– pro verksmus tarei,
Šiandien mano dienos be Tavęs apkarto–
Ak, likime juodas, ką man padarei?!
Gal ir Tau nelengva tuščiame lizdely,
Gal ir pasiskųsti niekam negali.
Gal Tave išvarė, Motina, į šalį,
Kur nebesvyruoja beržynai žali…
Aš sugrįšiu, Motin, į gimtinę žemę,
Tik Tu nepalūžki nuo dienų naštos.
Šiandien mano dienos rūpesčiuos sutemę,
Bet širdis Tau plakti niekad nesustos…“

Vokietijoje, Oldau, užgimusios šios eilės alsuoja nostalgija gimtajam kraštui, meile ir pagarba motinai, šviesiais prisiminimais, išsiskyrimo skausmu. Nors Jonas Kuzmickis ir ketino grįžti į gimtinę, toji svajonė liko neįgyvendinta: nei sugrįžti namolio, nei susitikti su motina ir kitais artimaisiais jau nebebuvo lemta…