Molėtuose vyks žydų pagerbimo eitynės

Rugpjūčio 29-ąją, 16 valandą Molėtuose vyks eitynės, kuriomis bus pagerbti 1941-ųjų rugpjūčio 29-ąją sušaudyti Molėtų žydai. Tą dieną nužudyta du tūkstančiai Molėtų žydų arba du trečdaliai viso miestelio gyventojų. Molėtų žydų tragediją nagrinėja iš šio miesto kilęs dramaturgas Marius Ivaškevičius. Apie tai rašėme ir praėjusiame žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ numeryje. Šiomis dienomis portale „Delfi“ pasirodė naujas M.Ivaškevičiaus tekstas apie Molėtų žydus (M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas.)

Spausdiname šio straipsnio ištrauką: „Žinojau, kad čia būta, gyventa žydų, nes Molėtuose tebėra senos jų kapinės, tebėra jų seni „raudoni mūrai“ – ilgas seniausias miestelio pastatas iš sulipdytų parduotuvėlių, savotiškas anų laikų prekybos centras. Žinojau, kad kažkiek jų buvo nužudyta, matyt, čia tie – „komunistavę“, galvojau.

O kur dingo kiti? Ne, šito klausimo turbūt apskritai nebuvau sau uždavęs. Išvažiavo, emigravo į savo Izraelį. Buvo karas, žmonės bėgo, gelbėjosi, kas kaip galėjo… Ir staiga – erkė, laimas ir suvokimas, kad niekur jie neišvažiavo, nepabėgo, o buvo suguldyti į duobę čia pat ir sušaudyti, ant jų guldomi kiti, gyvi, ir vėl sušaudomi, ir vėl kiti – moterys ir vaikai ant savo ką tik nužudytų vyrų, tėvų ir senelių lavonų… Ir ne „kažkiek“, o keli tūkstančiai žmonių, du trečdaliai mano gimtojo miesto išnyko per vieną dieną, kruviniausią dieną Molėtų istorijoje – 1941-ųjų rugpjūčio 29-ą. Ir ta duobė ten yra iki šiol. Ir jie guli joje nuo tada, jau septyniasdešimt penkerius metus. Guli beviltiškai, be tikros, nuoširdžios atminties, nes tie, kas turėjo juos prisiminti, pratęsti, guli kartu su jais. Jie ne tiesiog mirė ar žuvo, jų istorija buvo nutraukta, ji baigėsi. Jie išnyko.

Šią vasarą lankant Vilniaus Panerių memorialą dukra man uždavė vaikišką klausimą: kiek kartų daugiau žmonių buvo nužudyta čia, lyginant su Molėtais. Aritmetika paprasta: čia – šimtas tūkstančių, ten – du tūkstančiai. Taigi penkiasdešimt kartų daugiau. Tai kodėl tuomet mane labiau jaudina Molėtai? Nežinojau, ką jai atsakyti. Galbūt todėl, kad anuos du tūkstančius man kažkaip pavyko suvokti, o šimto tūkstančių – dar ne. Nes šimtas tūkstančių žmonių – tai yra dešimt sausakimšų Vilniaus „Siemens“ arenų. Tai daugiau nei visas Marakanos stadionas Brazilijoje, kuriame niekada nebuvau. Suvokti tam reikia laiko, negaliu taip visiškai staiga išlįsti iš to naivumo ir abejingumo kiauto, kuriame tūnojau keturiasdešimt metų.

Ir į Panerius nuvažiavau ne iškart. Prieš tai padariau „apšilimą“. Aplankiau Ukmergę, kur tranšėjose guli dešimt tūkstančių žmonių, Uteną, kur prie pelkės suguldyti aštuoni tūkstančiai, tiek pat – Švenčionėlių poligone. O ten dar tas medis – pušis, į kurią užmušinėjo mažuosius vaikus ir kūdikius. Ji visa kreiva, tokia luoša, išsigimusi, rėkiančiai išsiskirianti iš likusio miško, kurį sodino vėliau, jau po karo. Anuomet ji ten augo viena, todėl jai teko visi smūgiai, į ją suskilo visos tos vaikiškos kaukolės. Kiek buvo tokių mirtinų smūgių – šimtai, tūkstantis? Nežinau. Bet kitą dieną jaučiausi labai blogai: pervargęs, nusilpęs, nors priežasties tam nebuvo. Tik ta pušis, kaip košmaras, įsitvirtinęs mano atmintyje, įleidusi šakas ir į mano smegenis./…/Nebeverskime savo žuvusiųjų kariauti tarpusavyje, vien dėl to, kad jie krito nuo skirtingų ideologijų, dviejų totalitarinių mirties režimų, kurie iš pradžių glėbesčiavosi dalindamiesi pasaulį, o vėliau smogė vienas kitam. Abiem atvejais tai buvo tas pats siaubingas nekaltų beginklių žmonių naikinimas, absoliutus blogis, nesvarbu, raudonas ar rudas.

Tai aš pasakoju visų pirma tiems savo kraštiečiams, kurie sako: „eitynės – gerai, tegu jie eina, bet prie ko čia mes?“ Jie, suprask, žydai, o mes – lietuviai, ir čia ne mūsų kapas, ne mūsų aukos, ne mūsų reikalas. Ir tai taip skaudžiai kontrastuoja su laiškais žmonių iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, nieko bendra neturinčių nei su Molėtais, nei su Lietuva apskritai, kurie rašo: „nežinau, negaliu įvardinti, kam man to reikia, bet rugpjūčio 29-ą būsiu Molėtuose“. Bus ir eis ne tik jie, ne tik tie penkiasdešimt žydų molėtiškių palikuonių iš viso pasaulio – bus daug užsienio žurnalistų, daug kamerų, viena Izraelio televizija eiseną transliuos tiesiogiai. Dabar tik klausimas, kiek ten bus mūsų, kuriems nereikia iš taip toli skristi, kirsti sienų, užtenka atvažiuoti keliasdešimt kilometrų arba tiesiog išeiti iš namų, esančių šalia. Šis būsimas lokalus įvykis netikėtai išaugo pasaulio akyse ir aš dar nesuprantu iki galo, kodėl, kas juos taip „užkabino“. Matyt, šiose eitynėse yra kažkas bendražmogiško, universaliai jaudinančio, kaip kadaise Baltijos kelyje, galbūt jie viliasi čia pamatyti simbolinę visos Lietuvos eiseną, mūsų pabudimą iš to užsitęsusio košmaro ir pagarbą savo piliečiams, kurie guli masinėse duobėse, išbarstytose po visą šalį.

Savo žydus žudė ne Lietuva, o gaujos žudikų, padedami kitų nusikaltėlių. Taip, jie kalbėjo mūsų kalba, jie naudojo mūsų simbolius, giedodavo mūsų himną, bet tai nėra tikroji Lietuva – tai buvo nusilpusi Lietuva, suardyta dviejų okupacijų, kurios išblaškė, ištrėmė, išžudė jos protus, autoritetus, galėjusius bent jau žodžiu, mintimi bandyti pasipriešinti šiam žvėriškumui.“