Piligriminės kelionės subrandino kunigystei – vos šventinimus gavęs, nuo tėviškės kalvų Alantos vingiuotu keliu eidamas pasiekė kunigystę ir, nusileidęs į Šventosios slėnį, dvasininko kelią pradėjo aukščiausioje šalyje Anykščių Šv. Mato bažnyčioje…
Vos antruosius tarnystės metus įpusėjęs Anykščių vikaras Raimundas Zimka kunigo kelią rinkosi ilgokai, vis abejojo, svarstė, kol juo pasuko, o nūnai džiaugiasi, kad gali tarnauti Dievui ir žmonėms.
Pamaldžioje aplinkoje – nuo mažumės
Pašaukimo užuomazgos radosi šeimoje, mat ypatingo pamaldumo motina nuo pat mažens savo berniukus vesdavosi į bažnyčią. Iš pradžių du vyresnieji broliai, po to ir Raimundas patarnaudavo bažnyčioje. Tikėjimą pažinti, juo gyventi teko ir trims jaunesniems broliams. Juk augo unikalioje, net šešis berniukas auginančioje šeimoje, net tėvų maldos nepagelbėjo, kad gimtų nors viena mergaitė – motinai užvadėlė, nors didžios paguodos teikė ir bernaičiai. Tačiau kitas motinos prašymas Dievo buvo išgirstas – vienas iš sūnų tapo kunigu.
Smagu būdavo tuos kelis kilometrus su broliais ir bičiuliais ankstyvais sekmadienio rytmečiais, ypač žiemą, spaudžiant šaltukui, per girgždantį sniegą vos praaušus nubėgti iki miestelio, į bažnyčią.
Tiesiog varžydamiesi tarpusavyje mažieji dalydavosi tarnystę: verždavosi ne tik paklūpėti, bet įnešti knygas, indą su šventintu vandeniu, paūgėję – jau ir paskaityti, skambinti varpeliais. Jautėsi, kad vos ne kiekviename ministrante klebonas iš pradžių matydavo būsimą kunigą. Tik po kurio laiko pasimatydavo, kiek toks tikėjimas pamatuotas, pažinimas išryškindavo tai, kas iš karto nepamatoma – ydas ir privalumus, išgrynindavo asmenybės polinkius.
Apie tarnystę, pašaukimą ir šventumą
Matyt, kažką jame matė bažnyčios tėvai.
Pirmasis kunigas, su kuriuo teko bendrauti Alantos bažnyčioje, buvo Kazimieras Girnius, kuris įžvelgė, kad Raimundas būsiąs tinkamas nelengvai tarnystei. Net išvykęs iš Alantos, gyvendamas kitose parapijose ar leisdamas senatvės dienas Joniškėlyje, šis kunigas nepaliaujamai meldėsi už Raimundo pašaukimą.
Didelę įtaką darė kunigas Jonas Balčiūnas, išmintingas, daug kentėjęs, patyręs skaudžių išgyvenimų, mat kelerius metus už savo įsitikinimus praleido sovietiniuose lageriuose.
Po to klebonavo Algimantas Petkūnas ir kun. Sigitas Sudentas, kuriam atvykus į Alantą, Raimundas jau buvo brandaus amžiaus. Anot Raimundo, idealus kunigas – ir ūkininkas, ir dvasininkas – vienodai geras, nors pavyzdingiausi, šventumo aureolę pelnę kunigai buvo dvasios gaivintojai. Tarkime Pijus, kuriam net buvo atsivėrusios stigmos, Arso klebonas, kuris garsėjo kaip gebantis išklausyti, paguosti, pamokyti. Didi garbė ir pajauta, kad kilęs iš to paties krašto, kaip ir palaimintasis ir, žinoma, būsimas šventasis, arkivyskupas Teofilius Matulionis.
Visi žvelgiame į Šventąjį Tėvą, visų žvilgsniai krypsta į Romą, nes katalikų bažnyčia paremta brolišku sutarimu bei didžiuoju autoritetu, jos vadovu Šventajame soste. Dabartinis popiežius Pranciškus žavi gebėjimu rūpintis kiekvienu, ypač tais, kuriems labiausiai reikia Dievo paguodos. Jis nori spręsti net ir pačiai bažnyčiai nepatogias problemas. Dėl tos jo drąsos kai kuriems žurnalistams randasi drąsos visai kitaip, net iškraipant mintį, cituoti pasakytus žodžius. Minėtinas ir Pijus X, kuris buvo pasirengęs net išdalyti bažnyčios turtus, atsisakyti patogaus gyvenimo, kad tik kuo daugiau vargšų būtų pasotinta ir paguosta.
Jonas Paulius II pažįstamas ir labai artimas, nes jis buvo dangiškuoju dvasiniu vadovu mokantis seminarijoje. Žavėjo tuo, kad buvo didis keliautojas, o kelionėse, didžiuose piligriminiuose žygiuose subrendo ir kun. Raimundo pašaukimas.
Šventkelionių gaiva: subrandintas pašaukimas
Pašaukimas brendo, tačiau tuo pat metu kildavo daug abejonių, svyravimų. Apaštalai, pamaldūs žmonės keliaudavo į šventąsias vietas, aukodavo savo kelionių vargus Dievui, taip pat tikėdavosi naujų, gaivinančių pajautų ir atsakymų į ramybės neduodančius, tiesiog kamuojančius klausimus.
