Nėra nieko simboliškiau už griūvantį Gedimino kalną…

Nėra nieko simboliškiau už, stovint ant valstybės šimtmečio slenksčio, griūnantį Gedimino pilies kalną sostinėje. Simboliška, nes Gedimino kalnas ir pateikiamas kaip valstybės simbolis, todėl jis turi būti toks, kaip ir valstybė. O valstybė, bent jau didžiajai jos gyventojų daliai tikrai neprimena sėkmės istorijos. 

Pamenu, kai ėmė kirsti medžius ant Gedimino pilies kalno, jau tada skambėjo įspėjimai, kad kalno šlaitai neišlaikys. Bet aukščiausi valstybės specialistai, tarnybos patikino, kad kalnas nenugrius… Nors bene kiekvienas, susidūręs su erozija, žino, kad medžių šaknys natūraliai stiprina šlaitus.
Ir tada maniau, ir dabar, kad specialistai turėjo eiti į kompromisą su sąžine. Kitaip valstybėje, kurią vargu ar galima pavadinti pilietine, su iš anksto politinių ar kitokių motyvų nulemtais ir priimtais sprendimais nesutinkantiems, liktų pasirinkimas paliki pareigas „savo noru“. Jei nesinorės išeiti „savo noru“, visada galima prisiminti posakį – yra žmogus – bus ir straipsnis. Juk nuo mongoliškų supratimų niekur nedingome: aš vadas – tu kvailys, tu vadas – aš kvailys. Paklusimas turi būti aklas. O ir kituose požiūriuose vadovaujamasi mongoliškomis taisyklėmis – jei vienas nusižengė, tai bausim būrį, nusižengė būrys – bausim pulką. Todėl, jei jau valdžios ima „kariauti“ su kokiu reiškiniu, tai kovoja ne su pažeidėjais, bet riboja ir kontroliuoja visus. Kovoja net prevenciškai su apskritai galimybe nusižengti. Ir tai visur, kur bepažvelgsi, nuo kelių eismo taisyklių iki asmeninio gyvenimo. Palengvinimai – ne šios valstybės sąvokos.
„Modernios Lietuvos šimtmetis – sėkmės istorija. Svarbiausi laimėjimai: Lietuvos valstybė tapo Europos ir pasaulio istorijos subjektu; susiformavo moderni piliečių visuomenė, suvokianti laisvės ir su laisve susijusios atsakomybės svarbą; Lietuvos valstybei ir visuomenei atvertos naujos veiklos erdvės“, – taip valstybės jubiliejaus minėjimas pristatomas šimtmečio minėjimo programoje, kurią patvirtino Vyriausybė.
Bet kaip galima valstybės šimtmetį vadinti sėkmės istorija, jei valstybė virsta dykra? Sėkmės istorija, jei gyventojų nykimas vienas sparčiausių pasaulyje? Jei uždarinėjami rajoninių ligoninių skyriai, mokyklos, net paštai, grįžtama į tas pačias sąlygas, kaip 1918 metais skelbiant nepriklausomybę? Maža to – tai pateikiama vos ne kaip siekiamybė. Ar sėkmės istorija, kai dirbantis žmogus turi prašyti pašalpų ir būti nuolat gąsdinamas – to nepadarei, tą pažeidi, tos pažymos nepristatei, pavėlavai? Sėkmės istorija – statistiškai augantys atlyginimai? O kainos? Beje, kokie sėkmės istoriją išgyvenančios šalies atlyginimai, lyginant su kitų, trečio pasaulio šalių atlygiais, net nepadoru kalbėti. Ne todėl, kad joms labai toli iki mūsų. Žiūrint dokumentiką apie pasaulį, šokiruoja, kad dirbantys trečiajame pasaulyje nedirba taip pigiai, kaip gali atrodyti. Pavyzdžiui, prieš kamerą miškovežio vairuotojas Gabone prisipažįsta – darbas sunkus, bet atlyginimas 1500 eurų per mėnesį, miško darbininkas, sielių plukdytojas tame pačiame Gabone pasakoja uždirba 700 eurų (o dirba ten tik todėl, kad, sakosi, kitos išeities neturėjęs), piemuo Brazilijoje – 570 eurų ir gauna nemokamą būstą šeimai, maitinimą ir sveikatos draudimą. O dar pas juos ir žiemos šalčių nėra. Tai kur ta Lietuvos sėkmės istorija? Kuo didžiuotis?
Dar įdomiau, kad sėkmės simbolių, regis, valdžios vengia. Konkretus pavyzdys – Vilniuje, Lukiškių aikštėje norima statyti nebe Vytį, bet bunkerį (nors Seimas lyg ir bando apeiti specialistų komisijos, bet ne visuomenės sprendimą). Reprezentacinėje valstybės vietoje. Ką simbolizuoja Vytis, o ir kovos raitelis apskritai? Kovą, veržlumą, drąsą, iniciatyvumą, nepasidavimą, šviesą. Ką simbolizuoja bunkeris ir urvas? Baimę, slapstymąsi, tamsą, kančią, šaltį, silpnumą, neveiklumą ir malonės iš kitų laukimą. Šiuo atveju ir itin susipriešinančiai žmonių vertinamą pokarį. O simbolis yra raktas. Simbolis, kuris stovėtų aikštėje, būtų raktas į tai, kaip save kitiems pateikia valstybė. Tad, kodėl norima statyti ne tautą vienijantį ir skatinantį žvelgti į priekį Vytį, o baimę ir susipriešinimą reiškiantį bunkerį? Net patys laisvės kovotojai pareikalavo statyti Vytį, kitaip užims aikštę ir statys joje palapinių miestelį…
Nuolatinis visuomenės grupių priešinimas – tai ta korta, kuria naudojamasi bent jau gerą ketvirtį amžiaus, kurią visada galima ištraukti, kad nukreipti dėmesį nuo problemų.
Tai kur ta sėkmės istorija, didžiavimasis, kad turime valstybę? Nejau užtenka to, kaip Džordžo Orvelo satyrinėje apysakoje „Gyvulių ūkis“, kad negrįžtų fermeris Džonsas?