Albinas Gudonis iš Narbūčių kaimo tądien susirūpino – reikia važiuoti sesers Almos kapą aplankyti, nes tądien jos vardadienis buvęs. Kalbėti apie kaimą su juo panorome kitaip. Buvęs sodžius su beveik šimtu gyventojų, gal trys dešimtys sodybų kalvose, slėniuose aplink akies skaidrumu spindintį ežerą.
Surašant 1923 m. buvę 34 sodybos ir 168 gyventojai, dabar nuolat gyvenančių jau dviejų dešimčių sodiečių Narbūčiuose nelikę, nors, Svėdasų seniūnijos duomenimis, kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 21 žmogus.
Senoji istorija ir sodiečio
užrašai
Pašnekovo tėtis Rapolas Gudonis namus pasistatęs labai gražioje vietoje, pietinio ežero kranto šlaite, ant kalnelio. Senoviška, jauki troba. Erdvi, juk du galai, neprasti ir kiti trobesiai. Užsodinęs didelį sodą, gal šešias dešimtis geriausių to meto veislių obelų. Daug saulės obuolėliai sugerdavo.
Dažnas susimąstymas apie prasmes ir noras palikti po jo gyvensiantiems rašytą žodį, užrašytą istoriją. Vos keli puslapiai, bet tokia koncentracija, tiek lakoniškai pateiktos informacijos, emocinio svorio. Ten ir didieji pasaulio istorijos virsmai – pergyventi du pasauliniai karai, caro laikų potyriai, žydų piktadarybės bičiuliaujantis su kraštą slegiančiais vokiečiais. Mini ten įvairius priespaudos metų nuotykius, kai pačia tikriausia savivale buvo įvertintas atrodytų visai nekaltas darbas – kaimo kapinių aptvėrimas akmenų mūro tvora. Yra ten žinia ir apie didįjį 1908 m.gaisrą, apie 1922 m. suręstus naujus trobesius apie gražų gyvenimą: „Pinigų užtektinai, duonos, mėsos – tik dantis turėk…“
Kokio grožio, atrodytų, visai paprastas aprašymas kelionės į Šilutę, aplankyti ten gyvenusią ir staiga sunegalavusią dukrą Almą. Kiek visame tame paprastume rūpesčio ir aukos. Keliauta autobusais, traukiniais, per Kauną, Radviliškį, Tauragę beveik pusantros paros į tolimąjį miestą. Beveik paros prireikia sugrįžti atgal. Penkiasdešimtuose gyvenimo metuose antrą kartą pamatęs sostinę Vilnių džiaugėsi: „Aplankiau dėdienę. Vilnius per karą apgriautas, išdegintas, įlipau į Gedimino kalną. Gražus vaizdas, gražios apylinkės, viskas po kojomis, trobos susilieja, išsiskiria tik bažnyčių stogai ir šiaip didieji namai. Upė Neris rangosi kaip kaspinas mėlynas. Gedimino bokšte palikau parašęs savo pavardę.
Nuolatinis domėjimasis pasaulio įvykiais, neblėstantis susidomėjimas kur ir kas vyksta, kokie žmonės istoriją lemia, kokia santvarka daugumai žmonių geriausia. Namuose ant sienos kabėjo didžiulis pasaulio žemėlapis, tad kokią svarbią žinią laikraštyje išskaitęs ar per radiją išgirdęs tuoj pasižiūrėdavo kur visa tai nutiko. Ypač mėgdavo karo pranešimus, Albinas mena kaip tėvelis sekė Korėjos karo įvykius, žemėlapyje surasdavo kautynių, nukritusių lėktuvų vietas.
Žuvelė
Dėl didžio pomėgio žvejoti Gudonį vadindavo tiesiog Žuvele. Jis valtimi ežerą skrosdavo, jis mesdavo žuvingiausiose vietose bučius, statydavo tinklus, jis galėjo net pagal užsakymą vestuvėms ar kitoms svarbioms žmogiškųjų virsmų šventėms žuvų prigaudyti. Mėgo žmonės sodžiuje žuvimi įprastą valgį pagardinti.
Knygos, pasaulio paslaptys, didžiulis žemėlapis ant sienos – skaitydamas dažnai į jį žvilgtelėdavo – kur viena ar kita šalis esti. Politikavimas ir pasaulio įvykių aptarimas tarp sodiečių buvo labai mėgiamas.
