Kuomet mūsų Tėvynės Lietuvos nepriklausomybei stuktelėjo 10 metų, Svėdasuose, Nepriklausomybės sodelyje, ta proga buvo pastatytas koplytstulpis. Jį dovanojo Amerikoje gyvenantys kraštiečiai. Sovietmečiu paminklas buvo sunaikintas, o Atgimimo metais atstatytas kiek kitoks ir kitoje vietoje.
Tikroji Nepriklausomybė Svėdasams išaušo tik 1919 metų gegužės pabaigoje, kuomet lietuvių savanorių kariuomenė išstūmė čia įsikūrusius bolševikus. Atgaivintai nepriklausomai valstybei žengiant į antrą dešimtmetį Svėdasų valsčiui vadovavo Juozas Striukas – smagaus ūpo ūkininkas iš Sliepšiškio kaimo. Jis kartu su keletu sumanių vyrų, tarp kurių buvo ir nuovadas Jurėnas, ir plytinės savininkas Juozas Šalaka bei klebonas Jonas Kraniauskas numatė, kad geriausia vieta dešimtmečio paminklui bus tvorele aptvertame trikampio formos sodelyje Anykščių-Šimonių vieškelių sankirtos šakume. Ten jau buvo aukštas stiebas šventėse pakelti vėliavai bei medinis kryžius, vėliau čia buvo parinkta vieta ir paminklui, įamžinančiam kan. Juozą Tumą-Vaižgantą.
Kokį reikės statyti koplytstulpį, galvos sukti nereikėjo, nes kartu su kraštiečių sudėtais pinigais iš Amerikos atkeliavo ir meniško trijų aukštų koplytstulpio brėžinys. Panašūs koplytstulpiai Nepriklausomybei buvo pastatyti Traupyje, Kavarske ir kituose miesteliuose. Norėjosi darbą atlikti labai gerai, todėl pasitelktas geriausias stalius Kostas Jakutis. Kas davė, iš kur buvo atvežtas ąžuolas, išsiaiškinti nepavyko, nors kun. Kazimieras Girnius savo Svėdasų istorijoje mini, jog medis buvęs labai nepatvarus, matyt, kažkur drėgnuose raistuose augęs pelkių ąžuolas. Meistras su pagalbininkais kruopščiai padirbo medines dalis, o metalinę saulutę, taip pat pagal brėžinį, nukalė labai geras kalvis Edvardas Korsakas. Jis prisimindavo, kad tą darbą atlikti padėjęs tuomet pas jį amato mokęsis Edvardas Pilkauskas iš Daujočių. Viršūnė išėjo puiki, tačiau kur ji nusimetė per visas negandas išsiaiškinti nepasisekė, juk negalėjo taip paprastai nuo kryžiaus dingti.
Gal tik dešimtmečiui praslinkus, po antrojo pasaulinio karo, dar tebesiaučiant raudonajam terorui laisvės koplytstulpis kažkaip keistai ėmė ir nugriuvo, o paskui kažkur paslaptingai dingo. Neišliko ir puošni, augaliniais ornamentais besiraitanti metalinė viršūnė, kur ji pražuvo taip ir nepavyko išsiaiškinti.
Kuomet prasidėjo sovietų sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbta „perestroika“ – persitvarkymo sąjūdis, pasijautė ir politinis atšilimas, peraugęs į tautų išsivadavimo sąjūdžius. Jau 1989 m. vasarą Svėdasų nepriklausomybės koplytstulpis buvo atstatytas. Pasinaudota Svėdasų klebono Vlado Rabašausko ir kitų tautiškai nusiteikusių tikinčiųjų iniciatyva svėdasiškius pakvietusi tais metais pastatyti bent jau dvylika kryžių. Taip pažymint sovietų toleruojamo garbiausio kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko kan. J. Tumo-Vaižganto gimties 120-uoju jubiliejumi. Kiekvienam dešimtmečiui po kryžių. Tame sąjūdyje pirmieji pasižymėjo prieš pat Jonines Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpį prie Narunčio upelio, šalia judraus Svėdasų-Utenos plento atstatę Butėnų kaimo žmonės. Tikėjimo ženklų tais metais parapijoje iškilo bene penkiolika, daugiau negu numatyta.