„Nepatogios temos” niekur neišnyko

Šio žmogaus nuomonės negalima „praleisti pro ausis“. Jau vien dėl to, kad jis yra Lietuvos Mokslų akademijos narys ekspertas, kelių knygų ir daugybės mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje autorius, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas. Tai profesorius Antanas Tyla.

Šio žmogaus nuomonės negalima „praleisti pro ausis”. Jau vien dėl to, kad jis yra Lietuvos Mokslų akademijos narys ekspertas, kelių knygų ir daugybės mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje autorius, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas. Tai profesorius Antanas Tyla.

– Kaip Jums kilo noras studijuoti istoriją? Ar nesigailite?

– Nuo paauglystės, kiek pamenu, šeimoje ar bendraujant su kaimynais, kartais ir su klasės draugais,  nuolatos buvo kedenama atminties rėmuose esanti ir istorinės literatūros papildyta krašto istorija. Man arčiausiai širdies buvo humanitariniai mokslai. Istorijos sritis buvo viena iš jų. Ją ir pasirinkau. Nemaniau, kad kažin ką naujo sužinosiu, negu sužinojome mokantis gimnazijoje. Iš tikrųjų universitete buvo ne vienas tuščias, ideologizuotas kursas, sakyčiau, intelektualinė makulatūra. Tačiau įsimintinos kompetentingų profesorių paskaitos, asmeninis bendravimas ir galimybė gilintis į oficialiai neaprobuotas istorijos problemas, diskusijos, studentų kritiškas bendravimas suformavo tyrimų intrigą ir jau nebepaleido.

Atsirado noras nubraukti Lietuvos istorijos klastojimą, kuris buvo viešai skelbiamas, ieškoti šaltiniuose paslėptos objektyvios ar dar neatrastos tiesos, nenukrypusios nuo sveiko proto diktuojamos logikos. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.

– Kokie archeologiniai radiniai labiausiai virpina Jūsų širdį?

– Šis klausimas, be abejo, skirtas Vorutos piliakalniui. Esu anykštėnas ir labai norėčiau, kad jame surasti archeologiniai radiniai patvirtintų mūsų viltis. Bet kol kas tyrimai mums yra šykštoki.

Vasarą aplankiau Dubingių piliavietės kasinėjimus. Pagal politinę, istorinę svarbą tai – Lietuvos Pompėja, tiek laiko nepateisinamai slėpusi mūsų valstybės priešakinių politikų, valstybės vadų Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo palaikus. Gerai, kad jie palaidoti Lietuvoje, už kurios suverenitetą jie atidavė tiek jėgų ir lėšų. Reikėtų, kad ten apsilankytų visų Lietuvos mokyklų mokiniai ir mokytojai ir išgirstų pasakojimus apie tų kunigaikščių ryžtą apsaugoti subrandintą nuo XIII a. Lietuvos valstybinę savimonę ir jos subjektą. Jeigu kalbėti bendrai apie archeologinių radinių reikšmę ir jos supratimą, tai man svarbūs visi Lietuvos kultūros ir ekonominio gyvenimo raidą atspindintys radiniai. Tikiuosi, kad sulauksiu, kai archeologai atras Vytauto Didžiojo palaikus.

– Taip ar ne medinei piliai ant Šeimyniškėlių piliakalnio?

– Esu kartu su kitais pasirašęs deklaraciją dėl šios pilies atstatymo ant piliakalnio.

– Peržengėte 80 metų slenkstį. Matėte prieškarinius Anykščius. Kokie prisiminimai apie juos, kas iš to laiko užstrigo Jūsų atmintyje?

– Ribota apimtis reikalauja atsakyti labai trumpai. Pasakysiu tik keletą iš atminties neišdylančių vaizdų. Apie 1938 m. turbūt pirmą sykį sekmadienį su mama ir seserimi nuvažiavome į pamaldas. Mieste pilna žmonių. Visi linksmi, šnekučiuojasi. Moterys –  baltomis skarelėmis, vyrai – su „kaškietais”. Vaikšto uniformuoti šauliai, šaulės, skautai. Po miestą sklaidosi linksmi, šventiški ir skardūs bažnyčios varpų garsai. Miestietės su peiliais dar skutinėjo prie šaligatvių nuolydyje tarp akmenų prasikalusią žolę. Pakeliui į bažnyčią prie šaligatvio iš vežimėlio jauna graži žydaitė pardavinėjo ledus. Man pasirodė keista, kad ji, turėdama skanių ledų, valgo ne juos, bet lėkštutėje padėto kepto kiaušinio gabalėlius…

1940 m birželio 15 dieną  nuvažiavome į mokinių šventę. O miestą užplūdo sovietinių okupantų pilni sunkvežimiai ir jų kariuomenės  tankai. Šventėn nebėjome. Mieste jautėsi  pasimetimas, žmonės sunerimę. Į Altaro, pas kurį paprastai apsistodavome, namą, ant Dariaus – Girėno ir Putvinskio gatvių kampo, buvo įsirėžęs ir palikęs kiaurymę tankas. Tą dieną baigėsi Lietuvos ir Anykščių laisvė ir jūsų pavadintas „prieškaris”. Nutraukta miesto laisvo gyvenimo styga vėl suskambo 1990 m.

