Eldoradas BUTRIMAS specialiai iš Ukrainos.
Apžiūrėjęs ir aprašęs sudėtingą situaciją Moldovos Padniestrės regione, vėl grįžau į karo kamuojamą Ukrainą. Odesa pasitiko vasaros atostogų nuotaika – šioje Ukrainos kurortų sostinėje karo griausmų pastaruoju metu beveik nesijaučia.
Tiesa, pirmą kartą iš užsienio į Ukrainą atvykusiam žmogui pavojaus sirenų skambesys, kasdien bent kelis kartus Odesoje pusvalandžiui užgožiantis visus kitus gatvės garsus, gali pasirodyti labai gąsdinantis. Pavojaus sirenos čia automatiškai įsijungia net tada, kai iš Rusijos laivų paleistos raketos nuskrieja į kitus Ukrainos regionus.
Odesos priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gauna vis naujesnės ir modernesnės vakarietiškos įrangos ir veikia vis geriau. Kadangi yra numušamos beveik visos raketos, skrendančios į miestą, odesiečiai jaučiasi vis saugesni ir nebekreipia dėmesio į pavojaus sirenas.
Odesoje jau atsidarė beveik visos parduotuvės ir restoranai, tačiau prekeiviai bei viešbučių savininkai dejuoja dėl gresiančio bankroto, mat šiemet visiškai neatvyksta poilsiautojų. Žmones, kurie investavo savo santaupas į turistų aptarnavimo verslą, tikrai galima užjausti dėl ištikusios krizės.
Tačiau jų nerimas yra niekis, palyginti su tuo nerimu, kokį išgyvena už šimto kilometrų nuo Odesos esančio Mikolajevo miesto gyventojai. Mikolajevas jau nuo pat karo pradžios tapo mūšių lauku, ir žmonėms čia rūpi ne turizmas, bet kaip išlikti gyviems per kasdienius bombardavimus.
Dėl susprogdintų bėgių traukinių eismas į Mikolajevą yra nutrūkęs. Į pusmilijoninį miestą, devintą pagal gyventojų skaičių Ukrainoje, dabar galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais.
Jų per dieną iš Odesos vyksta vos penki, nes norinčių ten keliauti yra mažai. Gerokai daugiau yra pageidaujančių iš Mikolajevo išvykti: juos kasdien į Odesą išgabena nemokami autobusai. Iš čia dauguma pabėgėlių keliauja toliau – į Vakarų Ukrainą arba į užsienį.
Mikolajevą jau paliko daugiau kaip pusė gyventojų. Išlipus miesto centre, iš karto į akis krenta tai, kad čia beveik visos parduotuvės ir kavinės uždarytos, net ir veikiančių langai bei durys apkalti apsauginėmis medžio plokštėmis.
Dar į akis krenta tai, kad gatvėse nedaug mašinų ir praeivių, o pastarieji beveik vien pensininkai ar kariškiai. Labai mažai mamų su mažyliais, nes šios pirmumo teise buvo skubiai išgabentos.
Mikolajevas Ukrainoje yra vadinamas nuotakų miestu, nes čionykštės merginos labai gražios, tad visos šalies vyrai trokšta žmonos iš Mikolajevo. Man, deja, išskirtinių gražuolių gatvėje neteko pamatyti, nes jaunų merginų išvis sutikau nedaug.
Ištuštėjusiame mieste didesnes žmonių grupes galima pamatyti vien prie Raudonojo Kryžiaus organizacijos labdaros skyrių. Vienuose iš jų pagal specialius sąrašus dalijami maisto daviniai, kituose – drabužiai, o dar kituose žmonės rikiuojasi, kad gautų nemokamus pietus.
Jaunimo nedaug, tai beveik vien vyrai, nes šiems ne tik draudžiama išvykti iš šalies, bet jie be rimtos priežasties negali palikti registracijos vietos, kad prireikus bet kada būtų pašaukti į kariuomenę.
) Gautą maisto paketą nešančios pensininkės Aleksandra ir Nadežda teigia neturinčios giminaičių, pas kuriuos galėtų kitur pabėgti, tad gyventi viltimi, kad Ukraina greitai laimės 
Ši pensininkų grupė, laukusi nemokamų pietų, driokstelėjus dviem sprogimams išsilakstė į visas puses. 