Iš Lurdo, stebuklais garsėjančios Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos Prancūzijoje, piligrimų keliu patraukė Raimundas 2008 metų vasarą. Iš šios šventvietės, įsikūrusios prie pat sienos su Portugalija, patraukė ilgu keliu iki tokios pat stebuklingos mūsų šalies šventovės Šiluvos. Pėsčiomis įveikta visa Prancūzija, po to – Belgija, Vokietija, Lenkija ir Kaliningrado sritis.
,,Ten nutiko neįprastas dalykas: nepaisant maldininkų noro ir pareigos keliauti pėsčiomis,- prisimena piligriminę kelionę R.Zimka, – turėjome sutikti, kad 30 kilometrų turėsime važiuoti, nes pasieniečiai niekaip nesutiko leisti mums pėsčiomis pereiti pasienio zoną. Tokios taisyklės, ir baigta”.
Dalyvavo tame žygyje apie trisdešimt piligrimų, ko gero, visi nuėjo tik po dalelę kelio, o būsimasis kunigas Raimundas atkakliai žengdamas įveikė visą kelią. Tokios kantrybės gali prireikti ir kunigo kelyje – tuomet dingtelėjo atskriejusi mintis.
Vėl į tolimą kelionę R. Zimka išsiruošė 2010 metais. Tai buvo žygis populiariuoju Santjago de Kompastelo keliu, besidriekiančiu per visą Portugaliją – kalnais, vandenyno pakrantėmis senovės keliautojų išmintu keliu. Tame žygyje aplankė ir Mergelės Marijos apsireiškimo vietą Fatimoje. Nustebino pagyvenusių žmonių ištvermė – juk kankino karštis, nuovargis, daugeliui batai nutrynė kojas iki kraujo…
Trečioji kelionė iš tiesų lėmė pašaukimo išsipildymą. Jau buvo pateikęs prašymą studijuoti seminarijoje, tačiau galutinio sprendimo, be abejonės šešėlio, dar nebuvo… Tas lemtingas apsisprendimas atsivėrė Kryžių kalne, kai išeinančius į ilgą kelią palaimino nuolat besišypsantis šventų kelionių entuziastas ir organizatorius Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Tuomet kelias R. Zimką vedė į tolimąją ir paslaptingą Medžiugorją, gausiai maldininkų lankomą Hercogovinos miestelį, kuriame taip pat buvo apsireiškusi Mergelė Marija.
Daug galėtų kunigas pasakoti, daug pamatyta, patirta, jausta – ko gero, geriausiai tos kelionės įspūdžius užrašė sesuo Birutė Žemaitytė, kuri apie tas tolimas keliones yra išleidusi ne vieną knygą. Tačiau svarbiausia, kad tos kelionės buvo aukotos Dievui, meldžiantis, dėkojant ir prašant gailestingumo. Maldaujant taikos, ramybės, krikščionių vienybės ir gebėjimo gyventi pagal Jėzaus mokymą.
Kunigu tapo ir Žemaitiją pažino
Ketino Raimundas tudijuoti Kauno seminarijoje, tačiau ten į pirmąjį kursą susirinko gal keturi klierikai, kurie labai greitai kas kur išbyrėjo. Bene vienas pasilikęs, nusprendė ieškoti brolijos ir persikėlė į seminariją Telšiuose.
Toks jau buvo laikas – pašaukimo stoką jautė ne vienas, o kunigystės keliu eiti kvietė net trys seminarijos, todėl kursai susirinkdavo labai neskaitlingi. Telšiuose Raimundas paniro į kunigystės paslaptis, teologiją, bažnyčios istoriją ir dar daugybę gretutinių disciplinų, susipažino su Žemaitija. Daugiausia laiko praleisdavo Telšiuose, bet teko tarnauti praktikų metu ir Alsėdžiuose, Varniuose, Sedoje. Pažino ir žemaičių charakterio bei tikėjimo kietumą. Žemaitis, jei jau ką daro, tai tvirtai įsitikinęs – jei tiki, tai neapsimestinai.
Šeši studijų metai netruko prabėgti, kunigo šventinimus priėmė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje 2019 metų liepos 20 – ąją – tą pačią dieną gavo paskyrimo raštą važiuoti tarnauti vikaru į Anykščius.
Aukščiausios bažnyčios ūksmėje
Vikaras. Darbas su jaunimu. Gal… Dar nebuvo laiko pažinti, nesuradęs nei ateitininkų, nei skautų, nei jokių kitų jaunatviškų sambūrių su šūkiais ir pasiryžimu darbuotis Dievui, Tėvynei ir artimui savo. Skaitąs teologines paskaitas, susijusias su su šeimos gyvenimu, visose Anykščių miesto mokyklose ir Viešintose.
Kunigas Raimundas mąsto, kad gal būtų galima suburti, sukviesti dvasiniams pokalbiams ar bent jau piligriminiams žygiams žmones, jaunimą – tegul ir vienai ar dviem dienoms – po aplinkines bažnyčias, šventvietes, nes tokių vietų čia tikrai nestinga.
Deramai įsijungti į pastoracinį darbą jis sakosi dar nespėjęs, nes, vos kunigystės pusmečiui suėjus, užklupo mirtį sėjanti epidemija, vienas Šv. Kalėdas atšventęs iškilmingai, o Šv. Velykos buvo karantine. Štai šios Kalėdos taip pat sutampa su ypatingu laiku…