– Esate Pasaulio Anykštėnų bendrijos pirmininkas, aktyvus visuomenininkas. Ar šiais laikais vis dar aktualus ir prasmingas darbas visuomenės labui, ar vis dėlto jis po truputį praranda savo prasmę?

-Dabar norintys dalyvauti politiniame gyvenime anykštėnai telkiasi prie partijų, gražiai darbuojasi Lietuvos Šaulių sąjunga ir kitos organizacijos, savo veiklą išplėtojo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko muziejus su Sakralinio meno centru, Kultūros centras, biblioteka, bažnyčia, Politkalinių ir tremtinių bendrijos skyrius. Jaunimas telkiasi apie dvi gimnazijas, vidurinę, muzikos mokyklas. Sportininkai turi savo organizatorius. Pasaulio Anykštėnų Bendrija (PAB) telkia visur pasklidusius anykštėnus, ko nedaro nė viena čia esanti institucija, ji turi savo integruojančius tikslus ir norą aktyvinti kultūrinį gyvenimą. Kiekviena vienijanti organizacija yra remtina. Ypač dabartinio išsisklaidymo tendencijų laikotarpiu. Žinoma, gravitacijos prie Anykščių šaltinis yra pačių Anykščių veikla ir savivaldybės organizacinė strategija, kuri turi pakankamai potencijos. PAB suvažiavimai ir Miesto šventė tapo tradicine sugrįžimo į Anykščius ir pabendravimo tarpusavyje švente.

– Ar galėtumėte kurį nors istoriką anykštėną išskirti kaip būsimą potencialią „istorijos mokslo žvaigždę”?

– Yra du perspektyvūs ir jau daug nuveikę istorikai – dr. Gintautas Zabiela ir Tomas Baranauskas. Linkiu jiems sėkmės.

– Sovietmečiu buvo sunku nagrinėti kai kuriuos Lietuvos istorijos aspektus. Ar yra dabar tokių klausimų, kuriuos istorikai stengiasi apeiti?

– Yra. Dalyvaudamas mokslinio darbo organizavime susiduriu su kai kurių istorikų pragmatizmu, termino „politiškai nekorektiška” operavimu. Tai taikoma mūsų kaimynų mums padarytų nusikaltimų tyrimams. Manau, kad tai „homo sovieticus” palikimas ir apsidraudimas. Jis išnyks, kaip išnyksta viskas, kas nereikalinga.

– Ateities Anykščių vizija? Kokius juos norėtumėte matyti?

-Dėl sumanios Anykščių rajono savivaldybės veiklos Anykščiai net sunkmečiu puošiasi svarbių objektų statybomis. Atidarytas Sakralinio meno centras. Kultūrinis gyvenimas Anykščiuose savo turiniu nenusileidžia sostinei, manau, kad jis ir ateityje bus toks pat intensyvus. Reikia tikėtis, kad miestas įtvirtins Knygos šventę. Iki šiol Anykščiai neatidengia dar vienos charakteringos šio krašto ypatybės – tai kovų dėl valstybinės laisvės ir lietuvių kalbos bei rašto gynimo paveldo.

Mintyse rezgu maršrutą: Šeimyniškėlio, Latavos piliakalniai –  Teresboro, Knebių 1863 m. sukilėlių stovykla, A. Mackevičiaus Anykščiuose ženklai- A Baranausko brolių sukilėlių beržai – 1905 m. gegužinė Rubikių ež. Didžiojoje saloje – Anykštėnų namų sušaudymas – Okuličių Latavėnų dvaras  – Didžiulių sodyba – Anykščių išlaisvinimas 1919 05 – Kautynės Šiaulių kaime -1920 m. pasipriešinimas Lenkijos atsiųstam Želigovskiui Troškūnuose – 1919 m. savanorio sodyba – Žaliosios rinktinės priesaika Burbiškio miške – Algimanto apygardos ir kt., Laisvės kovotojų junginių štabavietės ir kt. Laisvės kovų vietos – LS mitingo Anykščių šilelyje vieta – Laisvės paminklas ir kt. Bent Vidurio Lietuvoje tai tikrai įspūdingas šio krašto žmonių išsilaisvinimo mentalitetas ir jo paveldas, kurį privalu palikti žmonių savimonėje.

Linkiu „Anykštai” padėti įgyvendinti panašų projektą, ar bent dalį, padiskutuoti.

