Pirmojo betoninio tilto per Šventąją Anykščiuose statybą organizavo buvęs revoliucionierius, griovęs Anykščių savivaldą, Jonas Kvasovskis.Izidoriaus Girčio archyvo nuotr.
Jei šiandien reikėtų tiksliai pasakyti, su kokia valdžia Anykščiai ir anykštėnai pasitiko 1919-uosius metus, klausimas pasirodytų itin keblus. Mat nėra jokios tikslios datos, kada neteko savo įtakos pirmoji Anykščių savivalda, demokratiškai suformuota lapkričiui baigiantis, ir kada ėmė šeimininkauti Rusijos revoliucinių nuotaikų užaugintas karinis-revoliucinis komitetas.
Kas nutiko Anykščiuose lygiai prieš šimtą metų, kad šventiniu laikotarpiu ėmė ir pasikeitė valdžia? Tarsi nebuvo jokių kovų ir pralieto kraujo, nebuvo ir rinkiminių batalijų – vien tik ėmė ir pasiskelbė keletas rusiškai kalbėjusių vyrų, kad valdžia nuo šiol bus kita. Ne tik kitais principais sudaryta, bet ir kitokiom priemonėm dirbanti…
Apie tai, kaip anuomet keitėsi valdžia, dabar tenka spręsti ne iš archyvinių šaltinių – nebuvo kada ir kam dokumentus rašyti, o iš senosios spaudos pranešimų, kuriuose atsispindėjo savitai apibūdinamos permainos Anykščiuose.
1919 m. sausio 1 d. apie tos žiemos situaciją Anykščiuose pasakojo laikraštėlis „Komunistas“. Ten rašyta, kad valdžią Anykščiuose iš vokiečių perėmęs parapijinis komitetas (taip vadinta pirmoji valsčiaus savivaldybė), kuris organizavęs miliciją iš 16 žmonių. Milicininkais esą tapę biedniokai, kurie paagituoti greit stoję į raudonųjų pusę.
Tad 1918 m. gruodžiui baigiantis tų pirmųjų Anykščių milicininkų apsisprendimas sukelti savo krašte „revoliuciją“ Rusijos, ką tik tapusios užsieniu, pavyzdžiu labiausiai ir nulėmė pirmosios savivaldos griūtį. Tiksliau – pasitraukimą, net ir nebandant ginčytis su ginkluota ir ryžtingai nusiteikusia vyrų grupe.
Ir visa tai miestelyje lygiai prieš šimtmetį suorganizavo iš esmės vienas žmogus – Anykščiuose užaugęs, bet Rusijoje išauklėtas Petras Mackevičius.
Ši dabar jau pamiršta asmenybė sovietmečiu dar ilgai buvo prisimenama, nes jis vadintas pirmuoju Anykščių milicijos viršininku. Skirtingai nuo karinio-revoliucinio komiteto, kuris Anykščiuose susikurs ir faktiškai perims valdžią nuo 1919 m. sausio 8-osios, narių komunistų, kurie buvo atsiųsti iš kitur, tam komitetui nepriklausęs P. Mackevičius buvo vietinis, gerai žinomas ir įtakingas žmogus.
1883 m. Kavarske gimęs nesantuokinis Onos Mackevičiūtės sūnus, motinai po 7 metų ištekėjus už anykštėno Jono Mikšio, užaugo Anykščiuose, Pašventupyje, ir spėjo išgarsėti revoliucine veikla dar 1905 metais. Už tai carinės Rusijos laikais P. Mackevičius buvo išsiųstas keleriems metams į Sibirą, paskui tarnavo kariuomenėje, tad 1912 m. grįžo į Anykščius jau gerokai išprusęs ir, pasak jo amžininkų, mokėjęs energingai burti aplink save kitus, pelnyti palankumą.
1913-aisiais čia vedęs 24-erių anykštėnę Uršulę Žukauskaitę, jis sulaukė pirmagimio sūnaus Kazimiero, bet šis kūdikystėje mirė. Pirmojo pasaulinio karo metais P. Mackevičius, palikęs besilaukiančią žmoną, vėl buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir grįžo tik 1918-aisiais, būdamas jau visiškai pasirengęs dirbti griežtai kariškai. Tai jo vadovaujami milicininkai tą žiemą Anykščiuose ir aplink miestelį iškart pradėjo veikti revoliuciniais principais: atiminėti iš pasiturinčiųjų maisto atsargas ir jas pardavinėti, taip užsidirbdami sau ir kitiems naujosios valdžios atstovams pragyvenimui.
