Muzika lydi nuo pirmosios gyvenimo dekados

,,Visada remiamės į praeitį. Viskuo. Apskritai žmogaus gyvenimas prasideda anksčiau nei jis gimsta. Juk mus taip veikia protėviai ir jų aplinka. Kai gimiau, dvaras (Sedeikių dvaras, – aut.past.) man skambėjo kaip mamytės sekama pasaka.
Mes gyvenom J.Biliūno gatvės senam namelyje. Užaugau ant Jono Biliūno gatvės grindinio. Koks didelis kontrastas, kad mano praeitis buvo susieta su dvaru.
O po to gyvenimas eina dešimtmečiais ir žiūrėk, ta pasaka virsta tikrove“, – išgirdusi rubrikos ,,Laiko mašina“ koncepciją, sakė jau daugiau nei 20 metų Anykščių muzikos mokykloje dirbanti muzikos pedagogė, fortepijono mokytoja, Sedeikių dvaro savininkė Irena Meldaikienė.

1960 – 1970 metai

„Žmogus gimsta, tačiau, manau, pirmoji dekada prasideda kiek anksčiau, kiekvienas yra lydimas gūsio iš praeities. 6 mėnesių pradėjau lankyti darželį. Abu mano tėvai, grįžę iš Sibiro, labai daug dirbo. Matyt, ir mano ankstyvas ,,įsidarbinimas“ darželyje formavo, greit išmokau prisiimti atsakomybę, greit supratau, ko aš pati noriu, o ne to, ką man sako kiti. Ir į muzikos mokyklą išsiprašiau, kad tėvai mane atvestų. Jie siūlė groti akordeonu, o aš sakiau ne, noriu būtent pianinu. Taip ir pasiekiau savo.
Žinoma, mano ankstyvas išėjimas į darželį buvo ir sunkus, tačiau jis atsipirkdavo visais su tėvais kartu praleistais savaitgaliais ir atostogomis. Šios dekados metu visą laiką stengdavausi praleisti kartu su šeima – jokių stovyklų, išvykų be tėvų. Kiek vėliau gavome sodą – ten praleisdavom vasaras, savaitgalius. Prisimenu, kaip sodinome obelis – penkiametei man tos duobės atrodė didžiulės ir su kokiu raudonu smėliu. O dabar aš tame sode gyvenu. Obelys jau didelės, subrendusios. Ir kaimynai tie patys. Įsivaizduokit, jau penkis dešimtmečius!“.

1970 – 1980 metai

,,Antroji dekada. Antroji dekada tikriausiai dažniausiai yra mokykla, o aš mokykloje, Jono Biliūno vidurinėje (dabar – gimnazijoje, aut. past.), visada jaučiausi saugiai. Iš mokyklinių metų man tikriausiai ryškiausiai yra įstrigusi fotografija. Kažkurioje klasėje pradėjau fotografuoti, ir fotografavau gal 10 metų, iki tol, kol atsirado ,,muilinės“ ir fotografuoti jau mokėjo kiekvienas. Atsimenu, kai man nupirko pirmąjį fotoaparatą ,,Smena“, o fotografuoti išmokė draugė – nelankiau jokių būrelių. O mano dėdė padovanojo visą reikalingą įrangą. Ryškalai, fiksažas, juostos įdėjimas, darydavau nuotrauką nuo paspaudimo iki tol, kol galima į ją žiūrėti. Nuotraukų darymas pas mus namie buvo kaip tam tikras ritualas – įsikraustydavau į vonią, ją visai užgrobdavau, o šeimos nariams jau būdavo prisakyta nedegti šviesos. Kai nuotrauka jau drėgna iškeliaudavo iš vonios, tada mamytė ją džiovindavo, sesė apkarpydavo. O tada jau sutvarkytas nuotraukas pirmiausiai nešdavom parodyti bobutei. O fotografuodavau viską. Aišku, mano pačios nuotraukų mažiausia. Tėtukas mokėdavo mane labai gražiai girti. Jis sakydavo: ,,Žinai, Irute, tavo nuotraukose net sode komposto krūva gražiai atrodo“. Užtai turiu dabar pilnas dėžutes savo darytų nuotraukų.“
,,Taip pat antroji dekada buvo ir autoritetų dekada, pasirinkimų dekada. Tikriausiai man labai patiko pirmosios fortepijono pamokos pas muzikos mokyklos direktorių Vidmantą Gruodį, po to jis išvyko į Klaipėdą ir kita mano mokytoja buvo Dalia Vaičienė. Manau, jie suformavo mane, sudomino fortepijonu. Dėl to ir rinkausi muzikos mokytojos kelią. Net nesvarsčiau, ar turiu kokį talentą. Svarsčiau ir apie architektūros studijas, nes man visai gerai sekėsi piešti, o po to ir suaugusi lankiau Anykščių dailės mokyklą, matyt, šis pomėgis išliko visą laiką. Bet muzika laimėjo. Aš nenorėjau palikti Anykščių, man patiko mokytis Anykščių Jono Biliūno mokykloje, aš norėjau gyventi čia, dėl to mokyklą rinkausi kaip įmanoma arčiau namų – Panevėžyje. Siauruku ir pravažinėjau tuos 4 metus iš namų į tuometinę Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą.“

