Nepasiklyskime tarp trijų pušelių

Vasario 23 dieną „Anykštoje“ Juozas Ratautas paskelbė sensacingą straipsnį „Valdžia negali kalbėti kurorto įgyvendinimo tema – sutikimo iš gyventojų ji negavo“.
Rašinys toks radikalus, kad jo praleisti tylomis neįmanoma, kaip neįmanoma nereaguoti į kurorto tema skelbiamas (daugiausia „Anykštos“ portalo anoniminiuose komentaruose) nuomones, kurios be argumentų ir išmanymo puola Anykščių kurorto kūrimą kaip didžiausią blogybę.

Trys „pušelės“ – regionis parkas, paminklosauga ir kurortas

Gerbdamas Juozo Ratauto darbus atgimimo metais ir pirmaisiais atkurtos valstybės metais (jie seniai galėjo būti įvertinti rajono Garbės piliečio apdovanojimu), visiškai negaliu sutikti su jo straipsnio svarbiausiu teiginiu, kad Anykščių rajono „valdžia negali kalbėti kurorto įgyvendinimo tema – sutikimo iš gyventojų ji negavo“ bei su daugeliu jo šį teiginį bandančių pagrįsti teiginių. Jie išvedami tiesiog iš teisiškai ir semantiškai klaidingos tezės.

Rašinyje išvardyti negatyvūs dalykai, kuriuos neva sukurs kurorto statusas, nors tie trukdžiai, ribojimai, kliuviniai kyla iš visai kito statuso institucinių normų – Anykščių regioninio parko gniaužtų ir paminklosauginės reglamentacijos. Jeigu būčiau rajono meras, cituočiau garsiojo ir ilgamečio Neringos mero Stasio Mikelio žodžius, kuriuos jis kartodavo sostinės aukštiems valdininkams ir savo bendruomenei: „Aš esu didžiausias Neringos nacionalinio parko priešas, nes rūpinuosi mane rinkusiais žmonėmis, jiems atstovauju, o ne pušynams ir kopoms“. Bet Anykščiuose regioninis parkas, įkurtas 1992 metais, o 2022 metais įtrauktas į Aukštaitijos regioninio parko direkciją, yra Anykščiuose kažkoks beveik šventas ir nekalčiausias dalykas, net atrodo, kad apie jį dauguma užmiršo. O būtent jo apsaugos režimo reglamentai, normos, tvarkos supančioja anykštėnus kartu su Anykščių senamiesčio urbanistinio draustinio (įkurtas 1998 metais) reglamentu, miesto paminklosauginės sąlygos yra dar vienas reglamentų paketas, kuris su Anykščių regioniniu parku yra vientisa draudimų, ribojimų ir nuobaudų už reikalavimų nesilaikymą sistema. Dėl šių reglamentų normų ir tvarkų anykštėnai negali įgyvendinti daugelio plėtros dalykų, kuriuos gali sau leisti ne parkų teritorijose esantys miestai (Anykščiai, kaip ir Neringa, yra Lietuvos miestai, kurie visa apimtimi (išskyrus mažą Anykščių šiaurės vakarinėje pramoninėje miesto dalyje esančią teritoriją) yra įtraukti į parko teritoriją ir reglamentuojami jų normomis). Būtent šios normos palaidojo daugelio merų turėtus lūkesčius sutelkti Anykščiuose pramonę, plėtoti gamybą.

