Pastaraisiais metais sulaukiau ypatingai daug dėmesio iš vietinių politikų. Atrodytų, kad jie nebeturi kitų svarstytinų klausimų, neturi apie ką diskutuoti. Anokia čia problema aukštos šildymo kainos, įžymiosios katilinės, šaltas vanduo šveicariškomis kainomis, visų valdžios vyrų tyliai pripažįstamas neįgaliu Švietimo skyrius, kurio pertvarkos taip niekas ir nedrįsta imtis, matyt, nesitikėdami, kad gali būti geriau. O rajono skolos? Na, ir kas – visada atsiras bankai, pasiruošę talkinti rajonui gaunant dar vieną paskolą, juolab kad ir tarp tarybos narių buvo ir yra bankininkų. Rajono vadovai suvokė pagrindinę politinio gyvenimo išmintį – jeigu duoda, reikia imti. Juk ne jiems reikės atiduoti.
Ypatingai daug dėmesio man skyrė labiausiai mano gerbiamas tarybos narys Romualdas Gižinskas. Didysis socialdemokratų partijos Anykščių skyriaus ramstis. Epochos protas, sąžinė, garbė. Nenuilstantis kovotojas su visa įmanoma socialine nelygybe. Jeigu tik šis nuostabus žmogus turėtų galimybę, jis turbūt įkurtų socialinį fondą iš kokių nors Bobutės paskolų, SMS kreditų ar kitų šaltinių ir kaip Tadas Blinda padalintų visiems signatarės nuskriaustiesiems. Man, aišku, labai apmaudu, kad suteikiau tiek rūpesčio gerbiamam tarybos nariui, atėmiau tiek brangaus laiko ir jėgų.
Visas tekstas – šios dienos „Anykštoje”
357171 493389Billiard is really a game which is mostly played by the high class individuals 89444