Monika Peldavičiūtė:„Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad saugosiu miškus“

Iš Šiaulių kilusi, ne vieną pasaulio vietą išnaršiusi Monika Peldavičiūtė didmiesčio šurmulį iškeitė į ramų gyvenimą Anykščiuose. Vilniaus universitete 2012 metais politikos mokslus baigusi moteris jau ne vienerius metus aktyviai dalyvauja aplinkosaugos veikloje. Kartu su asociacija „Gyvo žalio“ rūpinasi miškų išsaugojimu Lietuvoje. Kaip teigia pati Monika, jeigu jai būtų prieš ketverius metus kas pasakęs, kad ji užsiimsianti miškų apsauga, – nebūtų patikėjusi.

– Esate aplankiusi ne vieną užsienio šalį, gyvenusi Seule, tačiau visgi grįžote į Lietuvą. Ar gyvenimas svetur jūsų nesužavėjo?

– Tam tikru gyvenimo periodu, kai tau yra, sakykime, dvidešimt, atrodo, kad gali visą pasaulį užkariauti. Atrodo, kad nėra ribų, nori išbandyti save. Todėl manau, kad kiekvienam būtina išvažiuoti, „įmesti save“ į kitas kultūras. Tuomet man norėjosi pažinti Pietų Korėjos kultūrą, Vidurio Rytų – Turkijos, Irano – kultūras. Tokios patirtys yra būtinos, kad patys save galėtumėm geriau pažinti.

 Po to ateina kitas periodas, kai nori rasti vietą, kur galėtum „nusėsti“. Pamatęs daug pasaulio,  įvertini gimtąjį kraštą, supranti, kad namie labai gera.

– Kaip sužinojote apie Anykščius?

– Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Pradėjau dirbti įstaigoje „Investuok Lietuvoje“. Rinkausi savo gimtąjį miestą – penketą mėnesių padirbėjau Šiaulių savivaldybėje. Kadangi nuo mažens man reikia gamtos, miško, norėjau pagyventi Rytų Aukštaitijos regione, kuriame būtų daug ežerų, miškų. Paprašiau savo darbdavių, kad mane siųstų į Aukštaitijos regioną. Mane nusiuntė dirbti į Uteną, tačiau ten nesijaučiau labai patenkinta. Vėliau, netyčia dalyvaudama Anykščių triatlone, įsimylėjau šį miestą, todėl pasirūpinau, kad galėčiau čia darbuotis.

– Kuo šis miestas jus patraukė, sužavėjo?

– Tai atrodė tobulo dydžio miestas žmogui – nei per didelis, nei per mažas. Dalyvaujant triatlone, patraukė gamta, nes bėgom paupiu, mynėm dviračiais, plaukėm baidarėm. Sužavėjo paupys, upė. Gyvenimas šalia upės man pasirodė labai magiškas.

– Kokia jūsų mėgstamiausia Anykščių vieta?

– Man labai patinka upė. Vilnius ar kiti miestai didžiuojasi  bulvarais. Kai atvažiuoja svečių, aš visada sakau, kad Anykščių bulvaras yra paupys. Jeigu nepaėjėsi paupiu, nepajausi Anykščių gyvenimo. Prie upės gyvenimas verda – tereikia  pastebėti.

Taip pat man labai patinka Anykščių šilelis. Nuostabu, kad šalia Anykščių, galima sakyti, pačiuose Anykščiuose, yra miškas, kuris tobulai pritaikytas žmogui, rekreacijai. Stengiuosi kiekvieną rytą pasivaikščioti Anykščių šileliu, o jei nepavyksta iš ryto, tuomet vakare. Po darbų pasinėręs į mišką pailsi.

Mėgstamiausios vietos Anykščių rajone – Šimonių giria ir Inkūnai. Girioje jaučiu kartais net atšiaurumą, kuris gali gąsdinti, tačiau tokioje aplinkoje labiausiai ir galima pailsėti, nes ji tikra ir gyva, per daug nepaliesta žmogaus.

– Ar sunku buvo pritapti prie naujos vietos, žmonių?