Kultūrinis Anykščių genas, tariant Respublikos Prezidento žodžiais, ištartais vizito Anykščiuose metu, ir unikali gamta yra įteisintas Anykščių miesto ir jo apylinkių vertybinis pamatas. Tuo tarpu kurortinės teritorijos (jis pagal 2007 metų liepos 11 dienos Vyriausybės nutarimu Nr. 727 patvirtintas ribas apima tik 0,65 proc. nuo bendro rajono ploto) statusas nieko neuždraudžia, nesupančioja, nesukuria gyventojams jokių draudimų ir ribojimų, o priešingai – jo SPA atveria anykštėnams naujas darbo vietas, paslaugas, stiprina miesto gyvybingumą, turizmo bendrumą su kurorto galimybėmis, kurios visų pirma neša pačią didžiausią naudą patiems anykštėnams (kurortų plėtros konceptuose nurodoma kurorto statusą turinčiam miesto gaunama nauda turizmo ir ekonomikos, darbo vietų, infrastruktūros, regiono reklamos ir gyvenimo kokybės parametruose). Butų Anykščiuose ir sodybų rajone pirkimo vajus (nors kitur, net sostinėje, jis pradeda stagnuoti, o tuo tarpu Anykščiuose iš karto parduodami visi butai ir daugelis sodybų) rodo ne tik Anykščių patrauklumą, bet ir darbo iš namų labai geras tendencijas, apie ką girdžiu ir garsių menininkų, IT specialistų ir daugybės sričių profesionalų, kurie didžiąją darbo dalį dirba nuotoliu iš Anykštijos (gaila, kad Anykščiai netiria šių duomenų ir jais nesididžiuoja, kaip tą daro Birštono ir Druskininkų kurortai).

Nupiešdamas būsimojo kurorto kūrimo blogybes ir teigdamas, kad dabartinė rajono valdžia neturi teisės priimti dėl kurorto sprendimų, Juozas Ratautas pasiklydo tarp trijų „pušelių“ – regioninio parko, paminklosaugos ir kurorto, o ieškodamas kaltų, jis „nubaudė“ nekaltą kurorto „pušelę“. O juk yra priešingai – rajono valdžia turi ne tik įgaliojimus, bet ir įteisintus įpareigojimus ir įsipareigojimus, akivaizdžias prievoles dirbti kurorto kūrimo darbus. Pirmiausia už juos yra atsakingas pats rajono vadovas – meras Kęstutis Tubis, kuris savo pirmosios kadencijos metu 2018 metų gruodžio 20 dieną patvirtino Anykšių rajono savivaldybės 2019–2025 metų plėtros planą (2018 metų gruodžio 20 dienos sprendimas 1-TS-337), kuriame tai įtvirtinta kaip vienas iš keturių strateginių prioritetų: „Įgyvendinant Anykščių rajono savivaldybės strateginio 2019–2025 metų plėtros plano prioritetus, bus siekiama kultūrinio turizmo bei kurortinės plėtros rajone“. Šis prioritetas plane detalizuojamas konkrečiomis priemonėmis, taigi yra kasdienio darbo pirmaeilis rūpestis. Visos rajono taryboje esančios partijos, deklaruodamos rinkimų programose veiklos tęstinumą, remiasi būtent galiojančio strateginio veiklos plano dokumentu ir jo įgyvendinimo būtinybe. Tad, jei ką rajono valdžiai galima prikišti, tai ne įgaliojimų stoką, o kurorto kūrimo darbų vangumą, trypčiojimą vietoje, nes dar net neatnaujinta darbo grupė dėl kurorto kūrimo darbų koordinavimo.

Anykščių kurortas kuriamas ar atkuriamas?

