23 tūkstančiai žingsnių Radvilų keliais

Vasario 12 dieną surengtas istorinis žygis „Tėvynės gynėjų, LDK kunigaikščių Radvilų kelias“. Mūsų žygis įsiliejo į naująją Radviliadą, sutapo su susidomėjimo Radvilomis Utenos apskrityje banga bei Svėdasų bažnyčios pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 500 šimtų metų sukakties jubiliejiniais metais. Mat pirmosios bažnyčios statytojai ir rėmėjai buvo Svėdasų dvarą valdžiusi Radvilų giminė, kurios valda daugelį metų buvo ir Vyžuonų dvaras. Radosi puiki proga kunigaikščius Radvilas bei visus kovotojus už Lietuvos laisvę pagerbti žygiu, nueiti Radvilų kelią, istoriniais kultūriniais saitais sujungiantį du puikius Aukštaitijos miestelius.

Valandėlė Vytautui Didžiajam

Apie tą žygį seniai svajojau, jį mintyse dėliojau. Logistika kelionės neįprasta, tačiau labai patogi: išmaniai  pasinaudojome maršrutiniu autobusu Biržai – Vilnius, į kurį įsėdę Svėdasuose patogiai nukeliavome iki Vyžuonų. Sparčiu žingsniu iki Kartuvių kalno, kur prisiminėme senovės istoriją, galingos Lietuvos laikus ir pagerbėme Lietuvos kunigaikštį Vytautą Didįjį. Gėrėjomės strėlės antgalio formos trišoniu paminklu kunigaikščiui Vytautui, prisiminėme jo statybos istoriją, tris narsius paauglius, kurie 1930 jubiliejinius Vytauto Didžiojo metus pažymėjo, savo lėšomis pastatę paminklą. Didį darbą atliko Stasys Gučius, Pranas Zabulionis ir Kostas Saladžius.

Tolesniame kelyje – Radvilų dvarvietės laukas, senasis dvaras, kuriame kadaise šeimininkavo ponai Meištavičiai, o tarpukariu tvarkėsi net keli savininkai, tarp kurių ir verslininko gyslelę turėjęs Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika. Milžiniški klojimai, svirnas ir kiti mūrai šalia tvenkinio, paslaptimi alsuojantys pamatai, stilingas raudonų plytų spirito varyklos rūmas. Čia spiritas tiesiog upeliu tekėjo, čia mano senelis kadaise dirbo, čia vykusį jau pokariu gyvenimą romane „Priešaušrio vieškeliai“ vaizdžiai aprašė Bronius Radzevičius.

Utenietiškos – vyžuonietiškos komandos vadas Valdas Juodka, tautiniu patriotiniu polėkiu apdovanotas tikras vyžuoniškis, užaugęs padvaryje, vaizdžiai supažindino su jo laikais čia vykusiu gyvenimu, pasakojo, kur čia kas gyveno, kas dabar gyvena, kur čia kokių nuotykių patirta, kuriame sode nokdavę gardžiausi obuoliai.

Radvilų miesto širdyje

Dar vienas prasmingas sustojimas – prie senosios mokyklos bei 1939 m. statyto, deja, sovietų sunaikinto, o atgimus valstybei atnaujinto paminklo Lietuvos gynėjams, šauliams, patriotams. Smagiai leidžiamės į miestelio centrą, Dusynos ir Vyžuonos upelių slėnį. Ant aukšto kalno baltu bokštu švyti Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia. Prie jos pasitinka laiko ženklus skaityti gebančios ir suprantančios tai, kas svarbu, veiklios Vyžuonų moterys – seniūnė Jolita Bučelienė bei bendruomenės pirmininkė Renata Davniukienė, kartu su jomis pasirodo ir uteniškis Seimo narys Edmundas Pupinis su palyda. Pasveikina žygio dalyvius. Pasigėrime šventove, kurios pradžių pradžia – 1406 metai, dar kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikai, įdėmiai klausomės jos istorijos įdomybėmis. Prisimename, kad jos rūsiuose kadaise buvo palaidoti kunigaikščiai Radvilos. Iš Vyžuonų puošnūs karstai su kunigaikščių palaikais išvežti į Kėdainius ir dabar saugomi to miesto reformatų bažnyčios rūsiuose. Iš žalios kaip žuvis viršeliais knygos „Vyžuonos: žalsvųjų saulėlydžių krašte“ paskaitytas didžiojo etmono Kristupo Radvilos, mirusio Svėdasuose, laidotuvių 1640 m. rugsėjo 19 d. aprašas. Jį į Vyžuonas lydėjo bene tūkstančio įvairių karių ir kitokių ponų palyda, Vyžuonų bažnyčios sienos bei grindys buvo išklotos juodu bei raudonu aksomu…

Arnotinėje – klebonijos svirnuose apžiūrime bažnytinio paveldo bei dailės parodas ir Kapų – poeto Antano Masionio gatve – leidžiamės iki kapinių šilo, pagerbiame čia palaidotus partizanus, naujosiose kapinėse stebimės kolumbariumo nameliais.

