Supamą arkliuką R.Gaidukas konstruoja su uždedamu balnu, kad vaikui būtų patogiau sėdėti. A.Švelnos nuotr.
Gailutė KUDIRKIENĖ
Kartą iš biržiečio meistro medinukų mugėje pasišaipė jauni menininkai. Tai išgirdo Zita Kelmickaitė ir surengė varžytuves – pusvalandį skaičiavo, kiek įvertinimų sulaukia paprasto meistro kūrinėliai ir kiek dailininkų paveikslai. Ir ką? Biržiečio medį visi lietė, glostė, žavėjosi ir pirko, o į profesionalų drobes per pusvalandį niekas nė akies neužmetė.
Pluša prie muziejaus užsakymo
Biržietis tautodailininkas Rimantas Gaidukas baigia kurti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ užsakymą.
Medžio meistras net dvejus metus iš smulkiausių, preciziškai nugludintų detalių dėliojo senovišką, šiaurinio Aukštaitijos krašto vidutinio ūkininko, turėjusio nuo 15 iki 25 hektarų žemės, trobesių kompleksą. Muziejus tą kūrinį naudos edukacijoms.
Sumažintus statinius meistras stengėsi atkurti kuo autentiškesnius, tad rėmėsi istorine šio krašto architektūros tyrinėjimų medžiaga, daug skaitė apie tarpukario ūkininkų gyvenimo būdą, papročius bei buitį.
„Statiniai biržietiški, sukonstruoti pagal tuos principus, kaip atrodė palatvijo sodybos, ir išorės lentelių kalimo būdas toks, koks čia vyravo“, – paaiškina.
Pirtis, klėtis, daržinė, tvartas, net kaimiška lauko išvietė jau atiduoti muziejui.
Išdrožė ir ąsotį, ir dubenį
Apžiūrime gyvenamąją trobą.
„Viskas name įrengta kaip anksčiau gyventa“, – nukėlęs gontomis dengtą stogą rodo vidaus įrengimą.
Prie lovų patiesti austiniai takeliai, kampe stovi lino audinių pilna kraitinė skrynia, viename kambariuke matyti supamasis lopšys kūdikiui, ąsotis vandeniui ir dubuo praustis.
Baldai kambariuose išdėlioti panašiai, kaip anais laikais statydavo. Iš medinių plytų ir krosnis sumūryta, joje net žarija rusena.
Palėpės kambarėliai jau apstatyti, o pirmame trobos aukšte dar tuščia.
Patalpų sienas meistras ištapetuos – šių kraštų namų interjeruose ir tokio dekoro būta.
Miniatiūrinės spintos, stalai, komodos, suolai ir kėdės taip pat jau gaminami.
Mažiau kuklinasi tik mugėje
Auksarankį biržietį galima tituluoti ir medinių žaislų karaliumi. Pernai Telšiuose vykusioje respublikinėje žaislų parodoje tarp kuriančiųjų medinukus jam nebuvo lygių.
Tas renginys buvo pirmas rimtas biržiečio pasirodymas žiūrovams. Meistras parodai vežė didžiulę žaislų įvairovę: dideles ir mažas mašinas, visokius medinius gyvulėlius, traukiamus šuniukus, judančius paukščius, arkliukus, net vaikiškus ginklus – kalavijus, mečetes ir ereliais išgražintus skydus.
Iki tol jau 25 metus originalius vienetinius medinius žaislus kuriantis vyras su savo menais niekur nesireklamavo, po vieną kitą kūrinį parodydavo tik jungtinėse tautodailininkų parodose.
Kaziuko mugėje Vilniuje biržietis visada laukiamas.
„Ten jau turiu ir gerbėjų – kasmet ateina pažiūrėti, ką naujo padariau, ir nusiperka, ko dar neturi. Viena vilnietė daug metų perka tik mano dėžutes“, – sako.
Kūdikiai gali net pagraužti
R.Gaidukas sako mugėn vykstąs ne vien dėl prekybos. Ten jam svarbiau pasižmonėti, pasitikrinti, ar jo žaislai žmonėms patinka, pasižvalgyti, ką kiti meistrai gamina, ir pasisemti idėjų.
Biržiečio žaislai išskirtiniai paties sukurtu dizainu, užapvalintomis formomis ir itin aukšta kokybe.
