Barselona gedi – visą parą šurmuliuojančioje La Rambla alėjoje per teroristų surengtą išpuolį 14 žmonių žuvo, daugiau kaip 100 buvo sužeista. Kuriam laikui turistų gausiai lankoma alėja nutilo, paskendo gėlių ir žvakių jūroje…
Rašydamas apie teroristinius išpuolius „senutėje“ Europoje, žurnalistas Romas Sadauskas – Kvietkevičius teigia, kad „terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti, kad po jų bandymo įsirėžti automobiliu į minią, susisprogdinimo ar pašūkavimo su peiliu rankose senieji europiečiai bus įbauginti, o milijonai migrantų iš musulmoniškų kraštų paseks jų pavyzdžiu“. Dar su gilesniu įsitikinimu, kad po teroristinių atakų žmonės gyvens kaip gyvenę, žurnalistas rašo: „Ne taip lengva pasirinkti savižudžio teroristo likimą, kai žinai, kad kitą dieną, nuplovus tavo ir tavo aukų kraują nuo šaligatvio, ten tęsis šventė, žmonės linksminsis ir prekiaus“.
Labai abejoju, ar nuplovę savo septynmečio žuvusio sūnaus kraują nuo šaligatvio berniuko tėvai kada nors „švęs šventę“.
Nesutinku, kad senasis žemynas nesikeičia, manau, kad jis jau pasikeitė… Teroristiniai išpuoliai Paryžiuje, Nicoje, Londone, Briuselyje, dabar jau ir Barselonoje bei Suomijoje (kitą dieną po išpuolio Barselonoje, Suomijos Turku mieste užpuolikas, kuris, kaip teigiama spaudos pranešimuose, per ataką sušukęs „Allahu Akbar“ („Dievas didis“), nudūrė 2 žmones…).
Pernai rudenį, praėjus pusmečiui po teroro išpuolių Briuselio oro uoste bei metro stotyje, lankiausi šiame mieste. Ne kartą čia buvau, mačiau Briuselį ir žiemą, ir vasarą, tačiau tai, ką išvydau pernai, įsirėžė į atmintį. Briuselis pasikeitęs, Briuselis kitoks, nebesinori nei kvapnių belgiškų vaflių, nei gero šokolodo…
Briuselio centras būdavo nuolat pilnas žmonių, net ir vėsesniu oru žmonės vakarodavo jaukiose kavinukėse, siaurose gatvelėse dažnai turėdavai sustoti, kad prasilenktum su šiame mieste nuolat klajojančiais būriais turistų… O pernai viskas buvo pasikeitę – miesto centras lyg iššluotas, patruliuoja ginkluoti automatais policininkai, ištuštėjusių kavinių darbuotojai įvairiomis kalbomis kviečia prisėsti praeivius. Paėjusi kiek toliau nuo centro, pamačiau lygiai tokį patį vaizdą – tuščiomis gatvėmis slankioja tamsaus gymio vyrų būreliai, o praeiviai atrodo taip, lyg kažkur nuolat skubėtų… Ir kai už manęs ėjęs vyriškis pasisveikino ir patarė nesinešioti kuprinės ant nugaros, nes „taip nesaugu“, net nesugebėjau jam padėkoti už rūpestį, nes pasijutau dar nejaukiau… Dar net nepradėjus temti norėjosi grįžti į viešbutį…
Važiuojant metro, stotelėse trikdė ant sienų iškabintos žuvusių žmonių nuotraukos, apvytusios ir visai šviežios gėlių puokštės…
Tai nereiškia, kad į Briuselį nebegrįšiu – grįšiu ir tikriausiai labai greitai, bet pernai matytas miestas man jau niekada nebus toks, kokį jį mačiau anksčiau…
Šiemet minėsime 16-ąsias rugsėjo 11-osios metines. 2001 m. rugsėjo 11-ąją pasaulį supurtė žinia, apie kraupius teroro aktus, įvykdytus JAV. Jau net sunku beprisiminti, kiek tūkstančių žmonių žuvo teroristų pilotuojamiems lėktuvams įsirėžus į Pasaulio prekybos centro dangoraižius bei Pentagoną…
Niujorke lankiausi praėjus septyneriems metams. „Didžiuoju obuoliu“ vadinamame mieste, atrodė, kad gyvenimas virte verda – ir turistų gausybė, ir baimės aplink tarsi jokios nėra. Tačiau užteko aplankyti vietą, kur stovėjo garsieji dangoraižiai, jog suprastum, kad šiame mieste kažkas ne taip. Sakau „aplankyti“, nes iš tikrųjų turistai „lankė“ tą vietą kaip turistinį objektą. Tada dar nebuvo pastatytas memorialas, įvykio vietą juosė tvoros, o ant jų kabėjo gėlių vainikai. Ir patys niujorkiečiai, gyvenantys tarsi niekada nesustojančių žmonių ritmu, eidami pro katastrofos vietą tarsi sulėtindavo žingsnį, pakeldavo akis nuo mobiliųjų telefonų… Nežinau, kokie jausmai užplūsdavo ir užplūsta vietinius bei turistus toje vietoje tada ir dabar, bet aš jaučiausi tarsi atsidūrusi kapinėse. Nuolat šurmuliuojančio miesto centre esančiose kapinėse… O kaip jautiesi kapinėse? Sustoji, nurimsti, jei esi tikintis, sukalbi maldą…
Keliaujantys žmonės nenustos keliauti, lėktuvai leisis ir kils, oro uostai vėl bus pilni išlydinčiųjų ašarų ir pasitinkančiųjų džiaugsmo, tačiau pasaulis jau nebebus toks pat.