Prie humanitarinės pagalbos centro sėdinti Svetlana į Mikolajevą su sūneliu perbėgo iš gretimai esančio Blagadatny kaimo, kurį maskolių bombardavimai visiškai sugriovė
Vykdamas vienai dienai į Mikolajevą visgi nemaniau, kad trumpas pasisvečiavimas pafrontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkove. Apsirikau – karas yra karas, todėl šalia pasigirdę sprogimų aidai bei baiminga miesto dvasia persidavė ir man.
Juolab kad centrinėje gatvėje kalbinant eilėje prie maisto paketų stovinčius žmones nudundėjo du sprogimai ir dauguma pensininkų išsigandę išsilakstė kas kur. Vėliau paaiškėjo, jog bomba sugriovė priemiestyje esantį namą ir sužeidė penkis žmones.
Per tą parą nuo sprogimų Mikolajevo rajone sužeidimus patyrė iš viso devyniolika žmonių, tačiau, laimei, niekas nežuvo.
Mikolajevui Ukrainos prezidentas suteikė miesto didvyrio vardą, nes čia sugebėta ne tik išvyti karo pradžioje į jį įsiveržusius okupantus, bet ir stebuklingai sustabdytas keleriopai gausesnių priešų puolimas. Kremlius labai norėjo užimti Mikolajevą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir palikti Ukrainą be jokio priėjimo prie Juodosios jūros.
Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, kuriuo į Mikolajevą vanduo buvo tiekiamas iš Chersono. Po to kelias savaites žmonės vandenį gavo semtis iš griovių ir pelkių, būtent tada miestą skubiai paliko dauguma mamų su mažais vaikais bei gimdyvės.
Pašnekintos 69 ir 72 metų pensininkės Aleksandra bei Nadežda (viena buvusi fizikos mokytoja, o kita – vaikų gydytoja) neslėpė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys drauge nešėsi gautą maisto paketą ir neslėpė pykčio, jog Maskva savo agresiją teisina kova su fašistais.
„Nei mes esam fašistės, nei mūsų mieste jų buvo, visi čia kalbėjom rusiškai ir netikėjom, kad gali būti bombarduojami gyvenamieji rajonai, jaučiamės tarsi mus pultų sužvėrėję nacistai”, – sakė pedagogė Aleksandra.
„Neturim jėgų vykti kitur ir nenorim palikti savo namų; tikime Ukrainos pergale ir greita karo baigtimi, tačiau į gatvę vis vien einam su baime, kad galim žūti netoliese sprogus bombai”, – pareiškė buvusi gydytoja Nadežda.
Apie kasdien lydinčią baimę prasitarė ir prie humanitarinės pagalbos centro sėdinti 26 metų Svetlana. Mergina į Mikolajevą su šešių metų sūnumi Andriuša atsikraustė po to, kai jų Blagadatny kaimą, esantį dvidešimties kilometrų atstumu nuo rusų užimto Chersono, ėmė intensyviai bombarduoti okupantų artilerija.
„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau maskoliai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir mūsų kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi, kas galėjom, puolėm bėgti, palikę ir gyvulius, ir techniką, iš kaimo nieko neliko”, – teigia Svetlana.
„Mane į savo mašiną priėmė pusbrolis, o Mikolajeve kartu apsistojome tuščiame kito giminaičio bute, nes jis su šeima išbėgo į Moldovą; toliau kažkur vykti nenoriu, prie bombardavimų pripratom, jie yra kasdienybė, tad į lauką neinam tik tada, kai sprogimai yra garsūs ir artimi, o šiaip stengiamės gyventi tikėdami, kad mirtis mus aplenks”, – sakė Sveta. Merginai tą dieną teko šešias valandas išstovėti eilėje prie maisto davinio, bet ji nesipiktino tokia pafrontės kasdienybe.
Sveta, kaip ir daugelis Mikolajevo žmonių, susitaikė su sunkumais ir gyvena viltimi, kad mirtis nusineš kažkieno kito, bet ne jos gyvybę. Bet taip rizikuoti neketino Nina, su kuria įsikalbėjau grįždamas atgal į Odesą.
Moteris į Mikolajevą buvo nuvykusi tik trims dienoms, kad aplankytų kariškį vyrą bei aptvarkytų paliktą butą. „Mikolajeve per didelė rizika žūti civiliui, todėl miesto meras ragina visus, kas gali, išvažiuoti; mano vyras nenori, kad aš net trumpam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai”, – prisipažino 28 metų informatike dirbanti moteris.