– Jau šešti metai, kai aš Anykščiuose, todėl galiu šį periodą suskirstyti į etapus. Pradžioje, kai tik atvažiavau čia, buvo labai sunku pritapti. Prieš šešerius metus kaip tik pataikiau į tokį periodą, kai į Anykščius atsikraustė nemažai naujakurių. Mūsų buvo nemaža bendraminčių kompanija, todėl įsikūrė „Naujų vėjų“ bendruomenė. Pradėjome vykdyti įvairias veiklas: užsiėmėme joga, organizavome susibūrimus. Atrodė, kad miestelis ilgą laiką nebuvo matęs naujakurių ir tokių įvairių veiklų. Anykštėnai į mus žiūrėjo keistai, atsargiai. Kaimynai taip pat laikėsi atstumo, nes jiems atrodėm keisti žmonės. Tai labai jautėsi, buvo net šiek tiek nemalonu.

Po kelerių metų vis labiau įsiliejome į bendruomenės gyvenimą. Organizavome „Blusturgį“, „Miško festivalį“, per miesto šventę su drauge organizavome alternatyvųjį menų festivalį „Visata“. Manau, kad į miestelio gyvenimą įnešėme daug naujovių. Žmonės pamatė daugiau skirtingų dalykų, pakito jų mąstymas ir tai, ką mes veikėme, siūlėme, jiems ėmė atrodyti normaliu dalyku, tačiau tas prisijaukinimas, kol tapome savi, kol mus priėmė, užtruko 3-4 metus.

– O ar tuo sunkiu metu nebuvo minties, kad galbūt Anykščiai ne ta vieta?

– Aš iš tų žmonių, kurie greit nepasiduoda. Be to, atvykusi į naują vietą, radau bendraminčių, todėl bendravau su jais, kūriau. Bendraminčių ratas Anykščiuose nemažas – menininkai, kūrėjai, sveikuoliai, gamtos mylėtojai.

Žmonės juk ne tik patį miestą renkasi, bet bendruomenę, sudarančią palankias sąlygas kūrybai. Anykščiai tuo ir žavūs, nes čia yra nemaža kūrybingų bendruomenių, tai, manau, pritraukia ir kitus žmones čia gyventi.

Daugelis atvykusių į mažą miestelį sako, kad čia nėra ką veikti. Aš irgi kartais taip sakydavau, norėdavau į Vilnių išvažiuoti. Po to pakeičiau požiūrį. Viską, ką norėdavau patirti Vilniuje ar kažkur kitur, pagalvojau, galima suorganizuoti ir Anykščiuose. Jeigu norim Miško festivalio, kodėl gi jo nesurengus Anykščiuose?

–  Anykščiuose kalbama apie Lėto miesto idėjos įgyvendinimą. Kaip jūs vertinate šią idėją? Ar ji mūsų miestui pasiekiama?

– Nežinau, ar Anykščiai įstojo į Pasaulio lėtų miestų tinklą, galbūt mes lokaliai ją vystom, bet manau, kad Anykščiai jau yra Lėtasis miestas. Svečiai, atvykę į Anykščius iš didmiesčių, patiria šoką, kad gyvenimas čia tikrai labai lėtas. Lėtas miestas – kokybės ženklas. Čia kokybiškas oras, maistas, labiau į kokybę nei į kiekybę orientuoti renginiai. Atvykus iš didmiesčio tai tikrai labai juntama.

Pamenu, kai savivaldybė bandė pritaikyti Anykščiams išmaniojo miesto viziją, bet tai juk svetima Anykščiams. Žmonės pajuto, kad tai nesuderinama su krašto identitetu. Kai atrandam savo tikrąją savastį, nebijom to pripažinti, pasidarom unikalūs. Mūsų miestas irgi turi identitetą, kuriuo skiriamės nuo kitų miestų, esam autentiški: tai literatūros, kūrybos, gamtos erdvė, bet jos esmė – Lėtasis miestas.

– Kaip įsitraukėte į visuomeninę veiklą?