1980-1990 metai

,,1983 metais pradėjau dirbti fortepijono mokytoja ir koncertmeistere Anykščių muzikos mokykloje. 1985 metais ištekėjau, 1986 gimė mano sūnus Julius. Tuo metu neakivaizdžiai mokiausi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorę Birutę Vainiūnaitę. Ji buvo labai gerbiama už šiuolaikinės muzikos interpretavimą ir, matyt, tai perdavė ir man.“
,,Ši dekada buvo labai fiziškai sunki – teko dirbti, auginti mažą vaiką ir neakivaizdžiai mokytis. Kartais darbo dieną pradėdavau anksčiau už muzikos mokyklos kūrikę Bronytę. Ji šeštą valandą ryte ateidavo senojoje Anykščių muzikos mokykloje užkurti pečių ir nustebdavo, kad aš jau ten grodavau. Juk reikėdavo bent 4 – 5 valandas ryte pagroti, tada pravesti 6 pamokas muzikos mokykloje, o vakare jau galėdavau pabūti su sūneliu.

Atsimenu, kaip atvažiavau namo iš sesijos, kurioje praleidau mėnesį, o mano mažylis kažkur pargriuvo, užsigavo, pradėjo verkti ir nubėgo į mano mamos, savo močiutės, glėbį, o ne pas mane. Tada ir aš pradėjau verkti, nes buvau taip jo pasiilgusi ir supratau, kad kažką praleidžiu savo vaiko gyvenime. Nuo tada niekuomet nepalikdavau jo nakčiai vieno, net kai daug dirbdavau ir grodavau, tik per sesijas, kai tai buvo neišvengiama. Man, kaip mamai, buvo labai svarbu pačiai auginti savo sūnų. Turbūt lygiai taip pat, kaip mano tėvai laisvą laiką stengėsi leisti su manimi, taip ir aš – su savo sūnumi.“

1990 – 2000 metai

,,Ši dekada – mano mokymo metodo kūrimo dekada. Pirmasis metodo bandymas buvo Julius. Ketverių metų jį pasodinau prie pianino. Jis labai nenustebo, juk matė, kad mama ir tėtis (Balys Meldaikis taip pat yra fortepijono mokytojas metodininkas, Anykščių muzikos mokykloje dėsto solfedį, muzikos istoriją, fortepijoną, akordeoną, yra muzikos mokyklos moksleivių choro vadovas, taip pat pats kuria muziką) groja, aplinka, matyt, pati jau buvo jį paruošusi muzikavimui. Jo vienintelis klausimas, pirmą kartą prisėdus prie pianino, kai pasakiau, kad šiandien jau pradėsim groti, buvo: ,,O kodėl vakar dar nereikėjo, o šiandien jau reikia?“. Aš jam atsakiau: ,,Todėl, kad tu jau didelis ir jau gali pradėti.“
Ir viskas, jam tokio paaiškinimo užteko, jis taip ir pradėjo groti kasdien. Tačiau buvome susitarę, kad atostogų metu prie pianino nesėdame – atostogos yra visiškai atostogos. Norėjau, kad vaikas turėtų visišką vaikystę, bet kartu ir lavintųsi. Julius turėjo absoliučią klausą, o penkerių metų jau skaitė. Su juo dirbti buvo lengva ir paprasta, kūrinį jis prisimindavo pagrojęs tik kelis kartus. Iš kitos pusės su juo dirbti buvo ir sunkiau, nei su kitais vaikais, nes šis buvo mano. Esi ne tik mama, bet ir mokytoja. Tačiau savo sūnų ir mokiau tik aš pati, to daryti niekam kitam neleidau“, – I. Meldaikienės sūnus yra pelnęs daug muzikinių apdovanojimų, Grand Prix, tačiau vėliau vaikinas pasuko fiziko keliu. ,,Nors darbas pasiruošti koncertams buvo sunkus ir reikdavo groti daugybę valandų, tačiau baigdamas mokyklą sūnus pasakė, kad ,,jei ne tu mamyte, nebūčiau nei grojęs su orkestru, nei laimėjęs konkursų.” O tai labai smagu išgirsti iš savo vaiko“,- sakė I. Meldaikienė.
,,Kitas epizodas šiuo laikotarpiu buvo dvaro atgavimas. 1990 metais atgavom dvarą, o jau kitą vasarą surengėme Vaitiekūnų giminių susitikimą (dvaro savininkė Elena Putnaitė buvo ištekėjusi už Vaitiekūno, kuris ,,užkuriom“ atsikraustė į Sedeikių dvarą, dažnai vadinamą Putnų dvaru). Mano sūnus Julius yra jau šeštoji dvaro karta. Emocijos atgavus dvarą buvo labai įvairios – džiaugsmas, kad atgavom namus, nuostaba, kad apskritai juos atgavom, niekas nesitikėjo nei laisvės, nei prieš 50 metų prarastų namų. Taip pat jaučiau ir nusivylimą, kad jis buvo taip apšniaukštas, nualintas, nešvarus, apgriuvęs, juk jame per 50 metų gyveno tik visokie eiguliai ir žmonės, kurie neturėjo kur gyventi. Jiems dvaras nebuvo nei svarbus, nei brangus. Pastatas suskirstytas į daug mažų butelių, žmonės išsikėlę paliko juos taip, kaip buvo. Vidus – sudarkytas ir perstatytas. Bet entuziazmas vis tiek buvo stipriausia emocija – labai norėjome ten leisti laiką, šeimai dvaro trūko. Taip pat gavau vaikystėje taip svajotą dalyką – kaimą. Ir dar labai didelį! O dabar dvaras jau turi savo žmones, kurie vasarą ten atvažiuos, ten bus, aš net žinau, kuriam kambaryje kas gyvens, ir man tai suteikia jaukumo, džiaugsmo. Visada taip dvarą ir įsivaizdavau – pilną žmonių, gyvybės.“

