Muzika – tai ketvirtas šeimos narys

Iš Viešintų kilęs Robertas Raišelis – menininkas, atrodytų, spėjantis visur: jis ir Anykščių kultūros centro (AKC) Viešintų skyriaus kapelos „Vingerinė“ vadovas, AKC Burbiškio skyriaus romansinio dainavimo ansamblio „Pivonija“ vadovas.

Vyras groja ir AKC Andrioniškio skyriaus kapeloje „Pelyša“, dainuoja duetu su Jurgita Baldauskiene. Negana to, vaidina Anykščių kultūros centro teatre ir dalyvauja Anykščių menininkų asociacijos „Vyriškas požiūris“ veiklose. Nors ir nebaigęs muzikos mokslų, R. Raišelis su ja susiejo visą savo gyvenimą – juokauja, kad po vienu stogu šiuo metu gyvena jis, žmona, dukra ir… muzika.

Muzikuoja visa šeima

R. Raišelis „Anykštos“ skaitytojams papasakojo, kad meilė menui, muzikai neatsirado „iš niekur“ – ji buvo skiepijama, matoma nuo pat mažens, nuo vaikystės.

„Sakoma, kad vaikai pirmiausiai pradeda dainuoti, o tik po to kalbėti. Manau, kad visi vaikučiai tą meninę gyslelę turi. Bet tolesnis muzikavimas, matyt, priklauso nuo aplinkos, nuo terpės į kurią papuoli. Abu mano seneliai grodavo armonika, mama dainuodavo, bažnyčios chore giedodavo. Mano tėvai nebuvo kultūros veikėjai, jie dirbo paprastus darbus, bet esame muzikalūs visi. Vaikystėje teko bendrauti su režisieriais Germanavičiais, teatre vaidinti. Tai tampa kaip savaime suprantamas dalykas – negali be muzikos, be teatro“, – sakė R. Raišelis ir, paprašytas įvardyti, kas mieliau širdžiai – muzika ar vaidyba, teigė, kad šie dalykai labai sunkiai palyginami: „Muzika yra mano darbas, kasdienybė mūsų namuose. O teatras – daugiau savo malonumui.“

Drauge su R. Raišeliu muzikuoja ir jo žmona Dalia bei dukra Urtė. Pašnekovas prisipažino, kad į muzikos pasaulį dukterį stumtelėjo jis.

„Ko gero, reikėtų pasakyti, kad aš ją įtraukiau. Taip išėjo, kad pats nesimokiau saksofonu groti, o jo muzika man labai patinka. Patiko ir dukrai. Kartu daugiau grojame, o padainuoti karantinas privertė“, – juokėsi muzikantas.

Žmonėms turi būti atviras

R. Raišelis yra net kelių muzikos kolektyvų vadovas. Klausėme pašnekovo: ar vadovauti, suburti kolektyvus kaimuose, miesteliuose yra sudėtinga?

„Kai subūriau Viešintų kapelą, pats ieškojau muzikantų, o Burbiškio kolektyvą „Pivonija“ subūrė Daiva Diržienė. Čia – kaip ir visose kitose gyvenimo srityse – turi būti atviras žmonėms, tikras, tuomet viskas vyksta savaime. Žinoma, kai esi vadovas, turi būti atsakingas už visą kolektyvą, turi neleisti prasiveržti įvairioms intrigėlėms ir panašiems dalykams“, – pastebėjimais dalijosi net dviejų muzikos grupių – kapelos ir vokalinio ansamblio – vadovas: „Būna, žmogus ateina be nuotaikos, kažkam bėda atsitiko. Tuomet beveik visą repeticiją ir kalbiesi apie tą bėdą, bandydamas ją išspręsti. Kaip mano vienas pedagogas bičiulis sako – darbas su suaugusiais labai mažai kuo skiriasi nuo darbo su vaikais: negali meluoti, negali apsimetinėti, turi išklausyti, paguosti, padrąsinti, pasidžiaugti kartu. Kitais metais mūsų kolektyvui bus dešimt metų – pažįstame vieni kitus įvairiose situacijose. Kai reikia išeiti į sceną, būna stresas ir žinome, kaip kiekvienas į tai reaguoja: vieną reikia padrąsinti, kitam į akis nelįsti.“

R. Raišelis sakė, kad vadovai yra tie žmonės, kuriems duoda gėlių arba „velnių“: tuo jie ir skiriasi nuo tiesiog kapelos muzikanto.

Norėjo, kad viešintiškiai turėtų savo kapelų šventę

Dar vienas muzikinis R. Raišelio projektas – tai respublikinė kapelų šventė „Subatos vakarėly“, į Viešintas sukviečianti tiek įvairius meno kolektyvus, tiek ir liaudiškos muzikos mėgėjus. Pasak pašnekovo, noras surengti tokią šventę gimėtada, kai pats ne vienoje tokioje apsilankė.