– Jau nuo mokyklos laikų buvau aktyvi ir visuomeniška. Man rūpėdavo, kas vyksta, norėjau nuolat gerinti aplinką, kurioje esu, ir kurti. Atvykusi į Anykščius tiesiog jaučiausi lygiai taip pat, kaip ir mokykloje.  Dabar Anykščiai yra mano gyvenimas ir man rūpi, kas čia vyksta, kuria kryptimi judama, čia matau galimybes kurti. Noras dalyvauti miesto gyvenimo ritme,  justi savo aplinkos pulsą, tai, kas vyksta šalia, turėtų būti kiekvieno piliečio vidinis įsipareigojimas. Žmogus neturi jaustis svetimas ir atskirtas. Savame mieste, savame rajone, savoje šalyje turi jaustis kaip šeimininkas, jaučiantis atsakomybę už visa tai, kas vyksta. Dėl to dabar labai aktyviai pasinėriau į veiklą ir už Anykščių miesto ribos. Pamačiau, kas vyksta su Lietuvos miškais, todėl  jau trejetą ar ketvertą metų mano pagrindinis darbas ir rūpestis yra Lietuvos miškų išsaugojimas  ir naujos politikos šiuo klausimu formavimas. 

– Kaip gimė meilė miškui ir jo saugojimui?

– Nuo vaikystės formavosi  stipri gamtos pajauta. Kiekvieną savaitgalį su šeima pėstute ar dviračiais keliaudavome į žygius gamtoje. Meilė miškui formavosi pamažėle, o būtent Anykščiuose labiausiai suvešėjo.

– Buvote viena iš „Gyvo miško“ įkūrėjų, dabar asociacijos „Gyvo žalio“ įkūrėja. Kaip kilo mintis suburti tokias organizacijas?

– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad užsiimsiu miškų apsauga. Jeigu man būtų pasakę tai prieš ketverius metus, – nebūčiau patikėjusi.

Viskas vyko labai natūraliai: stebėjau mišką, jo situacijos pokyčius. Su bendraminčiais pastebėjome suintensyvėjusius kirtimus, o tada pamatėme labai staigiai daromą miškų reformą. Kadangi esu baigusi politikos mokslus, galiu teigti, kad reforma taip greitai negali būti vykdoma. Mums pačioms buvo labai įdomu, todėl čiupom telefonus, kameras ir važiavom filmuoti į Seimą, į posėdžius. Prasidėjo domėjimasis, kas vyksta, kokia dabartinė miškų padėtis ir kas galėtų būti kitaip. Važiavome ir į Estiją, kur vyko tokia pat reforma, į Belovežo girią Lenkijoje, į miškų konferenciją Austrijoje. Pajutome poreikį viešinti problemas, skelbti žinias apie tai, kas vyksta,  internete. Buvo žmonių, kurie netikėjo, kad yra problema su miškais, todėl 2018 metais organizavom žygį Labanore. Tūkstantis žmonių išėjo į žygį pasižiūrėti ir savo akimis pamatyti, kokia yra miškų situacija. Taip pat darėme žygius, nukreiptus prieš plynus kirtimus, Vilniuje.

Taip ir gimė organizacijos veikla. Iš pradžių kūrėme su „Gyvo miško“ komanda, tačiau ji išsiskirstė. Darbą tęsiam su „Gyvo žalio“ nariais, užsiimančiais panašia aplinkosaugine veikla. Šiuo metu vadovauju šiai asociacijai ir tai yra mano pagrindinė profesinė veikla. Vedam seminarus, mokymus, rašom projektus, dalyvaujame miškų vizijos kūrime. Tai procesas, apimantis svarbiausias su šalies miškų ateitimi susijusias sritis, įtraukiantis įvairių kompetencijų, hierarchijos lygmenų ir interesų dalyvius į atvirą, sisteminį dialogą  geresnės miškų ateities dėlei.

Taigi, šioje veikloje susijungia mano prigimtinė meilė gamtai ir išsilavinimas, kuris ir yra susijęs su atstovavimu ir supratimu, kaip naudojami resursai.

– Jei galėtumėt išskirti kelis svarbiausius „Gyvo miško“ ir „Gyvo žalio“ organizacijų darbus, kokie jie būtų?