2000 – 2010 metai

,,2000-ieji – konkursų laikotarpis. Jie tiesiog mane prarijo. Vaikystėje, kai svajojau tapti pianino mokytoja, galvojau, kad manęs laukia ramus darbas su vienu mokiniu klasėje, mes ramiai šnekučiuojamės. O pasirodo, kad mano darbas visai ne toks. Kai pamatai, kad mokinys pasiekia rezultatų, keičiasi ir tavo paties gyvenimas. Esi priverstas bendrauti su autoritetais, važiuoti į užsienį. Aš pati esu proceso žmogus, man svarbiausias ne rezultatas, kuris yra kaip darbo pasekmė. Dirbti, ruoštis yra įdomu, malonu. Kai pamatau rezultatą, jis dažnai nustebina mane pačią. Anksčiau galvodavau, kad gauti diplomą būtų labai smagu, o po to, kai mano mokiniai vienas po kito pradėjo laimėti, tai buvo ir labai geras jausmas, bet kartu ir didėjo atsakomybė. Prisimenu, kaip mane kažkada itin pribloškė konkursas Druskininkuose, tada važiavau su dviem savo mokinėmis – Milda Daunoraite ir Simona Cimbalistaite. Viena jų laimėjo pirmąją vietą, antra – Grand Prix. Sėdžiu laureatų koncerte, o ten man sako, jog abi mokinės kviečiamos į gastroles į Švediją, Daniją, Vokietiją, Lenkiją. Iš pradžių pasimečiau, buvau nepratusi susidurti su tokiais dideliais užmojais. Tada suvokiau, jog tikrai išėjau iš klasės ribų į pasaulį. Tiesa, mes nuvažiavome tik į dvi šalis – Vokietiją ir Daniją, tačiau ir to užteko, kad savo mokinį pamatytum iš šalies, per jį pamatytum ir patį save, savo metodus“, –sakė I. Meldaikienė, kuri už jaunųjų pianistų ugdymą yra apdovanota Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ premija, Prezidento Valdo Adamkaus padėka.

2010 – 2017 metai

,,Neseniai iš daugiabučio persikraustėme į sodą. Grįžau ten jau visam laikui, dabar atidarinėju kaimynėms šiltnamius, einu į ilgus pasivaikščiojimus, su sūnumi dviračiais miname į Niūronis. Gyvenimas pasikeitė, pasirodo, ta sodo ramybė man buvo labai reikalinga, o vyras tai, matyt, jautė – pirma nenorėjau, kad jis statytų namą, juk atrodo toks vargas, bet jis ėmė ir pradėjo. Žiūriu, atsirado pamatai, o dabar yra ir visas namelis. Kažkada juk svarsčiau tarp muzikos ir architektūros, o dabar vyras klausia, kokio namelio norėčiau. Namelis ir pastatytas toks, kokį jį sugalvojau, tik, žinoma, architektai jį ,,įvilko“ į rūbą, jį išdailino, bet esmė liko tokia, kokios aš norėjau. Namelyje auginame ir dvylikametę katę, jos vardas irgi muzikalus Viva (,,vivo” reiškia greitai). Žinoma, vežamės ją vasaroti į dvarą, tada ji tampa „dvariete“.