Profesorius Antanas Tyla prisimena, kaip į Anykščius įriedėjo sovietų tankai ir miestą užplūdo kareiviai.

Net ir sulaukęs garbingo amžiaus, profesorius Antanas Tyla neatsisakė mokslinės veiklos. Šiais metais jis išleido knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667)”.

10 klausimų Antanui Tylai

1. Vaikystės svajonė?

Turiu pasakyti, kad svajones formavo namų, šeimos, supančios artimiausios visuomenės aplinka, mokykla, lektūra – knygos, spauda. Kai iš dabarties distancijos vertinu savo tėvų šeimą, galiu pasakyti, kad mano vaikystės metais ji buvo labai visuomeniška ir pilietiška. Nors daug laiko reikalavo ūkio darbai, tačiau ir tėvukas ir visi vyresnieji broliai ir sesuo buvo visuomenių organizacijų nariai, nuolatos buvo užsiėmę tų organizacijų veikla, dalyvavo jų renginiuose, ekskursijose, vaidinimų repeticijose. Jie savo darbu ir veikla rūpinosi ir ūkiu, ir savo kraštu, jo ateitimi, intensyviai pagal galimybes stebėjo Lietuvos valstybės gyvenimą. Prisimenu 1933 m. vasaros ir 1935 m. rudens namiškių bėgiojimą į Bičionių geležinkelio stotelę pasiklausyti radijo apie Dariaus ir Girėno bei Felekso Vaitkaus skrydžius per Atlantą. Atostogų parvykę Lietuvos kariuomenėje tarnavę broliai Kazys, Juozas, Povilas pasakojo apie karininkų ir karių stropumą ir savo pareigos supratimą. Visa ši aplinka ir įvykiai pynė svajones, kaip surasti prasmingą kelią darbuotis žmonių naudai. Paskui tos svajonės apaugo konkrečiais darbais.

2. Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?

Nuo 1989 m. dalyvauju Lietuvos Sąjūdžio veikloje, šiuo metu esu jo tarybos narys. Nuo 2008 m. esu TS-KDS narys.

3. Mintis, kuri paguodžia?

Vaikų ir vaikaičių sėkmė, jų darbai, iniciatyva. Lietuvių atkaklumas ir narsa, kuriuos dabar demonstruoja Lietuvos krepšinio rinktinė, skindama pergales ir nenusilenkdama pasaulio autoritetams. Po pergalių naktis būna ramaus miego, pailsiu. Džiaugiuosi anykštėnų sportininkų, menininkų skinamais laurais. Kiek daug talentingų anykštėnų vaikų ir mokytojų, kurie tuos talentus atranda.

4. Jūsų pomėgiai?

Mokslinis darbas, mūsų tautos mentaliteto per kelis šimtmečius analizė, kelionės ir pasaulio civilizacijų pažinimas.

5. Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?

Sukurta šeima ir darbais. Džiaugiuosi, kad ir okupacijos metais išlikau ištikimas mokslo principams, nepaaukojau jų konjunktūrai.

6. Kokios asociacijos iškyla, išgirdus žodį Anykščiai?

Pirmiausia, tai  – mano gyvenimo dalis, čia gyvenanti sesers Julės šeima, gimnazijos ir dabarties bendraminčių, bičiulių bei gerų žmonių ratas, jų veidai ir veikla. Iškyla dvibokštis miestas su beveik 500 metų amžiaus ir literatūros klasikų, Lietuvos valstybinę laisvę branginusių 1863 m sukilėlių, 1918/1919 m. savanorių, 1941-1953 m. Laisvės kovotojų, žemę mylinčių žemdirbių aura. Žodis „Anykščiai” sklidinas istorijos ir anykštėnų darbų, skambančių kaip varpas toli už Anykščių žemės ribų. Šis žodis man kelia pasididžiavimą.

7. Jūsų šeima?

Šeimą sukūriau Vakarų Lietuvoje. Žmona Roma, pedagogė. Mūsų šeimoje išaugo dukra Audronė, baigusi Vilniaus universitetą, ir sūnus Gediminas, baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą. Jie sukūrė savo šeimas. Abu yra valstybės tarnautojai. Turime 4 vaikaičius: Martyną, Vytenį, Gabrielę ir Antanuką. Martynas, teisininkas, dirba Vilniuje. Vytenis studijuoja Valstybiniame Gedimino Technikos universitete, o Gabrielė su Antanuku mokosi vidurinėje mokykloje.

8. Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką?

Tėvų šeima, Adolfas Šapoka, Geoffrey Parker.

9. Ką darytumėt, jei išloštumėt milijoną?

Nieko nedaryčiau, nes niekad nelošiu.

– Kas yra laimė?

Dirbti mėgiamą ir tautai bei valstybei naudingą darbą, dalintis darbo vaisiais su visuomene, džiaugtis savo šeimos pasiekimais.