Turimi istoriniai duomenys leidžia teigti, kad Anykščių rajono dabartinėje kurortinėje vietovėje kurortas nūnai ne tik kuriamas, o pirmiausia atkuriamas, nes Anykščiuose kurortas jau veikė prieš šimtmetį ir buvo įteisintas 1932 metais „Kurortų įstatyme“. Gausūs prieškario spaudos liudijimai apie Anykščių kurortą, jo gydomuosius pušynus, SPA paslaugas, apgyvendinimo vietas yra labai įdomi miesto ir rajono istorijos dalis, kuria verta didžiuotis kaip sėkmės istorija. Po aštuonerių metų Anykščių kurortas 2032 metais turėtų švęsti šimtmetį ir atgaivinti smetoninio kurorto atmintį konferencijomis, parodomis, leidiniais, skaitymais, instaliacijomis. Turimi spaudos liudijimai pateikia puikius kurorto naudingumo duomenis, kiek kurortas sulaukė lankytojų ir kiek iš jų gavo miesto paslaugų sektorius pajamų, kuo jis buvo patrauklus, savitas. Įdomu tai, kad A. Baranausko klėtelės lankymas iškeliamas kaip kurorto įžymybė numeris 1 ir teigiama, kad būti Anykščiuose ir nepamatyti poeto klėtelės yra tas pats, kaip būti Romoje ir nepamatyti Popiežiaus. Pasitinkant Anykščių kurorto šimtmetį, labai reikalingi prieškarinio kurorto vilų, kurios priimdavo poilsiautojus, tyrimai, kaip ir gyvybiškai reikalinga sovietmetį tęsta SPA paslaugų plėtojimo istorija.

Deja, to nėra, kaip nėra vientiso Anykščių miesto istorijos pasakojimo, jo pristatymo ekspozicijos, leidinių. Tad labai svarbu yra pilnavertiškai pristatyti dabarties Anykščių visuomenei ir tyrimus apie Anykščių kurortinės plėtros galimybes. Štai vienas vertingiausių tyrimų yra Lietuvos kurortų asociacijos 2015 metais užsakyta klimatologų parengta studija „Lietuvos kurortų klimatas“, kurioje labai svariai aptartas šalies kurortų ir kurortinių vietovių klimato sąlygos ir jų poveikis žmogaus savijautai. Anykščių duomenys, nepaliekantys vietos įtarimams dėl Anykščių klimato kokybės, rodo, kad Anykščių kurortas turi ypač gerus atkūrimo ir plėtros klimatinius duomenis. Juos reikia apmąstyti su visuomene, daryti susitikimus su mokslininkais (juoba, kad šią studiją su kolegomis rengė garsioji Audronė Galvonaitė). Ekspertų paskaitos, pokalbiai su jais, diskusijos yra gyvybiškai svarbi Anykščių kurorto atkūrimo darbo dalis. Juk mūsų valstybės pamatinis tikslas – gerai informuotos visuomenės kūrimas, atvirų duomenų politika. Kodėl tiek klaidingų teiginių apie Anykščių kurorto kūrimą, melagingų prielaidų, gąsdinimo dėl kurorto darbų? Todėl, kad visuomenė maitinama gandais, priešpriešomis, įtarimais, kurie liejasi apsurdiškais teiginiais. Šią žiemą dirbau su rankraščiais Birštone ir turėjau daug naudingų pokalbių, susitikimų. Nesutikau nei vieno, kuriam kurorto statusas būtų nenaudingas ar kažkaip trukdytų. Priešingai, birštoniečiai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad kurortas jiems suteikia tiek daug darbo vietų, kad jų patys Birštono gyventojai nepajėgia užimti ir todėl Birštono SPA dirba daug žmonių iš kitų miestų ir rajonų. Birštoniečiai džiaugiasi, kad SPA naudojasi ne tik atvykusieji, bet lankosi visi, kurie nori, todėl daugybę paslaugų Birštono gyventojų gauna čia pat, savo mieste, kurių, nebūdami kurote, jie neturėtų. Birštone yra ir gamybiniai centrai, tarp „Versmės“ ir „Tulpės“ sanatorijų veikia mineralinio vandens išpilstymo gamykla, ir jokio prieštaravimo kurortui tai nesudaro. Todėl pramanai, kurie skleidžiami Anykščiuose, kad kurortas sukurs kažkokias kliūtis, kad vietos gyventojams kurortas pakenks, yra paprasčiausia dezinformacija. Vokiečių sukurta kurorto sąvoka reiškia SPA, o šios paslaugos licenzijuojamos, tiriamos, jų negali teikti bet kas, nes tai yra tik profesionalių paslaugų teikimas. Jau dabar anykštėnai turi daug daugiau galimybių naudotis SPA paslaugomis (masažo ir kt.) nei kaimyninių rajonų, kurie neturi kurortinio statuso, gyventojai.

