Motina… mama… mamytė…

Turbūt daugiausia mažybinių maloninių žodelių galim surašyt Mamai: motulė, motinėlė, mamaitė, mamulė, mamulytė… Gerai, jei galim pasakyt, surašyt ir perskaityt, gyvai įteikdami gėlės žiedą ir žvelgdami į akis – tuomet tikrai esam labai turtingi, turėdami Ją!

Net vyrai, ir tie daug gražių žodžių surašo, artėjant Motinai dienai. Štai matau feisbuke bičiulio Stasio Sudeikio mintis: „Motina… mama… mamytė… Tai žodžiai, kuriais daug kas pasakyta. O kas motinoms yra svarbiausia? Žinoma – vaikai. Ir nors nelengva juos užauginti, išleisti į gyvenimą, jie motinoms patys gražiausi, patys geriausi. Dėl jų pasiryžusios paaukoti bet ką. Ačiū Jums!!!“

Gražus tas ačiū, ir tiek daug aprėpiantis: gimdymo skausmą, bemieges naktis, nuolatinį rūpinimąsį, vertybių perdavimą, ilgesio vakarus, nenutrūkstamą prieraišumo giją…
Pati esu dviejų vaikų mama (o tai – didžiulė laimė ir Dievo dovana) ir dar turiu savo Mamą. Močiutės iš mamos pusės jau nespėjau pamatyti, tik žinau istoriją: kai mano mama budėjo prie mirštančios savo mamos, išgirdo šiuos paskutinius žodžius: „Kad Dievas duotų tau dukrytę“. „Na, merdi prieš mirtį“, – galvojo mano mama, šluostydama ašaras, tuomet būdama jau 41 metų ir turėjusi du sūnelius. Tėtis buvo dar šešeriais vyresnis už mamą, tad apie trečią vaiką, manyčiau, nė nesvajojo. Ir štai rašau eilutes. Ir kaip gali, žmogau, netikėti stebuklais? Mano Mamai šiandien 85-eri. Užaugino du sūnus, ir dar mane, pagrandukę…

Laiko ratas sukasi, bet kaip yra dėl tos pribloškiančios frazės dabar iš mamos lūpų: „man jau nieko nereikia“? Mąstai, suki galvą, žmogus, ką nupirkti, ką nuvežti, o išgirsti tradiciškai: „Man nieko nereikia…“ O aš priešinuosi – juk negali nieko nereikėti! Et, bet laikas negailestingai silpnina sveikatą, tad norų ir planų sąrašą Mama, matyt, jau sutrumpino iki minimumo, ir dar mažiau… Suvokimas, kad buvusi atrama tampa vis silpnesnė ir Jai pačiai reikia jau mūsų, vaikų, atramos, šiek tiek slegia emociškai, bet padėti kitam visada gera, ypač Mamai. Tik būk.

Prisimenu jau į amžinybę iškeliavusią moterį, kuri buvo užauginusi ir savo tikrą dukrą, ir įvaikinusi bei sėkmingai užauginusi dar vieną vaikutį. Labai saugojo savo istoriją, niekam interviu nedalijo. Man pasakojo, kad sveikata tada dar buvo stipri, o meilės, rūpestingumo, šilumos turbūt dar keliems būtų užtekę. Mintis tapo svajone, o svajonės pildosi. Atviravo man, kad reikėjo nemažai dokumentų sutvarkyti, per kelias įstaigas pereiti, visus pažymėjimus surinkti. Sakė taip: „Dukra ir sesuo palaikė mane, nes suprato, kad tai – motiniška laimė“.

Vienoje vaikų globos įstaigoje moters žvilgsnis susitiko su ryškiomis, bet liūdnomis ir baimės kupinomis mažutėmis akelėmis… „Tai buvo pusantrų metukų vaikutis. Liesutis, smulkutis, išblyškęs. Motiniškos meilės nepažinęs mielas kūdikėlis. Pakėliau ant rankų, lyg pūkelį, lyg plunksnytę! Iki šiol atsimenu, kaip jis mane, tada dar viešnią vaikų globos namuose, apsikabino savo mažomis rankutėmis…“, – atviravo daug vidinės šilumos turėjusi moteris.

Ryžtingai ir neabejodama, ši moteris užtikrino geriausius vaikelio interesus, suteikė jam gyvenimo pagrindą, išaugino su didele meile ir nuoširdžiu rūpinimusi. Vargu, ar šią istoriją galima vadinti žodžiais pasirinkimas, įvaikinimas, įvaikintoja. Tai kur kas daugiau – begalinė motiniška meilė, atsidavimo jausmas, humanizmas…
Žinoma, buvo daug tokių, kurie stengėsi aptemdyti patirtą džiaugsmą, spėliodami, kur gi buvo pamestas, į ką panašus… Moters poelgis – priimti vaiko teisėmis svetimą, bet kaip savo – tarsi prieštaravo jų nuomonei. Moralistai, kurie niekada nepriglaus ne tik kad našlaičio, bet ir kačiuko… Priminsiu, kad buvo visai kiti laikai. Dabar per visus įmanomus informacijos viešinimo kanalus kalbama apie įsivaikinimo prasmę.

Daug vėliau, jau pati būdama senjorė, ta moteris atviravo: „Net nebesuprantu, iš kur man buvo duota ta didžiulė dovana – vaikelis, kurio niekam nereikėjo, kuris apkabino stipriai stipriai, man pirmą kartą jį paėmus ant rankų“.

Taip, didžiulė dovana yra viskas: ir gyvybė, ir pats gyvenimas, ir kiekviena akimirka su Mama ar jau, deja, tik mintyse su Mama… Spindinčios ašaros akyse? Tegul. Leiskime… Ji tyra… Ašara už esamas ir išėjusias Mamas.