„Kai kiekvieną žaislą darai kalteliais, net tekinimo staklių nenaudodamas, kai visas briaunas rankiniu būdu nusvidini, pardavimui didelių kiekių nepadarysi“, –
paaiškina.
Net velykinius kiaušinius daro netekintus: iš pradžių ištašo kirvuku, tada kalteliu, galiausiai rankom šveičia.
Išmaniai pagaminti, kad tiktų net visai mažam vaikui. Kaladėlės, pilys, nameliai, mašinos, gyvūnai neturi nė vieno aštraus atsikišimo, medis nusvidintas tiek, kad braukiant yra švelnus lyg šilkas. Mediena – aukščiausios kokybės, be jokių impregnantų, nedažyta, tik alyvuota linų sėmenų aliejumi.
Kiekvieną žaislą vaikas gali į burną kišti ir net pagraužti.
Sugalvojo, kaip marginti „zebru“
„Į muges ne vienas medinių žaislų atveža, bet dejuoja, kad niekas neperka. O kaipgi pirks, jei perbraukus delnui šiurkštu, matyti, kad daiktas ką tik iš po staklių išėjęs. Vaikui reikia, kad pašinos į rankeles nelįstų, kad paviršiai būtų glotnūs, nebriaunoti“, – dėsto meistras.
Jis pats į Kaziuko mugę kiek nuveža grožybių, tiek ir parduoda. Ir visad pritrūksta.
Ant darbastalio stovi beveik baigtas arkliukas. Panašus į tą, kokį daugelis vaikystėje turėjom, bet ir kitoks, aptakesnių formų ir tarsi išdidesnis, su vešliais mediniais karčiais ir patogiu atsisėsti balnu.
Arkliukas dryžuotas lyg zebras. Toks marginimas biržiečio sugalvotas.
Ima skirtingą medieną – baltutėlę drebulę ir daug tamsesnį juodalksnį, pjausto siaurom juostelėm ir klijuoja. Kai žaislas bus baigtas, visą išmirkys sėmenų aliejuje, tada medienų spalvų skirtumai keleriopai paryškės.
Anksčiau staliai juodalksnio nė į rankas imti nenorėjo, jį sunku apdirbti, medis šiurkštus, negražus. Kad atskleistum juodalksnio grožį, reikia daug kantrybės, o medžio meistrams tai neapsimoka.
Vienas būsimas dizaineris, išvydęs zebriškai nudryžuotus gaminius, meistro paprašė talkinti kuriant baigiamąjį diplominį darbą.
Ir žaislams naudojama drebulė yra ne bet kokia, o termo drebulė, paruošta kaip kavos pupelės, kai skrudinama be deguonies, todėl ji brangesnė.
Vyras iš dėžės ištraukia keletą medinių figūrėlių – jos iš lengviausio pasaulyje ir karščiui atsparaus medžio – afrikinio abačio. Leng-vumas gaminant žaislą irgi privalumas.
Apie vaikus iš kopūstų pamirš
„Neimu užsakymų padaryti tiksliai tokį ar kitokį daiktą. Man reikia kūrybinės laisvės“, – sako pašnekovas.
Kai sutiko muziejui padaryti sodybos statinių kompleksą, niekas už nugaros nestovėjo ir nenurodinėjo, kaip visa turi atrodyti, tik parūpino istorinės medžiagos. Ją meistras savai vizijai pritaikė.
Būna, kviesdami į balių pažįstami sako: „Tu man dovanų nenešk, geriau ką nors iš medžio padaryk.“ Štai tokie užsakymai meistrui patinka.
Žiūrim į dvi didžiules mašinas – sunkvežimį ir autobusą. Ant šio šono kabo lentutė „Biržai–Ryga“.
Transportas kaip ir pažįstamas, bet ne visai toks, kaip realybėje, tarsi atriedėjęs iš animacinio filmo. Gausybė smulkių detalių, visos durys atsidaro, yra vairas, stoglangis ir net bagažinė ant stogo, lempos, slenksčiai, degalų bakai, veidrodėliai ir numeriai.
Sunkvežimio bortai atsidaro, ratai sukasi ir manevringai važiuoja.
