Butėnų bendruomenės pirmininkė Lendrina Meškauskaitė (kairėje) šnekučiuojasi su Sero rajono senbuviais - Regina ir Rimantu Vilučiais.
Netoli Svėdasų, dešiniajame Šventosios krante, yra visiems žinomas Butėnų kaimas, geriausiais laikais čia gyveno daugiau negu 400 gyventojų, dabar – gal kiek virš šešiasdešimt. Katastrofa ir vienkiemiams, ir senajai ulyčiai, ir Sero mikrorajonui. Taip pavadinta kaimo dalis yra kalvoje, kiek aukščiau senosios kaimo gatvės rytinio pakraščio, kuriame paskutiniais Mičiurino vardo kolūkio gyvavimo metais, tuoj po 1970–ųjų, buvo pastatyta dešimt baltamūrių sodybų. Iš Londono sugrįžęs Žydrūnas Milčiukas jų gyventojams padovanojo lietuviškas tautines vėliavas.
Apie legendinį Serą
Kalne kadaise gyveno Juzėnai, kurių šeimoje užaugo kelios puikios merginos. Viena jų – Saliomėja – ištekėjo už Vitoldo Barono, visų vadinamu Vyciumi. Tas kiek gunktelėjęs vyras, matyt, tėvo Mykolo socialistinių idėjų pasisėmęs, jau tarpukariu ėmė bičiuliautis su kitais komunistuojančiais apylinkių gyventojais. Užėjus sovietams, prisijungė prie valsčiaus aktyvistų ir, kaip sako žmonės, dalyvavo vykdant 1941 m. birželio trėmimus. Tačiau prasidėjus karui su sovietais nepasitraukė. Areštuotas ir nugabentas į Rokiškį. Pasielgė ten su juo humaniškai – miesto aikštėje įkirto į pasturgalį bene penkiolika smūgių lazda ir paleido. Visą vokietmetį ramiai gyveno naujai pastatytuose namuose sodyboje ant kalno, dirbo kelis hektarus žemės ir šį tą nukaldavo kalvėje. Gimė vaikai.
Tačiau kuomet sugrįžo rusai, tai labai greitai į sovietų valdžios talkininkų ir valdininkų gretas sugrįžo ir Vycius. Tačiau dar tebegyveno kaime. Tai patyrę partizanai nusprendė butėnietį bolševikų tarną nuginkluoti, įkrėsti į kailį ir gal net likviduoti. Atėjo vieną vakarą jau sutemose dviese. Pasibeldė, atvėrė duris, o Vycius, matyt, kažką blogo nujausdamas buvo ant aukšto pasislėpęs ir kelis kartus iššovė.
Nakties svečiai leidosi bėgti. Mirtinai sužeistas Šarkiokas mėnesienos apšviestu lauku pasileidęs upės link, tačiau tenubėgęs iki žilvičio vidury lauko parkrito ir numirė. Netrukus susirinko pasidairyti, kas čia vyksta, būrelis žmonių. Kažkas iš jaunesnių vyrukų norėjo pasiimti ginklą, bet vyresnės moterys su verksmais juos sulaikė: „Nelieskit šautuvo, tik nelieskit šautuvo…”
Po to keršto vykdyti atėję miško broliai Vyciaus namie neberado – jis ten niekada nebesugrįžo, apsigyveno Svėdasuose, tapo valsčiaus komunistų organizacijos vadovu – „portorgu“, slankiodavo su stribais ir kareiviais, tarnavo uoliai ir daug skausmo žmonėms dovanojo… S. Baronienė pasiliko gyventi kaime, labai tų ginkluotų, grūmojančių vyrų išsigando, visam laikui pasiliko tarsi išprotėjusi. Dar labiau išgąstis paveikė jos visai mažus berniukus – Valentinas atsigavo, o štai Petras visą gyvenimą pasiliko keistuoliu. Jį, augalotą, gal net elegantišką vyrą, aplinkiniai kažkodėl ėmė vadinti Seru. Jau nebėra jų šiame pasaulyje, bet apleista sodyba ant kalno tebestūkso, eglučių siena iš rytų pridengta, senų obelų apsupta.
Naujakuriai…
Gal apie 1973 metus Sero kalne ėmė statyti mūrinių namų kvartalą. Jie iš baltų plytų suręsti išsidėstė palei keliuką į kalną, po to išsiskleidę ir kairėn bei dešinėn nuo kryžkelės. Čia turėjo apsigyventi iš vienkiemių išsikėlę ar naujai atvykę, ūkyje dirbti pasiryžę žmonės. Atsikėlė Zobarsko Bronius, apleidęs savo puikią sodybą – ilgą senovinę gryčią, akmeninį tvartą.