„Norėjosi, kad Viešintų žiūrovai tokią šventę irgi turėtų. Ir pasiteisino! Į šventę atvyksta tikrai nemažai žiūrovų, kai kurie net iš Utenos, iš tolesnių miestų. Dažniausiai kviečiame kapelas, pas kurias jau esame buvę. Bičiulių turime nemažai, rėmėjų taip pat atsiranda – tai ir ūkininkas Algis Bukauskas, ir Viešintų seniūnija, bendruomenė, Kultūros centras.

Būna ir iššūkių, kartais ta šventė būna ne visai tokia, kokia suplanuota, tačiau man pačiam ji labai maloni ir aš labai jos laukiu. Norint padaryti gerą šventę, reikia, kad ji būtų smagi pačiam sau“, – saldžiais darbo vaisiais džiaugėsi R. Raišelis.

Šiemet „Subatos vakarėly“ šventė kapelų mėgėjus sukvietė trečią kartą, bet ji vykdavo ir anksčiau: tik tuomet tai buvo tradicinės Viešintų šventės – Mykolinių – dalis.

Liaudies muzika nedings

Pasiklausyti liaudies muzikos, kapelų, pasak R. Raišelio, vis dar susirenka daug žmonių – didesnę auditorijos dalį sudaro vyresnio amžiaus žiūrovai, tačiau salėje netrūksta ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. Kad liaudiška muzika niekur nedings, muzikantas yra įsitikinęs.

„Meilė liaudies muzikai priklauso nuo to, kiek vaikai apskritai eina į muzikos mokyklą. Kai aš iš Viešintų važiuodavau į muzikos mokyklą, mūsų būdavo pusė autobuso, dabar iš ten važiuoja vienas kitas vaikas. Daug ką šiuo laiku galima gauti tą pačią akimirką, vos paspaudus mygtuką, o muzika yra labai didelis darbas: atrodo, mokiausi visus metus, o groti scenoje negaliu!“ – apie tai, kodėl ne visuomet pavyksta įsimylėti muziką, mąstė R. Raišelis.

„Pati muzika, kapelų tradicija, mano galva, yra labai gyva. Tenka nemažai pasivažinėti po kapelų šventes, ir niekuomet nebūna, kad, vykstant tokiai šventei, būtų pustuštė salė. Ir Anykščių kapelų šventė „Gaida“ visuomet sutraukia pilną salę. Reiškia, žmonėms tokios muzikos reikia. Tradicija, visišku mano supratimu, auga iš to, ką laistai. Jei kalbėsi, kad tai – atgyvenęs dalykas, savaime mažės dėmesys, susidomėjimas, prastės kokybė. Jei bus skatinimas, susidomėjimas nemirs. Galbūt kažkas šiek tiek transformuojasi – ir mūsų kapeloje yra nelabai kapelos instrumentas – saksofonas. Galbūt būtų smagiau birbynę turėti, bet džiaugiesi tuo, ką turi.

Labai geras pavyzdys buvo jaunimo kapela „Ventukai“. Kad liaudies muzika bus dominuojanti, taip turbūt nebus niekada, bet kaip žanras ji gyvuos“, – savo nuomone dalijosi kapelos „Vingerinė“ vadovas.

Suvalgė biuletenius…

R. Raišeliui tenka dalyvauti ir konkursuose, tačiau pašnekovas prisipažino, kad tai nėra mėgstamiausia jo veikla.

„Aš nemėgstu bet kokio varžymosi muzikoje. Man atrodo, kad varžytis reikia sporte, o scenoje turėtų užtekti vietos visiems. Man labai įstrigo, kai aš pirmą kartą Viešintose grojau su savo kapela – mūsų pasiklausyti atėjo mano mama. Po koncerto jos paklausiau, kuri kapela grojo gražiausiai ir jau laukiau pagyrimo, o ji ir sako: „Nepyk, vaikeli, bet man tai Andrioniškio gražiausiai skambėjo.“ Muzikos skoniai yra įvairūs. Vieniems labiau patinka liaudiškos kapelos, kitiems – labiau stilizuotos“, – sakė muzikos vadovas ir vis tik prisiminė labiausiai atmintin įsirėžusį konkursą: „Įsimintiniausios buvo mūsų kapelos pirmosios varžytuvės, vykusios Kuktiškėse. Mums atvykus ir įėjus į salę, kiekvienas gavome po obuolį. Gražus obuolys, ėmėm ir suvalgėm. O pasirodo, tai buvo balsavimo biuletenis – koncerto pabaigoje jį reikėjo įmesti į maišelį su atitinkamais kapelos pavadinimais. Likom nebalsavę, nes suvalgėme biuletenius.“

Pašnekovas teigė, kad jam labiau patinkančios kapelų šventės, kuomet susitinka kolegas, bendraminčius, nėra jokio varžymosi, jokios pirmos ar paskutinės vietos: „Tiesiog visi pagroja, bendrauja, pasikalba, pasikeičia kontaktais, sutaria vieni pas kitus atvažiuoti. Juolab, kai koncertuoja mėgėjai, paskutinės vietos „laimėjimas“ žmogui gali labai numušti ūpą.“

Dingo balsas

Kadangi ponas Robertas muzikuoja nuo vaikystės, yra scenos senbuvis, pasiteiravome, su kokiais iššūkiais teko susidurti koncertuojant, pasirodant žiūrovams. Pasirodo, būta ir įsimintinų nutikimų.