– Pirmiausia iškėlėm  miškų kirtimo, kaip prioriteto,  klausimą. Parodėme, jog kirtimai saugomose teritorijose yra netinkami. Antra, daug padarėm švietimo klausimu: aiškinome, kas yra miškas, kaip jis veikia. Trečia, pavyko pasiekti, kad būtų kuriama Nacionalinė miškų vizija. Tai atviras procesas, į kurį gali įsilieti visi to norintys Lietuvos piliečiai ir siūlyti savo idėjas. Taip pat pavyko sumažinti plynus kirtimus, tačiau dar nesame patenkinti pasiektu rezultatu.

– Kokį žmonių požiūrį į aplinkosaugą pastebėjote? Ar žmonės aktyviai įsitraukia?

– Daugumai tai svarbus klausimas, juk gamta yra mūsų identitetas. Didžioji dalis žmonių į tai reaguoja emocingai, jie nėra abejingi šiai temai.  Ryšį su gamta paveldėjome iš protėvių.  Aišku, yra skirtingų požiūrių, kiekvienas šią temą interpretuoja savaip. Žmonėms, pasižymintiems vidine gamtos pajauta, ir nereikia aiškinti, kas vyksta. Bet yra ir tokių, kurie stebi situaciją tol, kol problemos ima tiesiogiai brautis į jų kiemą. Pavyzdžiui, kai  artimoje aplinkoje iškertami medžiai. Tada jie suklūsta ir pajunta, kad kažkas vyksta ne taip.

– Kaip vertinate dabartinę miškų kirtimo situaciją?

– Su kiekviena valdžia kirtimai intensyvėja. Dabartinė vyriausybė taip pat atsisakė mažinti kirtimus, atvirkščiai – juos norima intensyvinti. Tai rodo, kad nesikeičia požiūris į mišką, kad jis vis dar laikomas tik viso labo mediena.

Turim 70 proc. ūkinių miškų, labai nedidelė dalis skirta rekreacijai ir apsauginiams miškams. Rezultatas – skurdinamas kraštovaizdis, visur akivaizdūs ūkinės veiklos ženklai. Aplink gyvenvietes, rekreacines teritorijas ūkinių miškų turėtų nelikti. Rekreacija turėtų tapti apsauginiai miškai. Pati miškininkystė turi būti etiška, vykdoma kartu su gamtos ritmais. Pavyzdžiui, paukščių perėjimo metu turėtų visuose miškuose būti stabdoma pramoninė- ūkinė veikla.

Ekologinės krizės, klimato kaitos metu miškai tampa mūsų išlikimo garantas. Jei peržengsime tą ribą, vejami nuolatinio medienos poreikio, kenksime patys sau. Vykstant krizei, žmonės savaime priversti mąstyti ir keistis. Gaila, kad žmonės keičiasi tik įvykus krizei, bet tikiuosi, kad ekologinis sąmoningumas ir toliau augs.

– Ar nepavargstate nuolatos kovoti?

– Labai svarbu pasirūpinti, kad tai būtų ne tik kova, bet ir kūryba, atsipalaidavimas, įkvepianti vizija. Man padeda miškas. Vedu miško terapijos užsiėmimus, miško maudynių seansus, vasarą važinėju po festivalius, renginius. Aš ir pati pailsiu miške, dar ir kitiems parodau, kaip galima pailsėti miške. Taigi, svarbu balansas, gebėjimas neperdegti.

– Kaip žmogus išgyvenamą harmoniją su mišku gali paversti dvasine ir fizine savastimi?

– Dažnai, išėję į mišką, nešamės savo minčių kratinį ir tame sraute ne visada pastebime, kas darosi aplinkui. Miško terapija, vadinamosios miško maudynės, yra pagrįsta intensyvia sensorine praktika, kuomet  susiliedami su mišku visiškai panyrame į savo pojūčius, juos aktyvuojame, o panirę į šią atmosferą atliekame meditacijos pratimus. Buvimas realiame miške ir jo apgyvendinimas sieloje čia ir dabar pasiekiamas per jutimus: regą, uoslę, klausą, lytėjimą.