Sumokėjo didžiulę kainą, bet modernus namas nebuvo jaukus, nebuvo patogus, senoji močiutė Juknienė nerado sau ramybės netekusi krosnies, ant kurios taip mėgo pagulėti, pasišildyti. Iš vienkiemio atėjo ir Stasys Jankauskas su pačia, viename name apsigyveno pirmininko sūnus Algis Kalčys su šeima, Ragauskai ir Januškos atsigabeno kažkur nuo Kupiškio, įdomi Mardosų šeimyna – kažkur iš Vilniaus krašto. Atsikėlė Jurevičius, visų tuoj pramintas „Kelmučiu“ su šeima, mūsų jaunimo džiaugsmui – Česonienė su dviem šauniais sūnumis Jonu ir Petru.
Taip jau pasaulis pasisuko, danguj žvaigždės susidėstė, kad daugelio šiame pasaulyje nebėra. Trobesio pikta lemtis – vieno nelaimingo nutikimo metu čia peilio geležte persmeigta krūtine žuvo žmogus. Negirdėtas kriminalas, šiurpas persmelkęs kaimo istorijos paveikslą… Keitėsi ten žmonės, nuo pat pradžios iki šių dienų tebegyvena Vilučiai – garsios ir gyvybingos Butėnų giminės atšaka. Viskas prasidėjo pačiame kolektyvinio ūkio klestėjime, kuomet vis daugiau ir daugiau mokytų ir jaunų specialistų į kaimą darbuotis atvažiuodavo. Ne vienas ir užsiliko visam laikui. Regina, kilusi nuo Utenos, baigusi mokslus Vilniuje, atvyko kaip jauna specialistė – ekonomistė, ištekėjo už neseniai iš kariuomenės sugrįžusio vairuotojo Rimanto Vilučio. Trys sūnūs dabar išėję iš namų, suaugę ir šeimas sukūrę. Rimantas – pilietiškas butėnietis, uoliai prisidedantis sprendžiant bendruomenės reikalus, vis dar dirba vairuotoju Utenoje, o Regina – laiškanešė.
Didieji naujakuriai ir šios
dienos gražumynai
Didžiausia naujiena – Jankauskų namus nupirkęs Žydrūnas Milčiukas iš Londono. Jo senelis Silvestras taip pat buvo iš Butėnų. Žydrūnas tiesiog įsiveržė su nauju vėju, nauju ryžtu. Gražu, prasminga, patriotiška – visiems baltamūrio rajono gyventojams – artimiausiems kaimynams nupirko trispalves vėliavas. Nepaprastas jo sodas, jame auga garsiausių pasaulyje veislių vaismedžiai. Praeitą balandį Ž. Milčiukas pasodinęs ypatingų veislių obelų: „Jonagold“ (išvesta 1953 m. Kornelio koledže Niujorke), „Golden Delicions“ (1905 m., Vakarų Virdžinijoje), „Cox“ (1830 m., Anglijoje ), vyšnių “Stella“ – (Korde, 1968 m.). Pasodino kriaušių „Conference (1885 m., Didžiojoje Britanijoje) bei „Villiam” (1765 m. išvesta karaliaus Viliamo sode Britanijoje ).
Ž. Milčiukas įteikė dovanas – modernius su kodų užraktu krepšius bei kanceliarinius rinkinius bendruomenės pirmininkei bei paštininkei. Dar vienas pasiekimas, ko gero, gražiausias, moderniausias pašto dėžučių namelis Lietuvoje. Su stogeliu iš laivų gamybai naudojamo medžio padarytu korpusu, su vieta termometrui, barometrui, skelbimams, su apšvietimu. Bet didžiausias Ž. Milčiuko džiaugsmas, kad jo dukra Karolina šiemet vidurinio mokslo egzaminus Anglijoje išlaikė vien dešimtukais – visi dalykai įvertinti 100 balų. Net jautriu tonu pareiškęs, kad galbūt kada nors Butėnai išgarsės dar ir tuo, kad kilme iš šio kaimo besididžiuojanti mergina taps Nobelio premijos laureate. Ir kas nors paklaus kur gyveno gabiausias Lietuvos žmogus. Atsakysime, kad Butėnuose, kad tame užburtame kalne, liaudiškai vadinamame Sero rajone, Londone…
O dabar per valstybines šventes veik visi Sero rajono baltieji gyvenamieji mūrai sužydi trispalvių vėliavų liepsnomis. Su naujo gyvenimo, bičiulystės, klestėjimo, pasitenkinimo per gebėjimą tenkintis tuo, ką turime, viltimi.