„Teko pernai groti Dusetų šventėje. Nebuvo daug šalčio, bet labai snigo. Adrenalinas matyt savo duoda, nes tą šaltį pajunti tik nuo scenos nulipęs. Buvo, Jonavos rajone grojome šventėje ir vidury pasirodymo trūko mano akordeono diržas. Šalia buvo kitas muzikantas, kuris atnešė savo akordeoną ir koncertą tęsėme. Yra buvę, kad grojome su įgarsinimu ir dingo elektra. O kartą buvo dingęs mano balsas. Buvau prižadėjęs žmonėms pagroti, o vakare peršalau. Maniau, kad viskas bus gerai, bet koncerto metu jaučiu, kad vis tyliau ir tyliau dainuoju. Žmonės nesuprato, bet paskutinių dviejų dainų jau nebeatlikome. Mažų kuriozų yra buvę, tačiau iššūkiais jų nepavadinčiau. Tuo metu, kai stovi prieš žiūrovą, tai atrodo iššūkis, tačiau dažniausiai tai yra dalykai, iš kurių vėliau gali pasijuokti“, – pasakojo R. Raišelis.

Klausosi įvairių muzikos žanrų

Nors muzikuoja daug, R. Raišelis „prisipažino“, kad universitetinio muzikinio išsilavinimo neturi: „Mano muzikinis išsilavinimas baigėsi Anykščių muzikos mokykla. Tačiau ko negauni studijuodamas, turi labai stipriai šviestis pats. Būna, kad kai ką atrandi kaip labai didelį dalyką, o žmonės, kurie baigė studijas, tai seniai žino. Dabartiniais technologijų laikais įvairias spragas galima lengviau užpildyti, nei, sakykime, prieš 20 metų. Muzikos mokykla duoda labai stiprią pradžią ir iš ten galima pasiimti arba labai daug, arba nieko. Džiaugiuosi, kad mano ir mokytojai, ir tėvai turėjo kantrybės, nes ne visada trykšdavau noru mokytis.“

Tačiau toks išsilavinimo neturėjimas, pasak pašnekovo, gali būti ir privalumas.

„Jeigu reikėtų vadovauti profesionaliam kolektyvui, kažin ar mano žinių užtektų. Tačiau dabar dirbu su mėgėjais ir tie muzikiniai terminai ten nelabai gelbėtų. Turi žmonėms pasakyti suprantama kalba – aš jiems pasakau taip, kaip aš pats suprantu ir tai ko gero šiuo atveju yra privalumas“, – savo nuomonę dėstė R. Raišelis.

Pasirinkęs liaudies muziką, muzikantas teigė nesantis dėl jos pamišęs ir pasiteiravus, ar įsivaizduotų save roko muzikantu, nė kiek nesuabejojo: „Įsivaizduočiau! Su Anykščių menininkų asociacija dainuojame kitokio žanro dainas, panašias į bardų. Mėgstu gitarą, mėgstu kartais ir parėkti. Man nėra muzikos, kuri būtų nepriimtina, mėgstu pasiklausyti įvairios – nuo klasikos iki naujausių techno kūrinių.“

Namuose – daug muzikos

Na, o kokie yra muzikantų Raišelių šeimos vakarai, šventės? Ar juose vyrauja pašnekesiai, ar muzika ir dainos?

„Per šventes daugiausiai muzikos būna, kai jos vyksta mamos namuose. Esu mažylis brolis, turiu keturias vyresnes seseris, tad būna padainavimų. Viena sesuo pianinu groja, todėl būna smagu mamos namuose jį prikelti.

O mūsų Raišelių trijulės namuose muzika yra kaip ketvirtas šeimos narys – labai daug vietos užima įvairūs muzikos instrumentai. Dukra mokosi muzikos mokykloje išplėstinėje programoje, pats, rašydamas įvairias partijas, daug triukšmauju. Kadangi dirbame kartu su žmona, tai juokiuosi, kad niekada negrįžtame iš darbo, visada būname jame. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kaimynai supratingi ir dėl mūsų repeticijų niekada nekyla rūpesčių: kai daromi kažkokie muzikos pratimai, man jų tikrai būna gaila. Tačiau susitikę jie neretai padėkoja už koncertą!“ – džiaugėsi meno vadovas Robertas Raišelis.