„Ona ir Antanas: mums nereikia jokios Anykščių krypties“

Pastaruoju metu Anykščių bendruomenėje susiformavo savotiškas antikurortinių nuomonių ir keisčiausių teiginių dėl kurorto kūrimo fonas, kuris veikia destruktyviai ir kelia įtampas bei neviltį, kaip ir apie bet kokią naują mintį ar idėją. Jei tik nauja, tai ir blogis. Tyčiojamasi iš žmonių, kurie dar geba sugalvoti kažką naujo ar tobulinti seną. Aptarkime keletą ryškiausių teiginių, kurių nemažai pažerta ir minimame J. Ratauto straipsnyje, ir su kaupu prirašyta „Anykštos“ komentaruose.

Pats nesveikiausias po Anykščius klajojantis galvojimas, kad Anykščiai yra senų ir senstančių žmonių miestas ir todėl jis nebeturi perspektyvos, ir jo kryptis – į prie A. Baranausko apdainuoto šilelio prigludusias kapines. Kažkodėl Alytus yra laimingų senjorų miestas, kur brandžiausias žmogaus gyvenimo etapas yra valdžios ir visuomenės sutartinai branginama vertybė, o Anykščiuose vis dažniau įvardijama priešingai. Alytuje senjorai vasarą parkuose, o žiemą salėse renkasi į naktišokius ir džiaugiasi gyvenimu, džiaugiasi vieni kitais, o Anykščiuose siūloma kryptis link Anykščių šilelio kapinių? Ar protingi tie, kurie bando neigiamai kalbėti apie vyresnį amžių, apie senjorus? Tuo juk nurašo ir savo būsimąjį gyvenimą, nes visų likimas yra vienodas, nuo vaikystės iki senatvės (jos pradžią dabar Jungtinės Tautos nukėlė į žmogaus 75 gyvenimo metus). Rašytojas Vienuolis yra išmintingai kalbėjęs, kad besileidžianti saulė yra ne mažiau graži už tekančią, ir pats paliko šį pasaulį, paliudydamas senatvės šviesą ir išmintį. Zita Kelmickaitė yra šuktelėjusi viename interviu, kad sulaukus 60 metų niekas nei rankų, nei kojų nenukapoja – žmogus turi labai daug patirties ir dar nemažai ateities, kuriai jis šią patirtį gali naudingai pritaikyti bendrojo gerio kūrimo darbams. Todėl didžiojo humanisto Jono Biliūno gimtinėje Anykščiuose galėtų skambėti išmintingas brandaus žmogaus vertinimas ir branginimas, viso žmogaus visų gyvenimo laikotarpių prasmės akcentavimas, nedalijant jo į prasmingą jaunystėje ir bevertį senatvėje. Dar daugiau, Anykščių senjorų įtraukimas į bendrojo gėrio kūrimą turėtų būti dominuojantis siekis. Jie, senjorai, burdamiesi į bendrijas, draugijas, sambūrius dar daugiau nei dabar, galėtų suteikti Anykščiams daug augimo ir klestėjimo galimybių.

