Ketvirtadienį, sausio 25-ąją, Anykščių rajono savivaldybės taryba kone vienbalsiai nusprendė, kad Anykščių ligoninėje vaikų ligų skyriaus nebeturi likti.
Teiraujamės: ar toks sprendimas yra teisingas? Ar šis ligoninės skyrius yra reikalingas ir verta jį išsaugoti, ar atvirkščiai – tokios paslaugos Anykščiuose iš tiesų nereikalingos?
Evelina ZABLOCKIENĖ, anykštėnė:
„Ligoninės uždarymas neišvengiamas… Tiesiog sąmoningai privedė prie to nedorėliai ir bedieviai. Nebijokime tikraisiais vardais vadinti tų, kurie kuria griūtį, mirtį. Viena ranka naujagimiams duoda 500 eurų, kita – priversti uždaryti pediatrijos skyrių. Tai bus didžiulis nepatogumas gyventojams. Tai tarsi noras pasakyti – mes jus mylime, bet mums mūsų nereikia.
Sudėtingiausia bus tiems, kurie turi ne vieną vaiką. Kur palikti kitus, kai pusei dienos turi išvažiuoti su sergančiu? Pati Lietuva su visais savo gyventojais daro genocidą… Tai – išeitis be išeities, kadangi pati valstybė taip padarė. Tapome įkaitais, kaip tai įvardijo tarybos nariai. Stebėjau tarybos posėdį ir mane nustebino Linčo teismas prieš vyriausiąjį gydytoją – nesvarbu, kaip jis dirbo, gerai ar blogai. Nueita į tokius asmeniškumus… Tokie pokalbiai turėtų būti ne tiesioginės transliacijos metu. Turėjau viltį, kad skyrių dar turėsime, tačiau buvo išjungta širdis. Ką turiu omeny? Kad vadovautis kitą sykį reikia tikėjimu, o ne regėjimu.
Didžiausias klausimas, iškilęs ne man vienai, – kodėl ligoninė yra visų mūsų, bet su mumis niekas nesitaria? Su tais, kurie turi vaikų. Bet koks sprendimas gyventojams yra primetamas, nesvarbu, ar jiems tinkamas. O gal galima organizuoti savivaldybės apklausą gyventojams tokiems lemiamiems sprendimams? Tarkim, mokyklos uždarymo klausimu. Juk bendrai, kartu visi galime daug daugiau.
Žinau, kad visoje Lietuvoje vyksta tokia kova. Anykščiai yra „biedniokų“ kraštas, tikrai ne visi turi transportą, kuriuo gali vaikus nuvežti. Sakykime, savivaldybė duoda mašiną. Vieną visam rajonui. Autobusų nėra. Vaiką nuveža, o kokiu oro balionu grįžti tėvams? Šios naujovės didysis siaubas – palikti vienišą vaiką toli nuo namų, artimųjų. O juk sergantį labiausiai gydo artimo buvimas šalia, meilė, supratimas, palaikymas, padrąsinimas. Stebinančiai panašumas į vaikų namus. Labai gaila, kad vien dėl vaikų žmonės bus priversti gyventi Panevėžyje, Ukmergėje ir didesniuose miestuose… Palikti mažus miestelius.“
