Medžių lajų tako sėkme rajono valdžia save pasikylėjo į aukštumas, iš kurių nelabai matosi, kas darosi po kojomis. Nepamatuoti užmojai ir pinigų švaistymas tapti Europos kultūros sostine, nors protingesni pasaulio anykštėnai ir bandė paprotinti, kad ne į to lygmens vežimą, ponai, bandote įsėsti. Kur jau ten į Europą, jeigu siekiuose tapti Lietuvos kultūros sostine Anykščius buvo aplenkę Zarasai. Tarp mažųjų kultūros sostinių Anykščių krašto vietovės nepateko šiemet, nepateks ir kitąmet.
Dabar – didžiausias dėmesys medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio statyboms. Pilis – labai, labai gerai. Tik jos statytojams verta įsiklausyti ne tik į šiaip jau anykštėnų, bet ir į mokslo vyrų patarimus. Antai iš Kurklių kilęs istorijos mokslų daktaras Norbertas Černiauskas pilyje siūlo įkurti barbaricumo muziejų, nes tai būtų prasminga ir pažinimo, ir nūdienos aktualijų prasme. „Centre atsispindėtų ne geltonkasių vaidilučių, žilabarzdžių senolių, šventųjų giraičių ir taikingų rikių vaizdiniai, o mūsų ir likusios Rytų – Vidurio Europos ikikrikščioniškosios (ikicivilizacinės savaip įdomios ir svarbios patirtys – gentinė (klaninė) savimonė, paprotinė (poniatkių) teisė, kraujo kerštas, jėgos kultas, nulinis raštingumas, miestų (mūrinės statybos) nebuvimas, stabų garbinimas, gamtinė pasaulėjauta. Kiekvienas čia atvykęs galėtų nusistatyti – kiek jame barbaro esti“.
Išties įdomus ir svarstytinas pasiūlymas, kurį išradingai, moksliškai įgyvendinus į Anykščių medinę pilį plūstų minios ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Europos. Tokią „skaistyklą“ pirmieji galėtų praeiti ir mūsų valdžios žmonės, pirmiesiems būtų suteikta garbė pasitikrinti ir įsitikinti, kas esą. Gal tuomet ne tik didingos pilys, saulėlydžio saulės nutvieksti auksiniai horizontai, stikliniai vamzdžiai po Šventosios upe matytųsi? Gal geriau ir tų paprastų rajono žmonelių rūpesčiai, rūpestėliai, kaip pragyventi iš toli gražu minimalios algos nesiekiančios pensijos ir dar padėti darbo negalintiems gimtinėje rasti savo vaikams. Gal nosies aukštyn neriestų ir geriau matytų smulkmenas po kojomis, kurios, kad ir smulkmenos, tačiau kurortui garbės nedaro, erzina ir tik rodo anykštėnų nevalyvumą.
Taigi, apie smulkmenas. „Anykštoje“ po Miesto šventės spausdintoje publikacijoje „Apžiūrinėdami floristinius kilimus vos neišsisuko kojų… „Anykšta“ 2016-07-26) buvo rašoma, kad Anykščiuose, A. Baranausko aikštės kampe atsilupusios dvi parapeto plytos, o vienos išsvis nėra. Kažkas atsilupusias padeda į vietą, tačiau netyčia ant jų atsistojus, jos krinta ir galima nejuokais susižeisti. Ant jų apžiūrinėdami floristinius kilimus kluptelėjo ne vienas. Negalėjo to kampelio nematyti ir floristinių kilimų vertinimo komisijos narys, vicemeras, dėl kurio galėjo ir parausti prieš vertinimo komisijos narius užsieniečius. O gal vicemeras nepastebėjo, juk floristinių kilimų konkursą jis jau prilygino Eurovizijai? O gal pastebėjo, bet nereagavo, nes praeiviai ir „Anykšta“ pastebėjo pirmiau? Toliau įvykiai klostėsi dar įdomiau. Kelios dienos po šventės tame aikštės kampe pasirodė darbininkai, tačiau apirusio kampo jie nelietė, pataisė kelias klibančias laiptų plytas ir dingo. Dar kartą apie tai, kad ant atsilupusių plytų klumpa žmonės, liepos 29–ąją priminus „Anykštos“ internetiniame portale, į tame kampe patalpas nuomojančią kavinukę atėjo valdininkas, kuris neprisistatęs, kaip savo „Feisbuko“ paskyroje rašė verslininkė Lina, „puolė rėkt ant darbuotojos“. Pasirodo, tas veikėjas buvo atėjęs aiškintis A. Baranausko aikštės ribų, nes pastatėlį A. Baranausko aikštės kampe vasarą nuomojasi kavinukė ir muziejus, deja, pasak jų, ne aikštės žemę…
Praėjo dar savaitė. Niekas nepasikeitė. Na, bent tas plytas išgabenkit iš aikštės, jei priklijuoti nesugebate. Šeimininkas savo kieme ar koks kaimo seniūnas šią problemą išspręstų akimirksniu – pasiųstų vyrioką su kibiru cemento ir baigta. Bet čia, matyt, problema sprendžiama aukštesniu, gal net aukščiausiu lygiu…
Ir dar apie tą pačią aikštę. Prieš pat paminklą Laisvei šaligatvyje trūksta dviejų dešimčių plytelių. Moterų su aukštakulniais čia tyko tikri pavojai, kita vertus, ir vaizdelis labai jau nekoks. Juk tai centrinė miesto aikštė, miesto veidas. Ar čia reikia mero patarėjo architekto įžvalgumo ir kūrybingumo? Neužtektų iš Anykščių komunalinio ūkio kiemo atvežti tas kelias dešimtis jau naudotų, bet dar gerų plytelių ir per kelis valandas jas pakeisti?..
Tokių smulkmenų, menkinančių Anykščių, kaip kurorto, įvaizdį, galėčiau išvardinti ir daugiau, tačiau numanau, kad vargu ar į tai būtų reaguojama. Juk tai tokios smulkmenos, palyginus su pilies statybom ar stiklinio vamzdžio vizijom po Šventosios upe. Tačiau, ponai, noriu priminti, kad sovietmečiu dirbant ekskursijų biure mano sutikti užsieniečiai įspūdį apie mūsų mentalitetą susidarydavo apsilankę tualetuose, kurių pakelėse net nebuvo. Būdavo, jog sustoja autobusas miške, o užsieniečiai sėdi, nelipa, niekaip nesupranta, kad reikia eiti į pakelės krūmus. Tualeto tai nėr. Taigi, ne taip toli ir nuėjome. Beje, ieškodami tualeto kai kurie miesto svečiai ir dabar blaškosi po Anykščių centrą dėl nepakankamai aiškios nuorodos, kur ta vieta yra …
Kelininkai klaidinantį informacinį ženklą, kad upelis Piestupys, o ne Volupys, sugebėjo pakeisti, dukart priminus „Anykštos“ internete, daugiau kaip per mėnesį, tačiau naują ženklą jiems reikėjo pasigaminti. Anykščių regioninio parko direkcija į panevėžietės kritiką, kad Kriokšlio poilsiavietėje išlūžusios persirengimo kabinos grindys, sureagavo akimirksniu, jau kitą dieną grindys buvo pakeistos ir išdažytos. Taigi, atsakingiems už tvarką mieste yra iš ko mokytis.
O gal čia yra, kaip pastebėjo vienas „Anykštos“ interneto komentatorius, tokia dabartinės valdžios reakcija į kritiką arba pasiūlymus iš šalies – iš principo nieko nekeisti ir nedaryti?..