Kitas saviplakos teiginys – raudojimas dėl demografinių duomenų, tarsi visoje Lietuvoje tai nevyktų (auga tik sostinė). Miesto didumas ar mažumas nėra joks kokybinis rodiklis. Teisingai pokštavo prieš karą Balys Sruoga, sakydamas, kad nėra didelių ir mažų tautų, kad didelė tauta nebent ta, kuri turi daug durnių. Mes galėtume klausti, o kaip su miestu, su Anykščiais? Užteko keturių didžiųjų kūrėjų: K. Sirvydo, A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio, jų išminties, kad Anykščiai būtų didelė vertybė, garsus Lietuvoje miestas, garsus pasaulyje, kaip tiksliai įvardijo Respublikos Prezidentas G. Nausėda, nusilenkdamas A. Baranauskui prie genijaus paminklo, kalbėdamas visuomenei apie kūrybos geną, apie kultūros kurorto kūrimą, kuriam Anykščiai turi milžiniškų galimybių, bet per mažai pastangų, konkrečių darbų, jų programavimo ir įgyvendinimo. Tačiau Anykščiuose daug ir priešingų balsų. Mane sukrėtė komentaras po „Anykštos“ rašiniu, kad savivaldybė pametė Anykščių kryptį. Ona ir Antanas rašo, kad prie jų namų yra duobė, ir pareikalauja ją sutvarkyti, ir apibendrindami pareiškia, kad „mums nereikia jokios krypties“. Zita Kelmickaitė tuos, kuriems rūpi tik asmeninis kiemas ir malkinė, ir daugiau niekas, vadino Šikučių kaimu.

Zita savo laidose ieškojo žmonių, kurie dega bendrojo gėrio kūrimo idėjomis, kurie siekia pažangos, kūrybos, išminties. Anykščių išminties knygoje yra idėjų, teiginių, siekių kiekvienai metų dienai, tik nesame to sudėję į knygą ir į savo gyvenimą. „Tapti gimtinės vertais“ – vienas svarbiausių siekių, kuriuos yra išsakiusi šviesioji Teresė Mikeliūnaitė, kurios gimimo šimtmetį turėtume prasmingai paminėti tuoj po A. Baranausko klėtelės – muziejaus šimtmečio (Anykščiams savo kūrybingą, taurų gyvenimą atidavusi rašytoja, muziejininkė gimė 1928 metais).

Duobės užlyginamos, šaligatviai tvarkomi ne pagal strateginius prioritetus, bet nuolat ir pagal kasdienio darbo programas. Blogai, kad to nepadaro atsakingos tarnybos, bet duobių užlyginimas ir šaligatvių tvarkymas tikrai ne mero ir rajono tarybos darbas, o tik už tai atsakingų tarnybų darbo stebėsena, kurią vykdo savivaldybės administracijos skyriai. Todėl teiginys, kad pirma sutvarkykime šaligatvius, renovuokime stotį ir turgų, o tik tada, tik po to pradėkime kalbėti apie kurortą, yra vienas absurdiškiausių teiginių. Gyvenime niekas nelaukia, ir kasdieniai darbai, ir programiniai darbai vykdomi tomis pačiomis dienomis, mėnesiais, metais.

Dar vienas teiginys iš absurdo frazių, trampistų šūkis – „Anykščiai pirmiausia anykštėnams“. Jį, kaip moto, net yra užsirašęs feisbuko paskyroje vienas savivaldybės politinės komandos narys. Tai lygioje vietoje priešpriešas kurianti tezė. Ją vis perskaitau kurorto neigėjų svarstymuose, kad „čia visokių privažiuos“, kad „kavinės Anykščiuose dirba tik turistams“. Juk aišku, kad viskas, kas yra Anykščiuose, pirmiausia ir labiausia yra anykštėnams, ir nacionalinio lygio kurortas, jo SPA bus pirmiausia tiems, kurie čia gyvena – jų darbo vietos, jiems teikiamos paslaugos, jų gerovės augimas. Pramonės robotizacija ir dirbtinis intelektas darbo vietas mažina milžiniškais tempais, o aptarnavimo sfera priešingai – auga ir labai greitai gausėja. Šį augimą man Birštone patvirtino daugybė kalbintų žmonių ir administracijos darbuotojai, teigiantys, kad tik pusę darbo vietų Birštone tepaima vietiniai, o kitus tenka kviesti iš Prienų miesto ir rajono, net Kauno ir Alytaus. Pilnos kavinės ir restoranai, salonai, kur plaukus nusikirpti turėjau laukti eilėje dvi savaites – tai dabartinio Birštono realybė, ne „naujieji vasiukai“, kaip paprastai bandoma replikuoti į pilnavertės ateities kūrimą Anykščiuose.