Toks P. Mackevičiaus vadovaujamos milicijos siautėjimas, vėliau aukštintas kaip kova su buožėmis ir spekuliantais, tęsėsi iki 1919 m. gegužės, kol prie Anykščių priartėjusi Lietuvos kariuomenė išstūmė revoliucionierius ieškotis prieglobsčio Rusijoje. Tarp pasitraukusiųjų tuomet buvo ir P. Mackevičius, palikęs Anykščiuose žmoną su dukra Tekle ir netrukus gimsiančia jų antrąja dukrele Julija.
Rusijoje šio anykštėno laukė čekisto karjera. 1924 m. iš Anykščių į Maskvą jis išsikvietė ir šeimą, po metų dar sulaukė pagranduko sūnaus Vlado ar Vladimiro – net ir nežinia, kuriuo vardu sūnų tėvai šaukė, – ir paskui ilgesnį laiką gyveno ir dirbo Minske. Per pačią Antrojo pasaulinio karo suirutę, 1941-ųjų rudenį ar žiemą, Mackevičiai tyliai sugrįš į Anykščius. Jiems pavyks pabėgti iš vokiečių užimto Minsko ir, kirtus frontą, pasiekti vokiečių valdomą Lietuvą. Tuo metu 60-metis Petras Mackevičius jau sunkiai sirgs džiova, Anykščiuose prisimins jaunystėje pramoktą batsiuvio amatą ir paskutiniais metais iš jo pragyvens.
1943-ųjų vasarą artimieji, tarp kurių dar bus ir Pašventupyje tebegyvenusi jo motina Ona Mikšienė, bei kunigas palydės jį į Anykščių kapines. Ten jis bus palaidotas jau ne kaip revoliucionierius čekistas, o kaip pareigingas katalikas, prieš mirtį priėmęs paskutinius sakramentus. Vienintelis jo sūnus pačioje karo pabaigoje 20-metis žus fronte, žmona senatvės sulauks Vilniuje ir Anykščių kapinėse guls 1969-aisiais, palikdama tik dvi dukteris.
Likimo ironija, kad pirmąją savivaldą nuvertusiems revoliucionieriams, 1919-ųjų pradžioje vos kelis mėnesius šeimininkavusiems Anykščiuose, gyvenimas vis neleisdavo pamiršti šio krašto.
Vienas iš ryškesnių karinio-revoliucinio komiteto veikėjų tarp penkių jo narių tuomet buvo Jonas Kvasovskis – taip jis pats save dažniausiai vadino. 1896 m. Anykščiuose gimęs Akvasauskų, nusigyvenusios Vaitutiškio kaimo bajorų giminės, palikuonis, vaikystėje tėvų išsivežtas į Ukrainą, ten užaugo darbininkiškoje aplinkoje ir po penkerių metų į Anykščius 1918 m. vasarą grįžo jau nusiteikęs čia sukelti revoliucines bangas.
Senatvėje, jau būdamas personalinis pensininkas, Vilniuje žurnalistams jis pasididžiuodamas pasakos, kad 1919-ųjų pradžioje Anykščiuose buvęs komisaru darbo ir kariniams reikalams. Taigi, jam, kaip karinio-revoliucinio komiteto nariui, buvo tiesiogiai pavaldus Petro Mackevičiaus milicininkų būrys, tą žiemą rinkęs iš dvarų ir ūkininkų svirnų grūdus ir bulves…
Po Antrojo pasaulinio karo kartu su sovietine valdžia ir tvarka iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs anykštėnas Jonas Akvasauskas-Kvasovskis padarė karjerą – 1945 m. tapo pirmuoju Vyriausiosios kelių valdybos viršininku ir penkiolika metų, iki pensijos, vadovavo visai Lietuvos kelių infrastruktūrai. Kai karo pabaigoje Anykščiuose buvo sugriautas geležinis tiltas per Šventąją – ne kas kitas, tas pats J. Kvasovskis organizavo betoninio tilto statybą ir net atvyko į naujojo tilto, papuošto keturiomis betoninėmis statulomis, atidarymo iškilmes!
Vyresnės anykštėnų kartos atmintyje dar išlikęs vaizdas – ant medinio pastato, ir dabar stovinčio Vyskupo skvere priešais A. Baranausko paminklą, tuometinių pionierių namų, kabo memorialinė lenta. Ji tuomet liudijo, kad šiame pastate ir veikė tas karinis-revoliucinis komitetas.
Laimei, vienas seniausių Anykščių senamiesčio medinių pastatų tik trumpam buvo tapęs karinio-revoliucinio komiteto narių ir milicijos viršininko Petro Mackevičiaus buveine. Nuo 1919 m. pavasario būtent jame įsikurs antrąkart užgimusi Anykščių savivalda – ir šįkart čia dirbs gerokai ilgiau, kone dešimtmetį, kol pasistatys raudoną mūrą J. Biliūno gatvėje ir ten persikels.