Ant stalo guli krūvelė virvelėmis suraišiotų medinukų. R.Gaidukas juos pakelia ir kabina tarpdury. Timpteli už mediniu burbuliuku užsibaigiančios virvelės ir prieš akis suplasnoja tikrų tikriausias gandras.
O snape ryšelis su kūdikėliu – tai žinia tiems, kuriems bobutės meluoja, kad vaiką kopūstuose rado.
Į vietą pastatė muzikologės eksperimentas
Paklaustas, kodėl savo unikaliųjų žaislų plačiau negarsina, biržietis šypteli ir pasakoja atsitikimą mugėje.
Vieną kartą su savo gaminiais atsistojo šalia profesionalių dailininkų ir jų paveikslų. Tapytojai į medžio meistrą iš provincijos pažiūrėjo su lengva panieka – esą nieko verti tie drožiniai, joks menas.
Tas jų replikas išgirdo kaip tik biržiečio medinukus tuomet apžiūrinėjusi laidų vedėja Zita Kelmickaitė.
Pasiūlė tapytojams čia pat atlikti eksperimentą: pastovės šalia pusvalandį ir suskaičiuos, kiek įvertinimų sulaukia biržiečio kūrinėliai ir kiek jų paveikslai. Menininkai sutiko. Ir ką? Biržiečio medį visi lietė, glostė, žavėjosi ir pirko, o į jų drobes per pusvalandį niekas nė akies neužmetė.
„Nesakau, kad manuosiuose meno buvo daugiau, bet žmonių simpatijų tai tikrai. O man ir norisi daryti tam, kad žmogui patiktų“, – sako vyras.
Vietoj architekto tapo stalium
R.Gaiduko gimtinė – Kupiškis. Augo daugiabučiu paverstame didžiuliame sename mediniame name, ten iš šešiolikos kaimynų net dvylika, įskaitant ir jo paties tėvą, užsiėmė medžio darbais.
„Pirmam aukšte buvo kino salė ir kontoros, butai antram. Šalia didelis sodas, kūdra ir nerealiai platus kiemas“, – prisimena.
Kiemo berniūkščiai nuo mažumės malėsi tarp pjuvenų ir lekiančių skiedrų, suaugusieji ir jiems patiems pameistrauti nedraudė.
Svajojo tapti architektu, bet 14-os metų neteko tėvo, tad išvažiavo į Panevėžį mokytis staliaus amato.
Namuose jauku – daug medžio
„Kol išėjau į pensiją, su medžiu dirbau beveik 50 metų“, – tarsi nurodo darbo stažą.
Kai nebereikia eiti į tarnybą, R.Gaidukas dirba savo malonumui, namo rūsyje yra įsirengęs dirbtuvę.
Leidžiantis laiptais parodo paslaptį – nuo šeimynykščių akių kol kas paslėptą kalėdinę eglutę su laikrodžiu viršūnėje. Ją iškels šventėms.
Kaip atrodė ankstesnieji staliaus darbai matyti iš kambarių durų – jas, rombais ornamentuotas, darė pats. Kai namus statėsi, net ir baldus šeimai buvo pagaminęs.
Rodo ką tik pagamintą drabužių spintą koridoriuje. Ji raina, sumeistrauta zebro principu – iš susluoksniuotos drebulės ir juodalksnio.
Paduodi kaladžių, ir vaiko nėra
Kad mediniai žaislai gali būti patrauklūs, pasufleravo savi vaikai. Kai mažos dukters nebūdavo kur palikti, vesdavosi į stalių dirbtuvę.
„Paduodavau kaladėlių, ir vaiko visą dieną nėra“, – prisimena, kad mergytę medis tiesiog užburdavo.
Kai jau augo ir sūnus, meistravo medines mašinytes.
Tiesa, tuomet į sostinės mugę veždavo vazeles, šaukštus ir kitokią smulkmę, mat tik jai po darbo pagaminti rasdavo laiko.
Pirmuosius žaislus nuvežė nedrąsiai, o jų akimirksniu neliko.
„Ir dabar mugėj vis pritrūkstu, nuolatiniai pirkėjai priekaištauja, kad to ar ano neatvežiau, kiti smalsauja, ką naujo sukūriau. Tas žmonių dėmesys man labai brangus“, – sako biržietis.