Anykščiai ir… jūra

Ir paskutinė mintis nusiminusiems, kad Anykščių kurortas bus netikras, nes Anykščiai ne prie jūros. Kas įdėmiai seka klimato kaitos ir jos pasekmių pasaulinius tyrimus, tas negalėjo nesuklusti prie pernai Valstybės duomenų tarnybos pateiktų duomenų ir jų pagrindu sukurto žemėlapio, kas laukia Lietuvos, kai ištirps ledynai, kurių tirpimas viršija kasmet prognozių viršutinę ribą, ir vanduo pakils 70 m. Valstybės duomenų analitikos 2022 metų birželio 3 dienos feisbuko paskyroje paskelbtais duomenimis, taip nutikus, „Lietuvai tektų atsisveikinti su ketvirčiu dabartinės teritorijos, o svarbiausiu jūriniu uostu taptų Kaunas. Taip pat uostais taptų Marijampolė ir Mažeikiai. Lietuva netektų Neringos, Klaipėdos, Palangos, būtų visiškai apsemti Biržai, Pasvalys, Panevėžys, Kėdainiai ir jų rajonai, susiformuotų ketvirčio dabartinės Lietuvos teritorijos dydžio „Šiaulių sala“.

Pateiktoje prognozėje neliktų didžiosios dalies Ukmergės rajono, o jūra pradėtų skalauti Anykščių rajono krantus. Tad Anykščių kurortas taptų jūrinis.
Taip, tai įvyks negreitai, bet per šimtmetį ar anksčiau. O kurortai kuriami ne dešimtmečiams, o šimtmečiams, ir jų pagrindimų duomenys turi apimti ne tik dabarties faktus ir tendencijas, bet ir makroprognozes. Meteorologo Silvestro Dikčiaus pateiktais pasaulinio tyrimo suvestiniais duomenimis, jau artimiausiu metu kelios dešimtys milijonų dėl sausros ir potvynių turės keltis į gyvenimui tinkamas erdves ir Europos rytams bei šiaurei prognozuojama didžiulė migracija iš dykumomis tapusių ir užlietų teritorijų. Tad demografinė Anykščių ateitis bus nulemta ne tik lokalių, bet ir pasaulinių procesų, nes esame visumos neatskiriama dalis.

Nors J. Ratautas savo straipsnyje pasigenda konceptualių Anykščių kurorto strateginių vizijų, nors būtent tokią viziją Anykščiai prieš porą metų įsigijo – tai architekto A. Karaliaus sukurta „Anykščių miesto kurortizavimo koncepcija“ ir jos priemonių planas iki 2027 metų. Joje yra labai daug gerų duomenų, konceptų, idėjų, plėtros projektų, kurie yra tinkamas pagrindas darbo grupei imtis jos adaptavimo konkretiems veiksmams. Bet atrodo, kad šis dokumentas guli Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus vedėjos stalčiuje kaip dėmesio nevertas projektas. Nors aiškintis šio A. Karaliaus projekto turinį, svarstyti jį, permąstyti ir ieškoti tinkamiausių priemonių reikėjo daug kartų. Akivaizdu, kad kuo mažiau visuomenės dialogų su ekspertais, tuo daugiau nepasitikėjimo ir prieštarų bei melagingų sampratų sklando bendruomenėje. O turėtų būti priešingai – kartu kuriamas kurortas ir kartu surandami geriausi sprendimai. Taip kvietė daryti ir Respublikos Prezidentas, kalbėdamas Anykščiuose, o jo svarbiausias mintis savo feisbuko paskyroje paskelbė rajono meras Kęstutis Tubis. Šį mero gestą supratau kaip kvietimą burtis bendram darbui. Tai teisingas ir įžvalgus mero žingsnis.