Obuoliai ir Leningradas
Didžiulio sodo vaisius parduoti jis keliaudavo net į Leningradą. Tas tolimas mietas prie Nevos buvo nepasotinama rinka, ką ten nuveždavo, viską sėkmingai ir gera kaina parduodavo.
Verslumo Rapolui Gudoniui nestigo – gebėdavo susitarti su didžiojo miesto turgaus administracija ir didžiulis sunkvežimis į sodybą Narbūčiuose atriedėdavo iš tenai. Čia jau būdavo krovinį paruošę. Labai greitai obuolius pakraudavo, o po to ir patys kartu iškeliaudavo. Kelionė įdomi, nors tolima – neprailgdavo. Prekyba sklandi, su pinigais ir su pirkiniais taip reikalingais sugrįždavo namo jau traukiniu. Kartą prekybos obuoliais misiją tolimame mieste atliko du jo sūnūs, dar paaugliai, bet labai sumanūs. Mat obuolys nuo obels netoli nurieda. Būdavo metų, kad lietuviškus obuolius leningradiečiams gabendavo net kelis kartus. Nelygu koks derlius būdavo didžiajame paežerio sode.
Netektys ir atradimai
Po R. Gudonio mirties žmona Anelė gyveno neramiai. Krito trisdešimtmetis jos sūnus Gediminas ant slenksčio. Pamanė – paslydo, bloga pasidarė, bet… Plyšo aorta. Tragedija…
Nugriauta sodyba, be reikalo, juk tokioje nuostabioje vietoje ir puikiausi trobesiai buvę. Tas sovietinis lojalumas, kvailumas, kad tik kuo daugiau senojo kaimo sunaikinti, kad kuo daugiau sodybų gyvenvietėje įkurti.
Buvęs ir prie Parlamento, ir kituose karštuose taškuose tais pirmaisiais tėvynės atgimimo ir laisvos valstybės atkūrimo metais. Vėliau ne viskas patiko politikoje, daugelis dalykų skaudino, neramino, tad išdrįsęs net profesoriui Vytautui Landsbergiui tiesiai pasakyti: „Anksčiau buvot tvirtas kaip uola, o dabar suminkštėjot, ir toliau minkštėjat…“
Albinas – didis mėgėjas keliauti, didis mėgėjas malonioje gamtoje pailsėti. Kadaise dažnokai važiuodavo į Jaltą prie Juodosios jūros. Dabar, kai visi keliai į Vakarus ir kitus kraštus atsivėrė, kasmet po kelis kartus stengiasi išvykti į tolimesnę, įdomesnę šalį – pasižiūrėti gamtos, patirti, kaip ten žmonės gyvena. Aplankęs tikrai egzotiškų vietų – Egiptas, Tailandas, Kambodža, Meksika, Tunisas, Italija. Beje, Italijoje buvęs gal penkis kartus, ir dar važiuosiąs, nes tenai labiausiai patinka – gražiausia gamta, geriausi žmonės… Labai artimas ir Egiptas, ten lankėsi jau keturis kartus.
Kelionės po pasaulį, palaimingos dienos tėviškės kraštelyje, nors ne gimtajame kaime, tačiau visai netoli jo įsigytoje sodybėlėje….
Nori kaimus pribaigti…
Sodžius buvo naikinamas sovietmečiu – gražiausios sodybos nušluojamos nuo žemės paviršiaus, kolchozinės vergystės kamuojami žmonės traukė į miestus – su didžia širdgėla. Dabar taip pat nutiko. Viskas buvo sukišta į miestus, plačiai deklaruojama regioninė politika taip ir neišlipo iš popierinių vystyklų. Jokio šviesesnio spindulėlio.
Plentas, nors tiesus, lygus, bet autobusai juo beveik nevažiuoja, nors šimtametė liepa su koplytėle rodosi niekam ir nekliuvo, tačiau kelininkai ją be jokio gailesčio nupjovė. Pasielgė blogiau nei kokie svečios šalies kareiviai, blogiau nei okupantai – šitie to medžio, kuriame būdavo koks nors tikėjimo ženklas, neliesdavo. Dabar gi liepos nebėra, koplytėlės nebėra, o pavargusi bendruomenė net neturėjo jėgų pasakyti, kad taip negalima. Tik tylia malda ir širdgėla palydi naujojo pasaulio statytojų, o gal tiesiog griovėjų darbus.
