Anykščių muziejaus profsąjungos nariai vieną žvarboką ūkanotą spalio rytmetį išsiruošė į tradicinę rudeninę pažintinę – pramoginę kelionę po Lietuvą. Šį kartą pasuko kunigaikščių keliais – į Kernavę, Vievį ir senąją šalies sostinę Trakus.
Gera nuotaika, jauki šneka, patyręs vairuotojas Steponas, šiek tiek lietučio ir savo saulėtais vainikais šviečiantys nugeltę pakelės beržai. Kava Ukmergės kryžkelės kavinėje, šioks toks išsiblaškymas, trumpam pamestas kelias ir jau Kernavė. Ištuštėjęs miestelis, melsvu kaspinu vingiuojanti Neris, paslaptinga sala, piliakalnių grandinė, jų papėdžių sankirtose tiesiog iš amžių gilumos pulsuojanti tautos dvasia. Pilies kalno liepos, rauvą bokštą į ūkanas įsmeigusi bažnyčia, geležinio vilko figūra, aikštėje triūsiantys meistrai, laiptai į modernų muziejų. Ekspozicijose – katakombų prieblanda, didžiulės salės, laiptų labirintai, daugybėje ekranų tarsi planetos skriejantys vis kitų epochų Kernavės vaizdai, išmanių meistrų viduramžiški amatų monai, ir daugybė įdomiausių eksponatų. čia ir pirmoji, Jogailos laikų moneta su Vyties atvaizdu, papuošalai, ginklai, įrankiai, senovės gyvenviečių rekonstrukcijos ir ant nuoširdžios vadovės Ievos spindintis tautiškas žiedas su „sūkurėliu” su tikrų tikriausia svastika. Moderni edukacijų klasė ir europinio lygio restauratorių labaratorija. Susitikimas su vyžuoniškiu skulptoriumi Henriku Orakausku – jo įstabios skulptūros, šulinys, iš piligrimo delno sruvantis vanduo, sparnuotas plūgas…
Vievis milžiniškos kapinės, cerkvė, bažnyčia ir Kelių muziejus bei jo ” siela” – kūrėjas ir vedėjas, jau ašuoniasdešimt perkopęs šmaikštuolis Juozas Staponkevičius. Keliai, keleiai, išsiraitę jų maketai, keliaaukščių kryžkelių raizgalynės, tiltai, viadukai, medžioklės trofėjų kampelis ir maloni pertraukėlė – bendradarbės Onutės paruoštas stalas. arbat, kava, lašinukai, rauginti agurkėlai, sausainukai ir ” ain cvai drai” paslaptis. Buldozerių galybė, volai, katilas karštam asfaltui gabenti iš XIX amžiaus, trakto Pereburgas – Varšuva varstus žymintis stulpas,, įvairaiusi taip mieli , nes gal tik vaikystėje matyti automobiliai – ” zaporožiečiai”, ” moskvičiai”, ” volgos”, „Pobeda”, net „palutarka” ir legendinė „GAZ – 51”, greideriai, traktoriai…
Į sostinėlę. Trakai veriasi visa didybe – banguoja ežerai, švyti vieniša burė, spindi karališku rausvumu pilies mūrai. Žengiam kaip savi, lipame laiptais, einame iš menės į menę ir vis daugiau lietuviškos dvasios, pasiryžimo kovoti prieš neteisybes, dėl geresnio mikroklimato kovoti jaučiame, juk į mus žvelgia mus įkvepia pats Vytautas ir kiti tautos didžiavyriai. Gridinys, tiltai, bokštai, užsieniečio erzelynė, kioskai kioskeliai su suvenyrais, šioks toks žygi centrine garve ir mes jau ” Senojoje karališkojoje kibininėje”. Sėdime balkone, prie masyvaus stalo ir iš didingo [paveikslo vėl į mus žvelgia Vytautas. Kibinų? Taip, jų čia net šešiolikos rūšių. Išsirenkame gal geriausių – su kapota aviena, pasimaloniname ir sultiniu. Kalbamės, ” ūturuojame'”, kartais ir į užeigos šurmulį įsiklausydami. Ir dingreli – kodėl gi Anykščiuose nėra kažkokios senąja istorija persmelktos užeigos, įmantraus firminio patiekalo… Bet ilgai neužsisėdime, skubinamės važiuoti, nes juk namuose, Anykščiuose yra geriausia.