Šilais pušynais…

Žengiame legendiniu Vyžuonų šilu, persikeliame per nedidelį upelį, pralenkiame kairiau stūksantį statų šlaitą, ant kurio kadaise pasalą surengę partizanai nukovė kelis arkliu į miestelį važiavusius skrebus. Pražygiavę platų ir erdvų Plynabalos slėnį, nedidelį šilelį, pasiekiame Kunigiškių tiltą ir atsiduriame dešiniajame Šventosios krante. Vis dar Vyžuonų parapija, bet jau Anykščių rajonas.

Tolumoje boluoja senoji malūnininko Vilūno troba, dešinėje – Samo – Gražio sodyba, aptvaruose ganosi elniai. Baltas ledinis kelias, melsvuojantys šilai ir giedras tėvynės dangus, vėjyje besiplakančios dvi karališkai raudonos vėliavos – Aukštaitijos ir Lietuvos istorinė. Žengiame tilteliu per Nasvės upelaitę ir patenkame į Vilkabrukius. Kukliu paminklėliu pažymėta 1945 m. žuvusių Lietuvos partizanų auka, o pasiekę didžiąją  kryžkelę sukame į kairę. Žengiame istorine Vilkabrukių ulyčia, stebimės likusiu šešiakamienės liepos kelmu, vėl lendame į šilą. Dar šiek tiek pastangų – ir jau Žalioji.

Tai pats atokiausias Šaltinių kaimo pakraštėlis, rymantis prie vieškelio ir tilto per Šventąją, kuriame ir įsikūrė į administracinį bei ūkinį centrą išaugti galėjusi Žalioji. Sustojus prie 1928 m. pastatyto balto mūro koplytstulpio, paminklo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, prisimename istoriją, pasakojimus apie sumanų ūkininką Juozapą Rimkų, kuris malūną iš dalininkų atpirko, išugdė tris sūnus : Jurgį išmokslino miškininku, Kazimierą – inžinieriumi, o eiguliu tarnavusiam ir namuose pasilikusiam Juozapui pavedė tvarkyti ūkį. Pats betono darbais susidomėjo, giminaitis, rašytojas kan. Juozas Tumas – Vaižgantas, senį Rimkų magu vadino. Tad konstravo betonines tvoras – aptvėrė sodybą ir Šaltinių kapelius, kuriuose sumūrijo ir koplyčią su laidojimo kriptomis rūsiuose.  Pats statytojas,  ištremtas 1948 m. į Sibirą, ten ir mirė,  pasilikęs amžiams tolimame svetimame krašte.

Aplankėme Šaltinių kapinaites, iš pakelės šaltinio atsigėrėme tyro gardaus vandens. Per šilu vingiuojantį Narunčio upelį įžengėme į didįjį Butėnų kaimą. Stabtelėjome prie Augustino Žvirblio sodybvietės, istorinio suolelio, paminklinio akmens Butėnų 350 metų jubiliejui, o Janulio piramidėje tikėjomės stebuklo. Toje citadelėje ir surengėme žygio štabo posėdį, užpildome žygio lapą, kuriame surašėme ir visų dalyvių pavardes bei vardus. Visi jie skambūs: Algimantas, Sigita, Irena, Agnė, Valdas, Marius, Vytautas, Paulina, Vytautas, Saimonas, Nojus, Modestas ir Raimondas. Trylika žygeivių, kurių dauguma Lietuvos šaulių sąjungos Utenos Prano Saladžiaus 9 – osios rinktinės Žalčio kuopos šauliai, vadovaujami V. Juodkos. Vyresni ir visai jauni vyrukai bei vienintelė mergina, jaunųjų šaulių būrio vadė Paulina Juodvalkytė.  Svėdasiškiai gretas papildė penkiais patriotiškais civiliais, taigi, taip ir susiformavo mūsų pulkelis. Peržengę Vasintos upelaitę, įžengėme į Sausalaukę, o jos lygius laukus perėję pasiekėme Alaušo ežero pakrantę ir Svėdasų miestelį, kur netoli kapinaičių stūksančioje kalvoje nelyginant kokia pilis buvęs gerai įtvirtintas kunigaikščių Radvilų dvaras. Taip sparčiu žingsniu (kareiviškas žingsnis veik metrinis) 23 kilometrus įveikę pagerbėme kunigaikščius Radvilas ir atvėrėme jų garbei pavadintą istorinį kelią, dar vieną tautinės – patriotinės piligrimystės maršrutą.